Apie laimę
Laiminga savaitė su laimingais žmonėmis – retas nuotykis televizijoje. Laimingi buvo vaikai, nes TV3 („Vaikų balsas 2005”) jiems padėjo išsirinkti Nomedą ir „Harį Poterį”. Suaugėliai ginčijasi dėl raganavimo televizijoje, vaikai skaito apie berniuką ant šluotos. Netrukus pasirodys ir šeštasis tomas paslaptingų skraidymų. Skaitymas šiandien savaime palaima. Naujoviško skaitymo specialistas D.Pennacas knygoje „Kaip romanas” rašo: reikia suprasti, jog „knygos buvo parašytos ne tam, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų”. Anglas P.Robinsonas šį pavasarį Vilniuje mokė skaitymo malonumo per radiją. Televizijoje vis dar neatsisakome recenzavimo ar vaikščiojimo aplink knygų krūvą. Kaip padaryti skaitymą kokiu nors „realybės šou”? Kai „Keičiu žmoną” ar sėdžiu „Bare” – ne knyga galvoje. Bet tikiu, kad kokį „Labą rytą” pradėsime ne tik nuo laikraščių, bet ir nuo knygų.
Vakarais – „Vakaras su autografu”. Susėdo trys vedėjai – V.Gerulaitis, A.Sakalauskas, E.Sipavičius. Visi savikritiški. V.Gerulaitis ypač: „Esu baisus namie, gatvėje myliu visokias skruzdėlytes, nesu joks „žvaigždė”. Į muziką buvęs „įmestas” atsitiktinai, o studijavęs net 11 metų, vis su išmetimais. E.Sipavičius per sutinusią ranką pateko į muziką, mat vos sukeverzojo matematikos rašomąjį ir liko už aukštosios slenksčio. Nuėjo padainuoti į šokius – ir karjera.
Viskas kaip Amerikoje. Milijonierius rašytojas Olafas Olafssonas, žymaus islandų rašytojo O.Sigurdssono sūnus, valdantis „Time Warner”, į kurį įeina garsusis TV kanalas „CNN”, kino kompanija „Warner Bros”, žurnalai „Time” ir „People”, sako: „Pats nesuprantu, kaip atsidūriau versle”. Dabar iš ryto penkias valandas rašo, paskui kiaurą dieną sėdi laimingas įstaigoje. V.Gerulaitis į klausimą apie laimę atsakė: „Džiaugtis gyvenimu gali tik tada, kai sąžinė rami”. Ir skėstelėjo rankomis. Visi trys mūsų „Vakariečiai” lingavo galvomis: „Vakaras su autografu” priminė daugelį užmirštųjų. Beveik kaip A.Stonio dokumentiniame filme „Žmogus, kurio nėra”. Gaila, kad nesame žydai arba vokiečiai, lengvabūdiškai numojame į žilagalvius. Kitas jaunesnis dar ir prikergia su panieka: „Socrealizmo liekanos”. Politikai žino atsakymą: Lenkijoje trys dirbantys išlaiko vieną pensininką, o Lietuvoje darbingųjų perpus mažiau. Tačiau ar verta tylėti, jei visą gyvenimą plušai kaip jautis?
Buvęs VU Žurnalistikos instituto dėstytojas doc. Virgilijus Juodakis rėžia tiesiai („Prašau žodžio”, L1): „Niekada niekam nieko nedaviau ir neėmiau, buvau tremtyje, o paskui – „gulage”, ir še tau – per penkiolika nepriklausomybės metų niekaip nepavyksta atgauti tėvų žemės”. Valdininkai, jo išvadinti „vabalais”, siuntinėja nuo Ainošiaus pas Kaipošių, įstatymai keičiasi kaip medžių lapai, popieriai atkeliavo į Seimą, pas A.Sakalą, bet išskrido į Briuselį, o valdininkai sako: „Sudėtinga, oi, kaip sudėtinga”. Reta psichologinė dvikova: drąsiai rėžiantis tiesą į akis naujosios Lietuvos pilietis ir pritilę atsakingieji už savo kėdes. Žiūrovai dvidešimteriopai balsuoja už V.Juodakio tiesą. Yra tokių, kurie paburnoja: „Visuomeninė televizija griauna valdžios institucijas!..” Ne teisybė ardo valstybės pamatys, o mūsų bailumas ar nenoras matyti, pasak V.Juodakio kartu su I.Ilfu ir J.Petrovu, kiek pas mus priviso visokių „ragų ir kanopų”.
Žodžio pasiprašė („Prašau žodžio”, L1) ir kiti pensininkai – inteligentai, kurie atsimena, kaip valdžia pagal 2000 m. įstatymą nusavino, o, juodakiškai tariant, „pavogė” iš dirbančių pensininkų pensiją. Nesiruošia nei grąžinti, nei atsiprašyti. Viską įteisino teisė. Galas nesueina su galu, kaip F.Kafkos romane „Procesas”, – visą gyvenimą žmogus laukė prie vartų, kada pateks į rojų, o kai atėjo nelaboji, vartininkas sako: „O ko tu laukei? Vartai juk atviri ir skirti tau!” „Stilius” keičia stilių: beldžiasi į Jono Pauliaus II namus pas kunigą Kęstutį Kevalą – gal tas ką nors patars trokštantiems laimės? Naujoviškas žmogus, studijavęs JAV, gerai įsikalęs į galvą, kad pamokslas negali trukti ilgiau kaip 12 minučių, nes po to… televizija rodo reklamą! Televizijos amžiuje „Stilius” nebijo dirstelėti į klebono drabužių spintą ir paklausti, ar jis galįs vaikščioti su džinsais. Viskas paprastai ir ne taip satyriškai, kaip F.Fellini’o filme „Roma”, kur iškilmingais drabužiais buvo demonstruojama katalikiškoji hierarchija. Įsidrąsinus galima ir pasmalsauti, ar kunigo neslegia krūvos žmonių nuodėmių, išsakomų per išpažintį. Atsakymas paprastas: kunigas irgi žmogus, todėl visos žmonių mintys ir geismai jam pažįstami, bet nebūtinai patiriami.
„Žmogus tarp žmonių” (L1) ir kovingoji feministė Margarita Jankauskaitė, rodanti paveikslėlį iš Švedijos: tarp dviejų nėščių moterų stovi pilvotas vyras. Vyrą atseit visuomenė gerbia ir šiokį, ir anokį, o į nėščią moterį gatvėje ar darbe žiūrima keistokai. Galiu nuraminti: pliaže dažnai girdėdavau, kad esu panašus į nėščią moterį. Fotografai pastaruoju metu daugybe parodų ir net specialiu fotoalbumu „Gimimo paslaptis” daug padarė, kad šitoks moters kūnas būtų išpopuliarintas. Dar daugiau: pirmą kartą Krašto apsaugos ministerijos surengtame fotokonkurse pirmą vietą laimėjo Silvija Pranauskaitė-Bitinienė, sukūrusi puikų ciklą iš manevrų. Ji nurungė vilnietį A.Pliadį ir panevėžietį G.Lukoševičių. Trečiajame „Džiazo” fotokonkurse, kur karaliauja vieni vyrai, aptikau debiutantę – šešiolikametę Mariją Butkutę. Tačiau įsivaizduoti, kad moterų nebūtų žurnalų viršeliuose, kaip siūlo M.Jankauskaitė, sekasi sunkiai. Fotografas G.Žilinskas („Ties riba”, LNK), atsidūręs Kuboje, pirmiausia puola girti ne Fidelį Castro, o moteris. Atsimenu, sovietiniais metais A.Kunčius, sugrįžęs iš Kubos, vaizdžiai pasakojo apie tenykščių gražuolių judesių plastiškumą ir geidulingumą.
Lietuvoje gundančiai, kaskart vis su naujais apdarėliais vaikšto Liepa Kiauleikytė („Asistentas vienai dienai”, L1). Spėjo net pas E.Kaliačių areštinėje pavalgyti košės su dešrele, o paskui pati buvo „areštuota”. Laimė, tik valandėlei. Psichologas G.Alekna „Žinių radijuje” patarė vasaroti ne vien su televizija, o laimės paieškoti prie upės ar medžių paunksnėje.
