Akto fotografija išgyveno keistą ir sudėtingą evoliuciją. XIX a. nuogo žmogaus kūno fotografija buvo daugiau nuslepiama negu išviešinama. Pornografijos zonoje atsidūrė viskas, kas susiję su lytinių santykių vaizdavimu. Ir dabar vienas iš erotikos ir pornografijos skiriamųjų ženklų – pornografija yra tik lytinio akto fiksacija, vien kūniškas geismas, o erotika – grožis ir jausmas, meilės išraiška. Tačiau ta skiriamoji linija vis labiau trūkinėja, nes atskirti, kur yra vien geismas, o kur – esminių žmogaus gyvenimo momentų raiška, vien apibrėžiant objektus, kuriuos galima vaizduoti, o kurių ne (krūtys, vyro ir moters lytiniai organai, sueitis ir įvairiausi jos būdai), jau beveik neįmanoma. Kine savotiškas lūžis buvo skandalą sukėlęs garsaus italų režisieriaus B. Bertolucci filmas Paskutinis tango Paryžiuje (1972), gavęs daug svarių apdovanojimų, bet ir nuobaudų – Italijoje režisieriui ilgam buvo atimta pilietybė. Ten pat teismo procesą perėjo ir kitas režisierius – T. Brassas su filmu Kaligula. Sakoma, kad jam pirmajam kine pavyko įrodyti, jog filmas – istorinis, jame parodyti visi pagedusios Romos papročiai, todėl kaltinimas pornografija negalimas. Nesnaudė ir pornografijos verslas: veik tuo pat metu JAV pasirodė Gilioji gerklė (Deep Purple) – pirmasis pilnametražis „kietosios pornografijos“ (atvirai, stambiu planu rodomi lytinių santykių būdai) pavyzdys. Po poros dešimtmečių JAV buvo išleista ir pirmoji akademinė pornografijos istorija – L. Williams knyga Hard Corn. Nuo to laiko šalyse, kur pornografija nedraudžiama, ji tampa studijų objektu, rengiami įvairūs šios rūšies filmų festivaliai.

Ar buvo lūžių akto fotografijoje? Sprendžiant iš vokiečių leidyklos „Taschen“ leidinių, riba tarp to, kas buvo padoru ir nepadoru, gražu ir bjauru, leistina ir draustina, irgi gali būti peržengiama.

Ir istoriškai, atkapstant vis daugiau ir vis įvairesnių, drąsesnių akto fotografijų iš XIX a. (nuo dagerotipų iki stereofotografijų), ir plečiant kūno erdvės sąvoką šiandien (prisiminkime skandalus dėl Andres Serrano fotografijų Niujorke ir Kaune). Vokiečiai pradėjo publikuoti ir erotinės fotografijos archyvus. Vienas naujausių leidinių taip ir vadinasi – Uždraustoji erotika (iš Rotenbergo kolekcijos).

Archyvų, slaptų kolekcijų išviešinimas, fotoalbumai, parodos (kai kurios – internete), solidūs leidiniai apie Paryžiaus ir Berlyno erotikos muziejus – tik viena medalio pusė. Šį reiškinį lydi ir teorinis subruzdimas: nuo S. Sontag studijos apie pornografiją Pornografinė vaizduotė, Michel Foucault Seksualumo istorijos, Artūro Tereškino studijų apie „kūno žymes“ lietuvių mene, medijose, kultūroje iki vienos labiausiai šiuo metu cituojamos J. Pultzo istorinės studijos Fotografija ir kūnas. Pultzas rašo, kad „kūnas šiandien yra vienas iš karščiausiai diskutuojamų objektų“. Nuo meno vis dažniau krypstama į pamąstymus – kas su mūsų kūnu bus toliau: organų transplantacijos, genetinės intervencijos, vaikai iš mėgintuvėlių, klonavimas… Atrodo, kad fantastinių filmų nukalta sąvoka „kiborgas“ jau žengia į tikrovę. Prancūzų filosofas J. Baudrillardas rašo ne tik apie kūno, bet ir apie viso gyvenimo virtualumą. Filosofai, sociologai, kultūrologai išleidžia jau kelintą studijų knygą apie populiarųjį amerikiečių filmą Matrica. Fotografijoje kūnas ne tik apnuoginamas, bet ir fragmentuojamas, preparuojamas, lavonai atsiduria greta gyvųjų, normalieji – greta kitokios orientacijos ir kitokios kūno konsistencijos, lėlės vaidina gyvus žmones įvairiausiose situacijose (J. P. Witkinas, C. Sherman).

M. Henningas savo studiją apie žmogaus kūną pavadina Kaip subjektas tampa objektu ir pažymi, kad nuo 1980 m. kūnas yra pagrindinis fotografijos objektas, nes dabar keičiasi lyčių ir kūno įvairiais žmogaus amžiaus tarpsniais tinkamumo įvaizdinti suvokimas. Tipiškas pavyzdys mūsų literatūroje – U. Barauskaitės romanas Dešimt, atvirai, beveik aktiškai apnuoginantis moters nėštumo periodą (fotografijoje: G. Šalkauskaitės, S. Kondrato, R. Čekanavičiaus ciklai).

Henningas siūlo labai išplėstą akto istorijos traktuotę: pradeda nuo socialinių kūno vaizdavimo aspektų, o baigia fotografijomis, kurios susieja žmogaus gimimą ir mirtį (plg. dar M. Baranausko pradėtą fotoinvaziją į gimdymo namus ir A. Ostašenkovo intymų ciklą apie motinos mirtį, V. Ilčiuko mirštančio tėvo fotosekvenciją).

Apskritai gausybė knygų, net ir lietuvių kalba apie kūno kalbą (net pora A. Pizo knygos Kūno kalba leidimų, knygos apie delno, akių judesių ir pan. kalbą) sietinos su fotografijos pradžia – policijos ir kalėjimų fotografijomis. XIX a. paralelė po šimtmečio – pagarsėjusios V. Stanionio dvigubos pasinės fotografijos. Šiandien – ironiškas politikų ir kitų garbių ir negarbių visuomenės žmonių portretavimas spaudoje (lygiagrečiai atgyja ir karikatūriškas portretinis piešinys). Reklama irgi stengiasi imituoti vartotojo veidą (tarkim, „Drogo“ reklama) ir vis dažniau prekes sieja su kūniškais gundymais („karštos kelnaitės“, seksualios virtuvės ir pan.).

Erotiniai motyvai XIX a. fotografijose slypi visur, kur bent kiek atviriau atidengiamas kūnas. Paplitęs motyvas – skalbėjos, šlapios ir atsipalaidavusios, poilsis ir maudynės, o vėliau sportas – irgi priverčia grožėtis kūno detalėmis. XX a. žymi klasikinis dokumentinis L. Riefenstahl filmas Olimpija (1938) – apie 1936 m. olimpiadą Berlyne, ir fotografijų knyga iš Afrikos Die Nuba (1973). XIX a. pastarojo tipo fotografijos buvo ne tiek autorinės, kiek antropologinės, su kolonijiškumo atspalviu: jeigu Afrika ar Amazonės džiunglės, tai žmonės nuogi, laukiniai, gamtos vaikai, vos ne kaip Adomas ir Ieva, ką tik išvaryti iš Rojaus ir prisidengę gėdą lapeliais.

Psichologiškai domėjimąsi nuogu žmogaus kūnu mėginama pateisinti vojerizmo ir fetišizmo polinkiais. Prancūzų filosofas J. Lacanas prigimtine kino paslaptimi ir galia laikė žiūrėjimo pro rakto skylutę potraukį. Ch. Metzas visą fotografiją laiko fetišu, o ypač iš šeimos albumų, kurią nuolat žiūrinėjame kaip šeimos genealoginį medį. Remiamasi ir M. Bachtino „karnavalizmo“ teorija: karnavalo metu vadinamasis „žemasis kūnas“ (skylės, valgymas, defekacija, kopuliacija, nėštumas, gimimas ir mirtis) nebebūna tabu. Lietuviškas groteskiškas karnavalas šiuo metu bene geriausiai atsispindi R. Vikšraičio „Pavargusio kaimo grimasose“ ar A. Aleksandravičiaus intelektualų portretuose-kaukėse.

Feminizmas nuogo kūno vojerizme įžvelgė vyriškos galios demonstravimą. Mat iš tikrųjų nuo fotoakto iki pornografijos ilgai buvo eksploatuojamas tik moters kūnas. R. Morgan, A. Zworkin tai vadina „smurtu prieš moterį“. Keičiantis akto objektui, atsirado vyrų aktai, kiek vėliau – įvairių seksualinių orientacijų fotografijos. Diskusijų laukas išsiplėtė. Pastebima, kad „antipornografininkės“ rizikuoja susiaurinti moterų teises džiaugtis erotiška vaizdinija“. P. Briukneris knygoje Gundymas nekaltybe rašo: „Meilės santykis nedraudžia su malonumu išsivolioti purve, kur susijungia žemiausi instinktai su aukščiausiais dvasios polėkiais, o su tuo kaip tik negali susitaikyti šventeivos, pedantai ir šiuolaikinio feminizmo aktyvistės“.

Kaipgi tarp visų šitų naujųjų žmogaus kūno interpretacijų atrodo lietuviško fotoakto kelias? Ar galima kalbėti apie kokias nors jo prieštakas iki garsiosios R. Dichavičiaus aktų parodos 1969 m. ir gerokai vėliau (1987) pasirodžiusio fotoalbumo Žiedai tarp žiedų?

Pultzas sako, kad „fotografija ir kūnas pirmiausia susikalba per portretą“. Tačiau ar tai jau aktas?

Nuo senų senovės visi menai vaizdavo nuogą žmogų, todėl ir XIX a. pirmojoje pusėje išrasta fotografija negalėjo nesiimti šio žanro.

Pirmieji dagerotipininkai ir kalotipininkai darė akto fotografijas ne tik klientų užsakymu, bet ir komerciniais tikslais, nes tokios nuotraukos visais laikais turėjo didelę paklausą. Sunku tiksliai nustatyti, kada pirmasis modelis (greičiausiai moteris) pozavo prieš kamerą. Pirmieji akto dagerotipai pasirodė dar 1840 m. Paryžiuje ir buvo vadinami „akademijomis“ ar „akademiniais etiudais“. Fotografijos buvo skirtos dailės studijoms, tačiau tuo prisidengiant imti platinti įvairiausi kadrai: nuo grynosios klasikos iki atviros pornografijos. Be to, 1840 m. pradžioje buvo padarytos ir pirmosios stereoskopinės ypač švelnaus kolorito akto fotografijos, kad būtų galima smulkiai „išstudijuoti“ modelius. Nepaisant visų nukrypimų, fotografijoje netruko susiformuoti meniniai akto vaizdavimo principai ir nuogo kūno studijos tapo nauju fotografijos žanru.

Kai kurie autoriai nuogo žmogaus kūno fotografavimo pradžią nukelia į 1841 m. arba dar vėliau. R. Brettschneideris (Die Erotik in der Photograhie, 1931) mini 1849 m., o J. M. Ederis (Die Geschichte der Photographie, 1932) mano, jog fotografiniai aktai pasirodė 1844 m. Be to, kalbama, kad 1840-1860 m. buvo padaryta 5000 erotinio pobūdžio dagerotipų, didžioji jų dalis nufotografuota Paryžiuje.

Įdomu, kad dalis puritoniškai nusiteikusių žmonių negatyviai sutiko pasirodžiusias akto fotografijas, ir ne tik pornografines. Pavyzdžiui, 1857 m. Anglijoje fotografas O. G. Rejlanderis sukūrė meninę alegorinę kompoziciją „Du gyvenimo keliai“, tačiau Škotijoje vykusioje parodoje nuotrauką buvo uždrausta eksponuoti, nes pirmame plane buvo įmontuotos nuogų moterų figūros. Mančesterio fotografijų parodoje „Meno vertybės“ iškabinus minėtą fotografiją, ją įsigijo karalienė Viktorija, tada kalbos apie nepadorią kompoziciją liovėsi.

1856 m. Prahoje dėl pornografinių nuotraukų vyko teismo procesas. F. Fridrichas viešbutyje „Pas hercogą Steponą“ už ypatingą įėjimo mokestį demonstravo nepadorias fotografijas ir buvo nuteistas 48 valandoms kalėjimo. Apskundus nutartį, ji buvo pakeista pinigine bauda. Matyt, bijodami teisminio persekiojimo, fotografai neretai fotografijų kortelėse nenurodydavo nei autoriaus, nei ateljė, kurioje buvo padarytos akto nuotraukos.

Apie 1870 m. susižavėjimas visite carte formato nuotraukomis pasiekė apogėjų. Tada atsirado ateljė, kuriose dirbo vien tik moterys. Tokiose ateljė fotografuodavosi nuogos aukštuomenės damos, o nuotraukos buvo skirtos siauram šeimos ratui ir klijuojamos į specialius albumus.

Maždaug tuo pat metu pasirodė ir specialūs leidiniai, skirti dailininkams ir ne tik jiems. Leidiniuose buvo spausdinamos akto fotografijos. Kai kuriose knygose (jų ypač pagausėjo 1900 m.) net neslepiamas turinys, lengvai nuspėjamas iš nuotraukų pavadinimų: „Nuogumas“, „Natūralus grožis“, „Žmogaus kūno grožis“ ir pan. Galima paminėti keletą ir tikrai vykusių leidinių: niujorkiečio Č. Šenko Nuogos natūros, atskirų kūno dalių ir figūrų dailės etiudai (1898) arba paryžiečio E. Bajardo Meninių dokumentų albumas iš natūros.

O kada akto fotografijos atsirado Lietuvoje?

Tikėtina, kad ir Lietuvoje ankstyvuoju fotografijos laikotarpiu buvo gaminamos, platinamos, turbūt ir demonstruojamos (gal atvežtos iš užsienio) įvairaus pobūdžio akto nuotraukos, tačiau tokių kadrų pavyzdžių rašantiesiems dar neteko matyti.

Pirmąsias akto fotografijas Lietuvoje aptinkame tik XIX a. pabaigoje. Akto fotografija laikytina S. F. Fleury apie 1897 m. padaryta stereoskopinė nuotrauka „Vaikų maudynės Neryje“. Nuotraukoje trys nuogi vaikai netoli Žaliojo tilto Vilniuje pliuškenasi vandenyje, vienas sėdi ant sielių krašto, dar vienas, jau pusiau apsirengęs, stovi ant sielių, o kitas, žiūrovams atsukęs pliką nugarą, rengiasi ant smėlėto kranto. Galime prisiminti įdomių paralelių iš pasaulio fotografijos istorijos: ankstyvesnius Fleury nuotraukos atitikmenis. Pavyzdžiui, 1883 m. amerikiečio T. Eakinso fotografiją „Eakinso studentai prie „The Swimming Hole“ kranto“, kurią jis panaudojo tapydamas paveikslą „The Swimming Hole“. Kad ši fotografija neatsitiktinė, įrodo ir Eakinso kurti autoaktai. Pultzas čia mato pradžią tendencijos, kurią po šimto metų tesė C. Sherman ir J. Coplansas (JAV). Lietuvoje išskirtinę vietą šiuo atžvilgiu užima V. Bubelytės įdomiai erdvėje modeliuoti autoaktai, kuriami jau porą dešimtmečių ir turintys egzistencinių įžvalgų: kas esame, kaip keičiamės savo kūno narvelyje ir kambario erdvėje. Dar galime palyginti 1886 m. anglo Frank M. Sutcliffe darbą „Vandens žiurkės“ („Water Rats“). Panašiu analogu gali būti ir 1932 m. B. Buračo fotografija „Vaikai maudosi“. Joje matome keturis besimaudančius: dvi visiškai nuogas mergytes ir du berniukus su trumpomis kelnaitėmis.

1896 m. grafo B. H. Tyszkiewicziaus nuotraukoje „Berenikė“ taip pat pastebima erotikos užuominų. Grafo pomėgiuose žaisti karnavalinius žaidimus, persirenginėti ir kitus perrenginėti šiandien galėtume įžvelgti ir tam tikrą asmenybės paslaptį, lyginant su kur kas gausesniu grafo S. K. Kossakovskio fotografiniu palikimu. „Berenikė“ gerai atitinka anų dienų „sukultūrinto“, mitologizuoto akto tendencijas. Pirmieji vyrų aktai dažnai buvo kuriami antikinėmis pozomis. Pavyzdžiui, barono Wilhelmo von Gloedeno vyrų aktai. Tik daug vėliau paaiškėjo, kad jis darydavo aktus Italijos peizažo fone ir su vaikinais be jokių drabužėlių ir dirbtinių gestikuliacijų. Žinoma, ir tokius kūnus galima traktuoti kaip Arkadijos piemenėlius. Postmodernizmo laikais fotoaktas mėgo su ironija imituoti klasikinius dailės paveikslus. Visą ciklą tokių fotografijų yra sukūręs panevėžietis S. Bagdonavičius. Portretininkas Aleksandravičius kadaise kūrė aktus, naudodamas religinių motyvų imitaciją. Fotografijos ir kino istorijoje Kristaus tema ne kartą sukeldavo šurmulį dėl savo kūniškumo (dėl kūniškos orientacijos – M. Scorsezės filmas Paskutinis Kristaus gundymas, dėl fizinės kančios eksponavimo – M. Gibsono kino juosta Kristaus kančia, o fotografijoje – A. Serrano darbas „Kristus šlapime“).

Tyszkiewiczius fotografavo ir aktus, nes 1875-1883 m. Raudondvario rūmų bibliotekos kataloge randame surašytas dvare sukauptas nuotraukas, tarp kurių gausu moters aktų.

1899 m. vasarą Žemės ūkio ir pramonės parodoje Katedros aikštėje Vilniuje, viename iš medinių paviljonų buvo eksponuojamos fotografo A. Daukšos nuotraukos. Tiesa, tarp nuotraukų nebuvo akto fotografijų, bet būta užuomazgų: merginų profiliai ir net trys fotografijos su balerinomis, fiksuojančios gracingą judesį. Ne tik balerinos, bet ir balerūnai tapdavo erotinės fotografijos modeliais. Henningas pažymi, kad XX a. viduryje baleto šokėjai buvo populiarūs homoerotinės fotografijos modeliai, ypač stengtasi parodyti šlaunų grožį ir sėdmenų plastiškumą.

Fotografas J. Strazdas-Jaunutis, kurį laiką dirbęs pas Daukšą, prisimena: „Sekmadieniais prieš 13 val., liepdavo man anksčiau ateiti ir aš turėjau fotografuoti merginas iš kabaretų. Fotografuodavau jas be kelnaičių, įvairiai pozuojančias. „Janek, ty milcz“, sakė man Daukša ir už sekciją mokėjo po 5 rublius kas mėnesį. Daug nuotraukų prispausdindavau, ir jis jas atiduodavo toms mergoms. Fotografuotos nesivaržė, įvairias pozas Daukša išlankstydavo, o aš fotografuodavau. Per tas mergas Daukša ir visą turtą prašvilpė“.

Pirmojo pasaulinio karo metais buvo leidžiamas laikraštis Der Wilnaer Zeitung, jo 1918 m. iliustruotame priede Bilderschau randame karo fotokorespondento L. Beodeckerio nuotrauką, kiek primenančią Fleury prie Žaliojo tilto besimaudančius vaikus. Boedeckerio nuotraukoje nuogi vaikai šoka ratelį sekliame pakrantės vandenyje. Kitame to meto leidinyje Das litauen Buch atspausta nuotrauka „Pirtyje“. Nuotraukos pirmame plane – du nuogi, vantomis prisidengę vaikai, o antrame sėdintys du nuogi vyrai.

Nekyla abejonių, kad tarpukario Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų ateljė fotografai darė akto fotografijas ir jas platino „iš po skverno“.

Naujosios Romuvos redaktorius (1931-1940) J. Keliuotis prisimena: „Reiškėsi tuomet ir M. Pranckūnas – pirmojo lietuviško fotografijos vadovėlio autorius. Bet tai buvo daugiau aferistas, perėjūnas. Skersai išilgai išvaikščiojęs savo gimtąjį kraštą, turėjęs pagalbininkų, darbininkų. Būdavo, paskelbia jis, kad atidaro fotomokyklą. Jaunimas, suprantama, norėdavo įsigyti fotoaparatus, troško išmokti fotografuoti. Įmokėdavo atitinkamą mokestį, o M. Pranckūnas arba pats dingdavo, arba policija, pažinodama jį kaip aferistą, išvaikydavo. Didelio meistriškumo, kaip fotoateljė „Zinaida“, jis neieškodavo. Svarbu buvo biznis, gauti pinigus. Tarp kitko, jis buvo vienas žymiausių pornografijos gamintojų Lietuvoje“.

Lietuvoje niu žanras ilgai buvo tabu, dažnai neskiriamas nuo pornografijos. Tačiau visais laikais aktais, akto fotografija domėjosi ne tik fotografai profesionalai, bet ir dailininkai.

Dailininkė D. Tarabildienė dar 1930 m. susižavėjo fotografija, jos teikiamomis meninėmis galimybėmis ir pradėjo eksperimentuoti. Tuo metu buvo sukurtas ir autoaktų ciklas („Niu“, 1931; „Niu su gipso modeliu“,1931; „Apmąstymai apie niu žanrą“, 1931 ir kt.). Nuotraukos išsiskiria įdomiomis, netikėtomis pozomis, besikeičiančiais įvaizdžiais ir vaidmenimis, atributika, anturažu, humoristinėmis kadro traktuotėmis. Autorė sukuria įvaizdžius: nuo romantiškos, naivios kaimo mergelės, madonos iki valiūkiškos, „fatališkos“ moters, tačiau jie dar labai drovūs, svajingi, net romantiški.

B. Buračas, labiau žinomas kaip etnografinių objektų, liaudies papročių, tradicijų, kryžių fotografas, apie 1931 m. taip pat fotografavo moterų aktus. Apie tai sužinota jau po autoriaus mirties, kai A. Macijauskas rengė Buračo fotografijų parodą. Tada buvo peržiūrėtas daugiau kaip 11000 negatyvų archyvas, saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Jame aptikti aštuoni niekur nespausdinti minėti moterų aktai ir dar bene penki jau gyvenimo pabaigoje padaryti paties fotografo autoaktai. Buračas dailės pagrindus gavo 1929 m. Kauno meno mokykloje studijuodamas grafiką, todėl ir jo aktų fotografijose galime įžvelgti dailės kūriniams būdingą kompoziciją, besimaudančių moterų temos dailės istorijoje tradiciją, o autoaktai kažkiek primena A. Diurerio grafikos technika atliktus autoportretus.

1938 m. Lietuvos fotomėgėjų sąjunga Kaune surengė tarptautinę fotografijos parodą, kurioje, regis, pirmą kartą viešai buvo eksponuojami aktai (H. Forman (JAV) „Kanjonas“ ir Z. Alois (Čekoslovakija) „Aktas“). Be to, pirmą kartą oficialiame Kauno fotografų leidinyje (parodos kataloge) buvo atspausdintas minėtos amerikietės fotografės aktas „Kanjonas“, kuris sukėlė nemažai kalbų: reikalauta net uždaryti parodą ir uždrausti platinti katalogą.

R. Požerskis savo senų fotografijų kolekcijoje saugo keturiolika unikalių 1938-1939 m. Kaune nežinomo fotografo ant stiklinių negatyvų darytų moterų aktų nuotraukų. Įdomu, kad vieną nuogą merginą fotografas nufotografavo net ant statomos Prisikėlimo bažnyčios stogo.

1939 m. aktus fotografavo žinomas keliautojas ir mokslininkas A. Poška. 2003 m. lapkritį M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje atidarytoje parodoje „Iš Antano Poškos fotoalbumų“ buvo eksponuotos ir trys akto fotografijos. Fotografuodamas iki pusės apnuogintą moterį interjere, autorius bandė eksperimentuoti – naudojo dvigubą ekspoziciją.

Tikėtina, kad prieš karą aktus fotografavo ir fotografas P. Karpavičius, nors jo palikime tokių kadrų nėra (sunaikino šeima). Neseniai „Prospekto“ galerijoje surengta paroda „Kolegos“ aiškiai įrodė, kaip ir kokius aktus fotografavo Karpavičius. Manytume, kad jų reiktų ieškoti kauniečių šeimų archyvuose.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietiniai ideologai ilgai netoleravo ir neleido eksponuoti nuogo kūno fotografijų. Net klasikinių skulptūrų ar paveikslų nuogų kūnų vengdavo žurnalai ir laikraščiai. Menotyrininkas A. Gedminas, pristatęs tokio pobūdžio reprodukcijas Jaunimo gretose, susilaukė priekaištų iš ideologų ir moralistų. Totalitarinė valstybė rūpinosi griežta ,,kūnų“ kontrole, cenzūra ir priežiūra. Tokia „paklusnių kūnų gamyba“ yra itin svarbi bendrojo valdymo ir pavergimo dalis. Sukuriama žinojimo, kaip elgtis tam tikroje erdvėje ir laike, sistema. Toks „natūralus“ visuomenės kontrolės būdas universalus, egzistuojantis visose kultūrose ir visose visuomenėse.

Peržvelgus spaudoje aprašytas pokario fotografijų parodas, 1958 m. Žurnalistų sąjungos fotografijos sekcijos surengtą pirmąją respublikinę parodą, metais vėliau išleistą LTSR meninės fotografijos parodos katalogą, nerasta nė vienos akto fotografijos. Bene pirmuosius parodoje eksponuotus aktus aptinkame tik Kauno fotoklubo 1965 m. surengtoje „Pirmojoje meninės fotografijos parodoje“, kurios kataloge minimi du V.Naujiko sukurti aktai. 1967 m. „Vagos“ išleistame almanache Lietuvos fotografija jau trys autoriai (R. Dichavičius, A. Miežanskas ir V. Naujikas) publikuoja keturis moterų aktus. Vėlesnėse parodose ir leidiniuose kaskart pasitaiko keletas dažniausiai vis tų pačių autorių akto fotografijų.

Akto fotografijas (R. Dichavičiaus ir V. Naujiko) dar 1967 m. pradėjo spausdinti ir Kaune leidžiamas žurnalas Nemunas. Tuometinis žurnalo redaktorius A. Drilinga ne kartą gavo LKP CK papeikimą už tarybiniams žmonėms nepriimtinos, svetimos moralės produkto – aktų publikavimą.

Pirmąja gausiausia akto fotografijų paroda tuo laikotarpiu laikytina R. Dichavičiaus 1969 m. ekspozicija Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmų fotografijos salone (keista, bet pirmoji tapybos akto paroda surengta tik 1986 m.). Menotyrininkė Z. Žemaitytė apie fotografo darbus rašė: „Labai savitu ieškojimų keliu eina R. Dichavičius. Jis bene pirmas mūsuose fotografijos meno priemonėmis iškėlė apnuoginto žmogaus kūno plastinį grožį ir harmoniją“. Deja, būta ir kitų atsiliepimų, net žiūrovų protesto laiškų, todėl ši paroda veikė tik tris dienas ir uždaryta dėl formalaus preteksto: buvo įleidžiami ir nepilnamečiai.

Sovietmečiu akto fotografiją griežtai cenzūruodavo. „Glavlitas“ tokias fotografijas išmesdavo iš kolekcijų, siunčiamų į užsienio parodas. Akto fotografijos buvo nepageidaujamos ir vietinėse parodose. Galime prisiminti 1980 m. ataskaitinę parodą, surengtą Fotografijos galerijoje Vilniuje, joje keletą dienų buvo eksponuojamos maždaug trys dešimtys akto fotografijų. Tačiau įsikišus CK Kultūros skyriui, paroda su triukšmu buvo uždaryta, akto fotografijos pakeistos ideologinį atspalvį turinčiomis nuotraukomis. Gandas apie aktus jau buvo plačiai pasklidęs, ir žiūrovai veržte veržėsi į parodą, tačiau išeidavo it musę kandę: aktų nebebuvo.

1989 m. pačioje balandžio pradžioje į Vilnių iš Krokuvos atvežama akto fotografijų paroda „Venus“, kuri eksponuojama „Pergalės“ kino teatre. Spauda rašo, kad parodoje pristatomi geriausių pasaulio meistrų sukurti fotoaktai ir jog tai esanti pirmoji akto fotografijų paroda Lietuvoje. Suprantama, rengėjai, norėdami pasipelnyti, įvairiais būdais reklamavo parodą, tačiau žinovai prisiminė ne tik Dichavičiaus, bet ir prieš tai vykusias žmogaus kūno peizažininko M. Stiboro (Slovakija), Ž. Jung (Vengrija), L. Clerque (Prancūzija) bei vokiečių akto ir peizažo parodas. Parodoje eksponuoti ir Lietuvos autorių darbai. Susidomėjimas ekspozicija buvo labai didelis, tad žiūrovų netrūko, o vieną naktį kažkas įsilaužęs į patalpas išnešė ir dalį patikusių aktų.

Netrukus Vilniaus fotografijos galerijoje buvo atidaryta V. Bubelytės autoaktų fotografijų paroda, kuri susilaukė nemažai prieštaringų vertinimų. Pasipiktinusios žiūrovės rašė atvirus laiškus į spaudą. Netenka stebėtis, kad XX a. pabaigoje Kauno davatkos ne kartą sudaužė reklaminį stendą prie „Fujifilm“ fotografijos galerijos Kaune ir nuplėšdavo aktų ar šiap joms nešvankia pasirodžiusios parodos plakatą.

Akto fotografijos reikalai mažai pagerėjo ir atkūrus Nepriklausomybę, ypač pirmaisiais metais. 1994 m. Vilniaus fotografijos galerijoje veikė belgų fotomeistro C. Fovillio fotografijų paroda, kurioje buvo eksponuojami moterų aktai. Vilniaus valdybos etikos komisija mėgino parodą uždaryti, įtarusi, kad joje eksponuojami aktai žeidžia lietuvių etinį jausmą ir skatina kriminologinės padėties blogėjimą. Tačiau komisijos apsilankymas galerijoje tik padėjo šios „nepadorios“ parodos reklamai. Jau kitą dieną plūstelėjo minios žiūrovų.

Viena nesmagiausių fotoakto draudimo istorijų – R. Šimulio jau parengtos spaudai aktų knygos „Minties“ leidykloje išbarstymas. Apkaltintas pornografija autorius ilgam pasitraukė iš fotografijos. Anais metais ne tik Lietuvoje dar buvo neįprasta, kad pats lytinis aktas, nors ir labai jautriai, operuojant šviesa, išreiškiantis meilės galią, gali būti meninės fotografijos objektas. Šimulio fotografijos paplito po įvairius žurnalus ir leidinius, pateko ir į Vokietijoje išleistą lietuviškų fotoaktų knygą Body Vision (1996). Joje pristatomi keli šio žanro puoselėtojai Lietuvoje (R. Dichavičius, G. Balionis, P. Gudaitis, V. Butyrinas, A. Macijauskas, V. Šonta, R. Požerskis, A. Čepulinskaitė, V. Bubelytė, R. Šimulis).

Laikas viską keičia: akto fotografija po truputį nutolsta nuo R. Dichavičiaus natūralaus kūno grožio gamtos aplinkoje tradicijų (paralelė – prancūzo Clerque aktai, kurių paroda surengta ir Lietuvoje). Atsiranda tokių fotoakto ir kūno vaizdavimo metamorfozių, kurias minėjome šio straipsnio pradžioje. Dailininkų Svajonės ir Pauliaus Stanikų mirusių ar sužalotų kūnų fotografijos kartu su jų dailės ir videodarbais susilaukė tarptautinio pripažinimo. Grupė dailininkų rengia akto parodas „Vartų“ galerijoje. S. Michelkevičiūtė išreiškė moterišką požiūrį į vyro kūną, be to, pakeitė ir jo estetiką, modeliuodama brandaus amžiaus, nusidėvintį ir mirštantį vyro kūną (šis iššūkis atsispindi ir J. Lapinskaitės filme apie fotografę – Aktas). A. Macijauskas, sudėjęs akto fotografijas į savo rinktinę, šiandien nebesukelia tokio šurmulio, kaip prieš kelerius metus. Dabar atėjo laikas ginčams dėl R. Vikšraičio socialinių, provokuojančio nuogumo aktų. Bet po B. Michailovo ir japono N. Arakio socialinių ir egzistencinių nuogybių matome, kaip keičiasi požiūris ne tik į fotoaktą, bet ir į erotiškumą, ribą tarp viešojo ir intymiojo gyvenimo.

Skirmantas VALIULIS, Stanislovas ŽVIRGŽDAS

Views All Time
Views All Time
13422
Views Today
Views Today
1
0 0