Algimantas Aleksandravičius, vienas produktyviausių nūdienos fotomenininkų, nesiliauja stebinti. Ilgą laiką leidęs vis didesnio formato ir ne mažiau svaraus turinio fotoportretų albumus, skirtus iškiliausiems Lietuvos kultūros ir meno žmonėms, pastaruoju metu pamažu keičiasi, krypdamas į reportažinį žanrą. Regis, kuo nustebinsi po svarios ir turiningos monografijos “Devyni aukštai”? Tačiau kontroversiškas fotografas užčiuopė naują, kiek netikėtą kūrybos giją ir vieną dieną, įteikdamas mums naują fotografijų leidinį apie Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, su pasididžiavimu pasakė: “Mano septintasis fotoalbumas”.

Jo pavadinimas kuklutis – “Algimanto Aleksandravičiaus fotosąsiuvinis”. Toks jis ir yra, net su langeliais, bet formatas skirtas ne matematikai, o piešimui. 2004 m. balandžio 30 d. jis sąsiuvinyje su fotoaparatu “piešė” gimnazijos gyvenimo kroniką – nuo bendro gimnazijos vaizdo, direktoriaus kabineto, eidamas per koridorius, klases iki palėpės. Kiekvienam darbeliui sugalvojo pavadinimą, juos negrabia mokiniška rašysena ir užrašė, kaip tikroje mokykloje, nors pats skaičius dėliojo ir raštą kando Klaipėdoje. Bet dar F. Fellini’s filme “Amarkordas” įrodė, kad mokykla visur yra mokykla – pilna išdaigų, šypsenų, pokštų ir komiškai prisimenamų mokytojų.

Stojimo į Europos Sąjungą dieną per daug nepašmaikštausi, nors užsienio fotografai, sukviesti tą dieną į Vilnių, ieškojo, ko širdis geidė, ir rado tai, kuo lietuviai lyg ir pradėjo bodėtis, – striptizą, naktinį klubą ar stoties rajono prostitutę (fotoalbumas “Lietuva. 24 valandos”). A.Aleksandravičius irgi “krestelėjo” jaunatviškai fotoaparatą ir šelmiškai pašiaušė vaikinų plaukus. Gimnazisčių šukuosenos tokios, kad drąsiai gali eiti į pirmą kursą ir pasijusti studentėmis dieninėje ar naktinėje sostinėje. Mėgdavo primerkti akį ir iškiliausias iki šiol mokyklos dienų fotografas Vaclovas Straukas, ne vienerius metus sėkmingai skambinęs paskutiniuoju skambučiu. Bet jis labiau mėgo moksleivių šventes, o ypač išleistuves. Be to, jam tai buvo daugelio metų darbas, o A.Aleksandravičiui – tik viena diena, kurią dailininkas Evaldas Ivanauskas lakšte suskaldė į smulkesnes atkarpėles. Carpe diem! Suskaldė tam, kad atitiktų pašėlusį A.Aleksandravičiaus temperamentą. Anksčiau toks buvo Antanas Sutkus: nuolat dejuojantis dėl negalių ir visuomet skriejantis it meteoras. Dabar veikiau panašus į karštantį liūtą, kuris retsykiais pabunda ir drėbteli karčiais.

A.Aleksandravičius kaip žaibas perlekia mokyklą, bet jaučia, kad kažko trūksta. Ne pavojų, apie kuriuos dabar nuolat kalbama, o paprasčiausios šviesos koridoriaus gale ar vienišo suolo prie sienos, kad greta galėtum įdėti sąrašėlį “Žymesni mokytojai ir žymesni mokiniai”. Visi jie buvo ir tebėra, tik ne suole. Vienas iš jų – žurnalistas ir kritikas Juozas Keliuotis buvo ir didelis fotografijos bičiulis. Iš prieškarinių “Naujosios Romuvos” komplektų, gal net geriau, negu iš archyvų, galime atsekti anuometinės fotografijos raidą. Kartais įdėdavo ir Juozo Miltinio fotografijų. Tik po teatro maestro mirties sužinojome, kad Panevėžyje esama bent pora šimtų jo fotografijų.

Čia pravartu prisiminti dar vieną A.Aleksandravičiaus albumėlį “Gydytojo portretas” (2004) ir to paties pavadinimo fotografijų parodą Šiaulių dailės galerijoje. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis įžanginiame žodyje pažymėjo: “A.Aleksandravičius šiuo metu užsidegęs dar viena idėja – sukurti žymiausių Lietuvos gydytojų portretų galeriją. Šį sumanymą fotomenininkas pradeda žinomų Šiaulių miesto gydytojų portretais, kuriuos vėliau turėtų papildyti ir kitų Lietuvos miestų gydytojų fotoportretų ciklai. Jo sukurti garsių Lietuvos aktorių, dailininkų, rašytojų, muzikantų portretai tapo ryškiomis vizualaus Lietuvos kultūros žemėlapio emblemomis, šiandien daugelis žmonių aktorių ar rašytoją sieja ne su konkrečiu žmogumi, bet su fotomenininko sukurtu vaizdiniu. Ar ne sudaužyti Ričardo Gavelio akiniai, ar ne Gedimino Girdvainio ašara piešiama dabar jūsų mintyse?

(…) Ką befotografuotų A.Aleksandravičius, poetus, bepročius ar gydytojus, jis ieško to paties – žmogaus veido”.

Menininkai ir fotografija – puikiai puoselėjama Panevėžyje tradicija. Jei kiek nutolsime nuo vienos J.Balčikonio gimnazijos dienos, rasime prieš kurį laiką išleistą dar vieną fotoalbumą “Panevėžio menininkų portretas”. Ne tokį storą kaip “Kauno menininkai”, bet, turint galvoje miesto dydį, sudėti 78 menininkų portretus – tai žygis. Žinoma, ne tik savivaldybės, kuri rėmė šį sumanymą kartu su mecenatais – “Ekrano” gamykla ir Eimučiu Žvybu, bet ir pačių fotografų, tarp kurių yra ir mecenatas. Į darbą buvo įtraukti veik visi Panevėžio fotografai, gerai, kad neužmiršo ir savęs: net šeši buvo nufotografuoti kolegų. Tą patį padarė ir kauniečiai. Neseniai užsienyje išleistame šių laikų dailei skirtame žinyne “Art now” (“Menas šiandien”) gerą trečdalį sudaro fotografai ar su fotografija susiję menininkai. Lietuvos sostinėje vis dar tebesėdime specifiniuose kūrybinių sąjungų narveliuose. O jei surengtume kokį plebiscitą ir pažiūrėtume, kiek pas mus fotografų galėtų atsistoti greta dailininkų, sakykim, per šimtą metų?

Gana įvairios meninės raiškos panevėžiškio leidinio moto galėtų būti pratarmės autoriaus Jurgio Dieliauto žodžiai: “Veidas rodo individualumą ir išskirtinumą, kurio neįmanoma sudaiktinti ir taip užvaldyti”. Fotografų kūrybinį išskirtinumą šiame leidinyje liudija A.Aleksandravičiaus ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės portretų persvara (pastaroji – leidinio sudarytoja). Tačiau Panevėžyje išaugo ir tokia fotografų bendrija, kad ir bendrai (išėjo pora Panevėžio fotoalmanachų), ir kiekvienas atskirai jie gali leisti knygas arba bent solidesnius katalogus. O konkurencija, bent iki šiol, išeidavo tik į sveikatą.

Nuo portretų vėl pasileidžiam J.Balčikonio gimnazijos laiptais: knieti sužinoti, kuo pasibaigs mokyklos diena. Ogi laiptais į palėpę ir palėpės vaizdu. Kodėl? Gal tai koks psichoanalitinis paties fotografo paslapčių pasaulio raktas?

Gerai, kad lieka paslapčių ir erdvės languotuose lakštuose. Kitaip leidinys būtų tapęs proginiu bukletuku panašių leidinukų gausybėje. Dabar jis tapo dideliu “sąsiuviniu”, paženklintu A.Aleksandravičiaus braižo. Tik dar vienas fotografas – Paulius Normantas moka taip pasidžiaugti ir kitus pradžiuginti, vadindamas savo knygas “dukrytėmis”. A. Aleksandravičius su pilku “fotosąsiuviniu” irgi pasielgė švelniai: jį malonu glostyti akimis.

Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas

Views All Time
Views All Time
1887
Views Today
Views Today
1
0 0