Į Kauną grįžęs buvęs skandalingai žlugusio koncerno EBSW vadovas Gintaras Petrikas išsamiame interviu dienraščiui L.T. papasakojo, kaip pabėgo į užsienį ir įkūrė ten verslą, ką patyrė sėdėdamas kalėjime ir kaip ketina paduoti Lietuvos valstybę į teismą.

„Neturiu ko slėpti, nėra temos, kuria negalėčiau kalbėti“, – tariantis dėl interviu L.T. žurnalistui sakė praėjusį penktadienį į Kauną parvežtas G.Petrikas. Į susitikimą buvusio koncerno EBSW vadovo advokato Gintaro Černiausko biure G.Petrikas vakar atėjo sutartu laiku. Melsvi džinsai, laisvo stiliaus megztinis – garsiojo kauniečio išvaizda smarkiai skyrėsi nuo kadaise klestėjusio kostiumuoto verslininko.

Sportiškas kūno sudėjimas bei raumeningos rankos išdavė, jog karatė ilgus metus praktikavęs vyras iki šiol išlaikė puikią fizinę formą. Tik senstelėjęs veidas liudijo apie patirtus neeilinius išgyvenimus. Pokalbio metu G.Petrikas elgėsi visiškai ramiai, iš taurės gurkšnodamas vandenį lėtai pasakojo apie gyvenimą. Apie JAV praleistą dešimtmetį liudijo nebent vyro kalboje jaučiamas akcentas bei šiek tiek keistoka sakinių struktūra. Retkarčiais, neprisimindamas kokio nors lietuviško žodžio, pašnekovas ištardavo anglišką.

„Tik vakar pradėjau mąstyti lietuviškai. Iki šiol galvojau angliškai ir mintis verčiau į lietuvių kalbą“, – vėliau prisipažino G.Petrikas.

„Gavau informacijos apie pasikėsinimą“

Ką pastebėjote po dešimties metų grįžęs į Lietuvą? – dienraštis L.T. paklausė G.Petriko.

– Pamačiau, jog daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Kiek teko bendrauti su mane saugojusiais ir lydėjusiais pareigūnais bei prokurorais, atmosfera visiškai kitokia nei buvo anksčiau: atsirado žmogiškumas. Kaune kol kas didelių pasikeitimų nepastebėjau. Kai gyveni užsienyje, tokie pokyčiai įspūdžio nedaro.

Apie jūsų pabėgimą sklinda įvairių legendų – neva jums padėjo įtakingi politikai ir teisėsaugininkai. Kaip viskas buvo iš tikrųjų?

– Viskas buvo daug paprasčiau – sužinojau, jog ruošiamasi pasikėsinti į mano gyvybę. Nenorėčiau dabar atskleisti, kas jį ruošė. Galiu išduoti tiek, kad tai buvo politinės ir kriminalinės grupuotės. Šiandien sunku pasakyti – tai buvo rimta informacija ar blefas, siekiant, jog pabėgčiau. Apsisprendžiau tą pačią dieną ir naktį išvykau. Jokių milijonų neišsivežiau, pasiėmiau būtiniausius daiktus ir šiek tiek grynųjų – 100 tūkst. JAV dolerių.

Iš pradžių nuvykote į Rusiją, vėliau į Meksiką ir su padirbtu pasu atsidūrėte JAV. Kokie buvo pirmieji žingsniai svetimoje šalyje?

– Pagrindinis barjeras buvo kalba, kurios beveik nemokėjau, be to – svetima šalis, nepažįstama kultūra. Kur gyventi, radau nesunkiai, Amerikoje yra begalė nuomojamų butų ir apartamentų.

Kurį laiką gyvenote iš atsivežtų pinigų. Vėliau jie ėmė sekti, ką tada darėte ?

– Pinigai išplaukė labai greitai, per pirmuosius metus. Reikėjo ir dokumentų pirktis, ir legalizuotis, samdyti advokatus migracinėms procedūroms atlikti. Pinigus išleidau ir metų gale suvokiau, kad neturiu nei pinigų, nei nuosavo būsto, nei normalaus automobilio.

Pardavinėjo akinius

Kaip pavyko išgyventi šį laiką?

– Iš pradžių labai išsigandau. Lietuvoje būtų viskas paprasčiau, gali pas mamą prisiglausti, draugai padėtų. Amerikoje viskas kitaip – ten labai daug benamių, gyvenančių tiesiog gatvėje arba automobiliuose. Tokia perspektyva baugino, sukrapščiau paskutinius pinigėlius ir atidariau prekybos skyrelį turguje. Paprasčiausiai nuėjau į turgų ir stebėjau, kas ką pardavinėja. Kilo visokių minčių, tačiau išsirinkau tai, ko buvo daugiausia. Tai – pigūs akiniai nuo saulės, imituojantys garsių dizainerių produkciją, kitaip tariant – imitacijos. Pasirinkau šią sritį, nes tikėjau padarysiąs geriau nei kiti pardavėjai. Taip ir nutiko.

Kiek uždirbdavote iš to?

– Uždirbau tiek, kad galėčiau išlaikyti save ir tuomet jau atvykusią šeimą. Prekiaudami tik šeštadieniais ir sekmadieniais per mėnesį uždirbdavome po 3–4 tūkst. JAV dolerių, jei pasisekdavo – net 5 tūkst. dolerių.

Apsimesdavo rusu

JAV teko imtis konspiracijos, gyvenote su Aleksandro Davydovo tapatybe…

– Šią pavardę pasirinkau ne pats, o žmonės, padarę man dokumentus. Bendraudamas su amerikiečiais baimės nejaučiau. Visai kas kita buvo bendrauti su rusais, nes mane laikė rusu. Reikėjo labai stengtis kalbėti kaip rusui, mokytis jų žargono, imituoti akcentą.

Daug kas sako, kad esate nepaprastai panašus į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kas tai – natūralus panašumas, o gal plastinės operacijos pasekmė?

– Jokios operacijos nesidariau, pinigų tiek neturėjau. O komplimentų dėl panašumo į V.Putiną tikrai sulaukdavau. Tuomet nutaisęs rimtą veidą atsakydavau, jog nieko nuostabaus, nes V.Putinas – mano dėdė. Vieni patikėdavo, kiti – ne.

Momentas, kai jus Amerikoje suėmė, tikriausiai buvo vienas baisiausių?

– Išties, jausmas apėmė siaubingas. Pamenu, važiavome automobiliu, Joana vairavo, aš sėdėjau šalia. Viskas vyko kaip per filmą, FTB agentai apsupo mašiną ir atstatę automatus ėmė komanduoti. Iš pradžių maniau, kad tai kokia nors klaida ar nesusipratimas. Tik kai uždėjo antrankius ir ištarė pavardę „Petrikas“, supratau, jog įkliuvau. Vėliau sužinojau, kad mane susekė pagal pirštų antspaudus.

Kalėjime patyrė šoką

Kaip jautėtės pirmą kartą gyvenime patekęs į kalėjimą. Kuo užsiėmėte?

– Iš pradžių išgirdus, jog žmonės čia sėdi po 2–3 metus, pasidarė labai nejauku. Po mėnesio ėmė važiuoti stogas, galvojau, kad išbūti čia neįmanoma. Vėliau žiūri, jau ir metai praėjo. Stengiausi nepalūžti, nuolat susirasdavau kokios nors veiklos: skaičiau įvairią literatūrą, sportavau.

Lietuvos kalėjimuose galioja nerašytos taisyklės. O kaip Amerikos kalėjime?

– Ten irgi savos taisyklės, gal dar žiauresnės nei Lietuvoje. Nors ten nėra kastų, tačiau veikia gaujos. Yra dvi meksikiečių, dvi juodaodžių gaujos, baltųjų bei kitų kalinių grupės. Nepriklausiau nė vienai jų, o visus nesutarimus ar konfliktus stengiausi išspręsti taikiai.

Kaip nusprendėte grįžti į Lietuvą?

– Ilgai sėdėjau kalėjime, apie 42 mėnesius. Jaučiau, jog darosi visai blogai, ėmiau bijoti, kad įsivelsiu į nemalonumus. Be to, nemačiau teisminio proceso pabaigos. Priimti sprendimą grįžti buvo gana sunku, visų pirma, žmona nepalaikė, vis tikėjosi, kad galiu laimėti bylas ir likti Amerikoje. Galiausiai pavyko perkalbėti sutuoktinę, ir štai esu čia. Prisipažinsiu, į Lietuvą važiavau manydamas, jog mane čia ilgam sulaikys ir įkiš į kalėjimą.

Kaltina ir save, ir valstybę

Grįžtant prie skandalingo EBSW žlugimo, daug kas jus kaltina specialiai išviliojus pinigus ir sužlugdžius begalę įmonių. Ar taip išties buvo?

– Buvo toks momentas, kai mes daug ko nežinojome, trūko išsilavinimo bei žinių. Tarp mūsų nebuvo ir rimtų specialistų. Padarėme nemažai klaidų, nors ketinimų ką nors pasisavinti ar specialiai sužlugdyti nebuvo.

Kas kaltas dėl Kauno holdingo kompanijos bankroto – tuometinė politinė situacija, valdžios politika ar jūsų nepatyrimas?

– Viskas kartu susidėjo, nors didžiausia kaltė vis dėlto mūsų. Tačiau man akivaizdu, jog EBSW buvo sužlugdyta Vidaus reikalų ministerijos tai suderinus su Vyriausybe. Neteisėtai areštuotas visų bendrovių turtas, sustabdyta jų veikla. Esu 100 procentų įsitikinęs, kad kitos EBSW sudėtyje buvusios įmonės būtų padėjusios atsiskaityti su indėlininkais.

„Jaučiuosi saugus“

Užsiminėte apie mokėtus kyšius aukštiems politikams. Ar norėtumėte detalizuoti, kam ir kiek mokėjote?

– Nesiruošiu veltis į politikų intrigas. Užtektinai žmonių nukentėjo, kai kas iš to sugebėjo susikrauti pigų politinį kapitalą. Artėja rinkimai, suprantu, jog bus daug norinčių mane įvelti į visokius žaidimus. Tačiau apsisprendžiau politikų žaidimų nežaisti.

Esate pripažinęs, kad morališkai jaučiatės kaltas. Gal vis dėlto žinote būdų, kaip grąžinti pinigus indėlininkams?

– Su advokatais svarstysiu, ar galime paduoti Lietuvos Vyriausybę ir Vidaus reikalų ministeriją į teismą dėl neteisėtų veiksmų prieš EBSW, dėl kurių patirti didžiuliai nuostoliai. Jeigu Strasbūre šią bylą laimėtume ir pavyktų prisiteisti 80 mln. litų, pinigus būtų galima grąžinti indėlininkams.

Turite nemažai priešų. Ar nesinaudojate asmens sargybinių paslaugomis?

– Kol kas jaučiuosi saugus. Žiūrėsiu, kaip viskas klostytis toliau, pajutęs grėsmę kreipsiuosi į prokuratūrą, prašysiu apsaugos. Asmens sargybinio dabar neturiu už ką pasisamdyti.

Kai baigsis bėdos, kur ketinate gyventi – likti Lietuvoje ar apsistoti užsienyje ?

– Reikia pasitarti su žmona, baigusi mokslus ji planuoja atvykti su vaikais į Lietuvą. Anksčiau maniau, kad čia blogai gyventi, tačiau dabar mano nuomonė keičiasi.

Kuo ketinate užsiimti Lietuvoje?

– Negaliu sėdėti nieko neveikdamas, dar kalėjime kūriau verslo planą. Dabar reikės jį pritaikyti Lietuvos sąlygoms, žiūrėsiu, kaip viskas seksis. Juk daugiau nieko nemoku – tik organizuoti veiklą.

Views All Time
Views All Time
2809
Views Today
Views Today
1
0 0