Sociali ir socialistinė
O tų partijų tarp mūsų,
Jų programų ir barnių!..
Tiek vargiai pas vargšą bl…
Atsiras už marškinių.
Taip parašė eilėraštyje „Lietuva – didvyrių žemė” Maironis „Pavasario balsuose”. Ką dabar pasakytų poetas, nesunku spėti, nes partijų skaičius išaugo taip, kad vien „demokratinių” priskaičiuojama keletas, tarsi demokratinėje valstybėje galėtų būti ir kokių prievartinių partijų. Ką skelbia tos partijos savo programose, reikėtų vertinti labai kritiškai, vertinti ne pagal sparnuotus žodžius, o – pagal darbus. Būtų gera, kad mūsų politologai ne tik prieš rinkimus pabandytų parodyti, ką sako ir ką daro tie politiniai dariniai. Nebūdamas politologu, šių eilučių autorius bando palyginti dvi demokratinėmis pasivadinusias partijas, iš kurių viena maža, tačiau tradicinė, į socialinį bei kitokį piliečių saugumą orientuota Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS), gi kita – skaitlinga, valdančioji, turtingoji, atstovaujanti stambų kapitalą, iš „brandaus socializmo” gimusi, tik savo darinio saugumu besirūpinanti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Todėl pirmąją reikėtų suvokti kaip socialios demokratijos politinį darinį, antrąją – kaip socialistinės demokratijos darinį (sovietinio „demokratinio centralizmo” paveldėtoją, tęsėją). Verta skaitytojui priminti pastarosios „raidą”.
Ta „raida”, kaip rodo daugiametė patirtis, – tik chameleono išdaigos, norint prisitaikyti prie sąlygų. Tos partijos lopšys – KPSS (komunističeskaja partija Sovetskovo Sojuza), vėliau – LKP (Lietuvos Komunistų partija), dar vėliau LDDP (Lietuvos darbo partija) ir galiausiai – LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija). Čia dera pridurti, kad, išskyrus paskutinį virsmą, partijoje nariai išliko tie patys. Susijungusi su A.Sakalo ir V.Andriukaičio vadovaujama LSDP, komunistų partija pasisavino pastarosios pavadinimą, taigi pasielgė kaip ta graikų kerštingoji deivė Nemezidė, kuri geidė, kad nugalėtasis perduotų savo vardą nugalėtojui (taip ordinas kaip Kaino žymę nešiojo vardą „prūsai”).
Lietuvos socialdemokratų sąjungos ištakos siekia 1896 m. Iki šiol šios partijos kertiniu akmeniu lieka 1918 m. vasario 16-sios Nepriklausomybės Akto signataro Stepono Kairio ir jo bendražygių principas: „Kas gera Lietuvai, turi būti gera ir socialdemokratų partijai”.
Nuo 1989 metų dalis dabartinės Lietuvos socialdemokratų sąjungos narių savo politinę veiklą pradėjo atkurtoje tuometinėje Lietuvos socialdemokratų partijoje. LSDP įsivyraujant nepamatuotų pažadų, populizmo, trumparegiškų veiksmų tendencijoms, kuriomis buvo siekiama tiktai aukštų vietų visuomenės nuomonės apklausose ir kuo skubesnio suartėjimo su LDDP, 1998 m. birželio 12 d. įkuriama LSDP frakcija „Socialdemokratija 2000″. 1999 metų antroje pusėje, tuometinei vadovybei dirbtinai suskaldžius LSDP, ta socialdemokratų dalis, kuri siekė savarankiškos socialdemokratijos raidos Lietuvoje, įregistravo partiją „Socialdemokratija 2000″, kita dalis susijungė su LDDP.
2003 metais Lietuvos partija „Socialdemokratija 2000″ persitvarkė ir, įsiliejus daliai tikrųjų socialdemokratų partijos narių, gruodžio 6 d. vykusiame suvažiavime reorganizavosi į Lietuvos socialdemokratų sąjungą.
Šių eilučių autoriaus paprašytas, LSDS pirmininkas Arvydas Akstinavičius atsiuntė LSDS ir LSDP esminius skirtumus.
|
Eil. |
LSDS |
LSDP |
|
1. |
Siekia įvesti progresinį gyventojų pajamų mokestį (PGPM), turto mokestį. PGPM principas – mokestį mažinti mažas pajamas gaunantiems, dideles pajamas gaunantiems – padidinti (kaip padarė Vokietija ir kitos ES šalys). Didinti BVP perskirstymo procentą.
|
Gyventojų pajamų mokestį mažina visiems vienodai. Tai reiškia didina socialinę atskirtį. Vienodai nuo 33 iki 27 proc. mažinamas GPM kiekvienam uždirbančiam, pvz., 600 Lt pridėjo 18,6 Lt, uždirbančiam 10 000 – 582,6 Lt. Gal realiai siekiant socialinio teisingumo ir visuomenės solidarumo šiandien Lietuvoje reikėjo padaryti atvirkščiai: gaunančiam atlygį 600 pridėti 582,6 Lt, o gaunančiam 10 000 – 18,6 Lt? |
|
2. |
Už valstybės įtakos ir prestižo didinimą, pasisako prieš strateginių objektų ir žalingą privatizaciją (Rytų skirstomieji tinklai, Lietuvos pašto, geležinkelių ir kt.) |
Tiki Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) propaganda, kad daug problemų išspręs privati nuosavybė ir mokesčių mažinimas. Pasisako už RST, Lietuvos pašto, geležinkelių ir t.t. privatizaciją. |
|
3. |
LSDS nuomone, investicijas visų pirma stabdo korupcija, biurokratizmas, negalėjimas prognozuoti ateities. |
Teigiama, kad investicijas stabdo per dideli mokesčiai. |
|
4. |
Nacionalinis saugumas suprantamas žymiai plačiau – tai solidari, socialiai teisinga visuomenė, žmonių gerovė, krašto resursai, ištekliai, jų protingas panaudojimas ir t.t., o ne tik krašto apsauga ir kitos jėgos struktūros. |
Nacionalinis saugumas primityviai tapatinamas su krašto apsauga, karine Lietuvos naryste NATO, VSD struktūromis ir t.t. |
|
5. |
Pasisako už tai, kad partijos rinkimuose galėtų konkuruoti programomis ir idėjomis, o ne pinigų kiekiu, kad rinkėjai turėtų pasirinkimo galimybę, rinkimai vyktų demokratiškai ir visos veikiančios bei rinkimuose dalyvaujančios partijos turėtų bent panašias konkurencines galimybes, kad nebūtų pažeistas lygių galimybių įstatymas. Partijas finansuoti gali valstybės biudžetas bei fiziniai asmenys, deklaravę savo pajamas ir išlaidas, bet ne juridiniai asmenys. |
Akcentuoja tik parlamentines partijas. Ruošia dvipartinės sistemos (LSDP ir konservatoriai) perspektyvą. Neprieštarauja, kad partijas ir rinkimus finansuotų juridiniai asmenys. Nesistengia labiau riboti ir taupyti politinei reklamai žiniasklaidoje skiriamų lėšų. |
|
6. |
Pasisako už valdymo decentralizaciją, apskričių funkcijų mažinimą, tiesiogiai renkamus seniūnus ir t.t., taip aktyvinant ir bendruomenes. Siūlo susilaikyti nuo tiesioginių merų rinkimų bent tol kol nėra skaidraus rinkimų finansavimo bei egzistuoja aukštas korupcijos lygis ir t.t. |
Išlaikomas centralizuotas valdymas, didinamas valdymo aparatas. Siūlo tiesiogiai rinkti merus. |
|
7. |
Vertina ideologiją. Mano, kad partijos ideologija turi būti pagrindu visai jos veiklai. |
Ideologiją laiko pasenusiu, primityviu dalyku, politine atgyvena. |
|
8. |
Gina ir stoja silpnesniojo pusėn. Pasisako už Gerovės valstybę, kuomet didžiąją visuomenės dalį sudarytų pajėgus vidurinysis sluoksnis – politinio, ekonominio, socialinio stabilumo valstybėje garantas. Siekia, kad smulkus ir vidutinis verslas turėtų ne blogesnes galimybes už stambųjį. |
Atstovauja turtingiesiems sluoksniams, gina stambiojo kapitalo interesus, nors kol kas teoriškai deklaruoja Gerovės valstybės siekį. |
|
9. |
Pasisako prieš Sodros mokesčio „lubų” įvedimą. |
Pasisako už Sodros mokesčio „lubas”, tokiu būdu pataikaujama turtingiesiems. |
|
10. |
Pasisako prieš 60 valandų darbo savaitės įvedimą. Teigia, kad žmogus už savo darbą turi gauti padorų atlyginimą. Palaiko dirbančiųjų ir profesinių sąjungų pusę. |
Palaiko darbdavių poziciją ilginti darbo savaitę iki 60 valandų. |
|
11. |
Siūlo Baudžiamojo kodekso pataisas, kad būtų panaikintas senaties terminas kai kuriems ekonominiams-finansiniams nusikaltimams |
Nesvarsto tokio klausimo. |
|
12. |
Siūlo priimti visą apimantį liustracijos įstatymą (praplečiant liustracinę bazę ir t.t). |
Laikosi pozicijos, kad praeitis nėra svarbi ir jos neverta liesti. |
Iš tikrųjų sveikai valstybės raidai Lietuvoje reikalingiausios būtų krikščioniškoji, tautiškoji ir čia minima socialioji (ne socialistinė) partijos. Tačiau dvi pirmosios nusipelno tik gerų linkėjimų ateičiai (jų priedermę, nors nepakankamai ryžtingai, vykdo Tėvynės Sąjungos partija), o trečioji tikrai gali atstovauti nuskurdintai ir toliau skurdinamai visuomenei.
Jei visuomenė iki Seimo rinkimų atsikvošės.
