Per Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero iškilmę Vilniaus arkikatedroje ketvirtadienį bus konsekruojamas naujasis Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Kaip skelbia Vilniaus arkivyskupijos kurija, iškilmėse pagrindiniu konsekratoriumi bus Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Drauge naująjį vyskupą konsekruos Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius ir Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Naujasis Vilniaus arkivyskupijos vyskupo augziliaras, arba arkivyskupijos ordinaro pagalbininkas, A. Poniškaitis pakeis iki šiol beveik du dešimtmečius šias pareigas ėjusį vyskupą Juozą Tunaitį, sulaukusį garbingo 81 metų amžiaus. Po konsekracijos A. Poniškaitis bus jauniausias amžiumi Lietuvos vyskupas. Jis gimė 1966 m. Šakių rajone, giliai tikinčioje katalikų šeimoje, baigė vidurinę mokyklą Vilkaviškyje. Po privalomosios tarnybos sovietinėje armijoje, 1987 m. buvo priimtas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigęs 1992 m. Marijampolėje iš vyskupo Juozo Žemaičio rankų gavo kunigystės šventimus ir paskirtas Alytaus šv. Angelų Sargų parapijos vikaru. Teologijos studijas tęsė Popiežiškajame šv. Grigaliaus universitete Romoje, kur 1997 m. įgijo teologijos licenciato, o 2001 m. – teologijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, A. Poniškaitis ėjo Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebono, 2001-2004 m. – Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos Marijampolėje dvasios tėvo pareigas.

Vyskupai, dieviškąja valia tapę Apaštalų įpėdiniais, veikiant jiems suteiktai Šventajai Dvasiai, yra paskirti Bažnyčios ganytojais, kad būtų tikėjimo mokytojai, šventojo kulto kunigai bei valdytojai. Vyskupai, kuriems pavesta rūpintis daline Bažnyčia, paklusdami popiežiaus valdžiai, kaip tikri paprastieji ir tiesioginiai savo avių ganytojai gano jas Viešpaties vardu, vykdydami jiems pavestą mokymo, šventinimo ir valdymo uždavinį. Tačiau jie tepripažįsta įstatymų numatytas patriarchų arba kitos hierarchinės vadovybės teises. „Tarp įvairių tarnybų, vykdomų Bažnyčioje nuo ansktyviausių laikų, kaip liudija Tradicija, pirmoji vieta tenka pareigai tų, kurie, paskirti vyskupais nuo pradžios besitęsiančion įpėdinystės eilėn, yra apaštališkosios sėklos perteikėjai.“ Tokiai svarbiai misijai atlikti „apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupo konsekraciją“. Vatikano II Susirinkimas „moko, kad per vyskupo konsekraciją suteikiama Šventimų sakramento pilnatvė, kurią ir liturginiai Bažnyčios papročiai, ir šventųjų tėvų balsai tiesiai vadina aukščiausiąja kunigyste, šventosios tarnybos visuma (summa)“. Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigą.

Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas ŽEMAITIS MIC yra kilęs iš Griškabūdžio parapijos Sparvinių kaimo. Gimęs 1926 m. rugpjūčio 30 d., kunigu įšventintas 1949 m. rugsėjo 25 d., dirbo vikaru Veiveriuose, Marijampolėje, 14 metų klebonavo Simne, 1967–1989 metais buvo Šakių klebonas ir dekanas. 1989 m. kovo 18 d. konsekruotas vyskupu, be to, priėmė amžinuosius įžadus marijonų vienuolijoje. Sulaukęs Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos, jis atsistatydino iš Vilkaviškio vyskupo ordinaro pareigų ir 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II jo prašymą priėmė. Šiuo metu Vilkaviškio vyskupas emeritas gyvena Marijampolėje, marijonų vienuolyne. Manome, jog vyskupo vaikystės ir gyvenimo patirtis bus įdomi bei svarbi ir jaunimui. Gal pirmiausia pradėkime nuo vaikystės. Griškabūdžio valsčiaus takus takelius vaikystėje esate daug kartų numynęs. Lankėte Meškinių ir Vėdarų pradines mokyklas, gimnaziją Šakiuose, o karo metais, valsčiaus įstaigoms persikėlus iš Šakių, – ir Barzduose. Sekmadieniais pėsčiomis eidavote į Griškabūdžio bažnyčią. Kokia Jūsų patirtis iš vaikystės, jeigu ją lygintume su šių laikų jaunimo patirtimi, kai paėjėti kelis kilometrus pėsčiomis yra didelė problema? Mano tėvai Antanina ir Juozas Žemaičiai buvo pasiturintys ūkininkai, giliai tikintys katalikai ir mus, penkis vaikus, nuo mažens mokė nesibijoti sunkumų. Todėl ir kelionės 1–4 kilometrus pėsčiomis nebuvo problema. Juk ir medikai sako, kad vaikščioti sveika.