Man ne 16, bet…. kaip pamačiau jį mėnulio šviesoje, aš ištirpau. Jaučiau palaimą, malonumą. Nuo ko? Nuo žvilgsnio jo… jis pervėrė mane. Tada man rodės taip aistringai ir karštai. Bet aš klydau… Mes tik…. draugai. Jis ne mano, jis kitos. Kitos, kurią myli, apie kurią svajoja. O ką aš myliu ir apie ką svajoju? Dėl ko žvaigždėtą naktį, žiūrėdama į dangų vis verkiu? Dėl Jo… Dėl žmogaus, kuris man tik Draugas. Dėl žmogaus, kuris, kaip aš jaučiu, yra antroji mano gyvenimo pusė. Ta puselė, kurios trūksta, kad būčiau laiminga. Tik jį noriu justi šalia. Kai Jį pamatau, aš pradedu drebėti… Iš baimės, šalčio… Ne… iš begalinio noro būti drauge. Noro, nors vieną kartą pabučiuoti ir pasakyti: Aš tave myliu. Nemaniau, kad galima taip mylėti vyrą. Bet aš myliu. Todėl, vardan tos meilės aš tylėsiu ir tylomis žiūrėsiu, koks jis laimingas eina su kita. Bučiuoja, glosto… ne mane. Bet aš mylėsiu ir tylėsiu…

Atsiuntė: Nežinomas autorius

Views All Time
Views All Time
2797
Views Today
Views Today
1
0 0