Skyrybos. Jo prizmė.
Lietuva - skyrybų šalis. Toks, deja, neabejotinas faktas. Skyrybos tapo savotišku liaudies sportu, kaip, pavyzdžiui, Kaziuko mugė, Gariūnai, alkoholizmas, krepšinis. Arba lošimo namai. Reikėtų didžiulėmis raidėmis ant tokio „kazino" kasdien skelbti susituokusiųjų vardus, o paskui už juos statyti - išsiskirs ar neišsiskirs ir per kiek laiko. Bet statyti už tuos, kurie neišsiskirs, būtų tikriausia ekonominė savižudybė. Nes faktas lieka faktas: 100 vedybų tenka 60 skyrybų. Skyrybų pasaulis, kaip ir sportas, pilnas aistrų, adrenalino, šekspyriškų tragedijų (pagal streso faktorių skyrybos yra antroje vietoj po artimo žmogaus mirties) ir moljeriškų komedijų. Mat norintys išsiskirti pirmiausia spėlioja, ar jų skyrybos bus draugiškos, ar priešiškos. Jie, suraukę kaktas lyg Rodeno mąstytojai, bando numatyti psichologinius vienos ar kitos formos skyrybų rezultatus. Bet retas kuris skirdamasis sugeba būti tokiu bešališku, pajėgiančiu susitvardyti ir atsiduoti racionaliems sprendimams. Todėl nenuostabu, kad kai kas net nusprendžia kreiptis į astrologą. Tik abejoju, kad toks žmogus galės kuo nors kam nors padėti. Mat jis pats tikriausiai irgi yra išsiskyręs. Ir ne kartą. „Kai skyriausi pirmą kartą, elgiausi kaip visiškas šiknius! - pasakoja vienas pažįstamas. - Padariau viską, kad skyrybų kaltininke jaustųsi mano buvusi niekuo dėta moteris. Prisigalvojau nebūtų kaltinimų, ir ji (pagaliau!) mane išmetė į gatvę. Juk nekovosi dėl buto, kai jame dar ropoja kūdikis.