Psichologija

Aš kiek paanalizavau mūsų sapnų gyvenimo kilmę ir ištakas, nes sapnai yra toji dirva, iš kurios pirmiausia išauga daugelis simbolių. Deja, sapnus sunku suprasti. Kaip jau esu nurodęs, sapnas visiškai nepanašus į sąmoningą pasakojimą. Kasdieniniame gyvenime kiekvienas apgalvoja, ką nori pasakyti, pasirenka įtaigiausią pasakojimo būdą ir stengiasi, kad jo pastabos būtų logiškai nuoseklios. Pavyzdžiui, išsilavinęs žmogus vengs miglotų metaforų, nes jos gali iškreipti jo mintį. Tačiau sapnų struktūra kitokia. Sapnuotoją užplūsta vaizdiniai, kurie atrodo prieštaringi ir juokingi, prarandamas normalus laiko pojūtis, o įprasti daiktai įgauna žavintį ar grėsmingą aspektą.

Harvardo verslo kolegijos psichologė R. Hewit apklausė didelių JAV kompanijų prezidentes, viceprezidentes ir stambių padalinių direktores. Jos tyrimų duomenys patikimai liudija, kad būsimos vadovės užaugo panašiose šeimose. ¾ vadovių buvo vyriausios ar vienturtės savo tėvų dukterys. Kone visos vadovės vaikystėje artimai bendravo su tėvu, kartu su juo dalyvavo pramogose, kurios paprastai laikomos vyriškomis, t. y. žvejojo, buriavo, skraidė sklandytuvu ir kt. Šių profesinę karjerą padariusių moterų ir tėvai, ir motinos turėjo aukštąjį išsilavinimą. Pažymėtina, kad motinos, kurios dažnai pačios nesiekė profesinės karjeros ir baigusios universitetą toliau mokėsi, įgydavo įvairių žinių.

Pradėjau šį esė nurodydamas skirtumą tarp ženklo ir simbolio. Ženklas visada yra mažiau nei sąvoka, kurią jis žymi, tuo tarpu simbolis visada reiškia daugiau, negu jo akivaizdi, iš karto suvokiama prasmė. Joks genijus, atsisėdęs su plunksna ar teptuku rankoje, nesako: “Dabar aš sukursiu simbolį”. Daugiau ar mažiau racionaliai minčiai, gimusiai logiškai samprotaujant ar sumanytai iš anksto kruopščiai apsvarsčius, niekas negali suteikti “simbolinės” formos. Nesvarbu, kaip fanatiškai papuoštume tokią idėją, ji vis tiek liks ženklas, susijęs su už jo slypinčia sąmoninga mintimi, o ne simbolis, kuris yra tik užuomina apie kažką, ko mes dar nežinome.

Mūsų smegenys, saugodamos mus nuo informacijos pertekliaus, dalį informacijos ištrina. Tarkime, savo garsinėje ir vaizdinėje atmintyje išlaikome ne daugiau kaip septynis – aštuonis objektus. Visus kitus mūsų psichika tiesiog „ištrina”. Turėkime tai omenyje, kai pranešame bendradarbiui faktus arba ilgą savo prašymų sąrašą… Ištrynimas būdingas ir mūsų kalbai. Draugas gali pasakyti: „atnešk… na, žinai, tą kasetę”. Jo kalba ekonomiškai „pašalina”, kokią būtent kasetę jis prašo atnešti. O Jums sunku jį suprasti. Apibendrinimas – dar viena mūsų psichikos savybė. Jos pagrindu kuriamos taisyklės, dėsningumai, sąvokos.

Visose kitose mokslo šakose yra teisėta taikyti hipotezes beasmeniams subjektams. Tačiau psichologijoje jūs neišvengiamai susiduriate su gyvenimiškais ryšiais tarp dviejų individų, kur nė iš vieno iš jų negalima atimti jo subjektyvios asmenybės ar kaip nors kitaip depersonalizuoti. Analizuotojas ir jo pacientas gali susitarti, kad žiūrės į pasirinktą problemą bešališkai ir objektyviai, bet jiems įsitraukus į diskusiją, įtraukiamos ir jų asmenybės. Šiuo požiūriu tolesnis progresas įmanomas tik pasiekus abipusį sutarimą. Ar galime ką nors objektyviai nuspręsti apie galutinį rezultatą? Tik tuomet, jei palyginsime savo išvadas su tomis normomis, kurios galioja toje socialinėje aplinkoje, kuriai priklauso individas.

Pirmiausia filtrai, pro kuriuos praeina visa informacija iš išorės, sukurti pačių mūsų nervinių ląstelių. Tai – nervinis filtras. Jis išskiria iš viso informacijos srauto penkis mažesnius – regos, pojūčių, garsų, kvapo ir skonio. Kiekviename srautelyje telpa ne visi, o tik kokie 2-3 esminiai vienetai… Mūsų sąmonę pasiekia netgi ne kiekvienos rūšies pojūčiai. Kai kurie žmonės pirmiausiai suvokia (įsisąmonina) vaizdus. Kitus srautelius jie tiesiog ignoruoja („ištrina”). Kiti išskiria tik pojūčius. Treti – tik garsus. Skonį ir uoslę mes ignoruojame dažniausiai, kol jų intensyvumas nepasidaro per didelis… Antra, egzistuoja socialiniai filtrai. Pagrindinis – mūsų kalba.

Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai. Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami. Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas, kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines papildomas užuominas ir reikšmes.