NEUROLINGVISTINIS PROGRAMAVIMAS (NLP) – KETVIRTOJI DALIS
| | | |

NEUROLINGVISTINIS PROGRAMAVIMAS (NLP) – KETVIRTOJI DALIS

Kaip jau žinote, NLP atskleidžia, kas vyksta mūsų galvose, nagrinėja, kaip tai atsispindi mūsų kalboje ir nevalinguose judesiuose. Taip pat padeda suprasti, kada žmogus stebi sąmonėje “prabėgančius” vaizdelius, kada prisimena garsus, arba įsijaučia į kūno pojūčius. NLP gali susekti, kada žmogus, pats to nežinodamas, susikuria problemas, o kada priima gerus sprendimus. Tačiau tai – tik diagnostika, o NLP išpopuliarėjo, kai matematikai ir lingvistai, įvertinę ir išanalizavę, papildė psichoterapeutų darbą naujais metodais. Psichoterapija – ypatingas bendravimas, jo metu kinta žmogaus psichinė būsena. Kaipgi tai atsitinka? Kai cheminė piliulė patenka į skrandį, o po pusvalandžio pasikeičia jūsų nuotaika, viskas aišku – cheminė medžiaga veikia smegenų ląsteles. Bet juk psichoterapeutas nieko niekam į burną neįkiša. Jis tik bendrauja su savo klientu, o šio būsena keičiasi! NLP bandė išaiškinti šį stebuklą. Vienas iš atsakymų toks: mūsų psichika nuolat ir greitai mokosi sieti vidinius garsus ir vaizdus – pasaulio reprezentacijas – su tam tikromis emocijomis.

Neurolingvistinis programavimas
| | | |

Neurolingvistinis programavimas

Verta prisiminti, kad bendraudami didesnę informacijos dalį perteikiame ne žodžiais, o kūno kalba(55%) ir savo balso savybėmis (38%). Žodžiais perteikiame tik 7%. Žinoma, mus supa milijonai vaizdų, garsų ir pojūčių. Viso to srauto neįmanoma suvokti, perdirbti ir įsiminti. O mūsų pašnekovas dar kreipia dėmesį ne į tai, kas sakoma, o į tai, kaip tai sakoma. Suprantama, kad tai, kaip mes suvokiami, lemia pašnekovo kultūra, įsitikinimai, įprastiniai pasaulio suvokimo būdai. Todėl pašnekovo psichika atspindi mus ne kaip kino kamera ir ne kaip magnetofonas. Jo psichikoje susiformuoja netiksli mūsų ir mūsų žodžių kopija. Čia veikia vadinamieji „filtrai”, kurie iš mūsų gaunamą informaciją iš dalies ištrina, iš dalies apibendrina, iš dalies iškreipia. Atsakydami mums žmonės taip pat naudoja „filtrus”. Būtent tokius filtrus turėjo omenyje Froidas, rašydamas apie „išstumtas” iš sąmonės seksualines fantazijas. Pirmiausia filtrai, pro kuriuos praeina visa informacija iš išorės, sukurti pačių mūsų nervinių ląstelių. Tai – nervinis filtras. Jis išskiria iš viso informacijos srauto penkis mažesnius – regos, pojūčių, garsų, kvapo ir skonio. Kiekviename srautelyje telpa ne visi, o tik kokie 2-3 esminiai vienetai… Mūsų sąmonę pasiekia netgi ne kiekvienos rūšies pojūčiai. Kai kurie žmonės pirmiausiai suvokia (įsisąmonina) vaizdus. Kitus srautelius jie tiesiog ignoruoja („ištrina”). Kiti išskiria tik pojūčius. Treti – tik garsus. Skonį ir uoslę mes ignoruojame dažniausiai, kol jų intensyvumas nepasidaro per didelis…

Kas tai yra individualioji psichologija?
| | |

Kas tai yra individualioji psichologija?

Vientisa – pagrindinė tema – gyvenimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje ir “veda” žmogų per visą gyvenimą. Gyvenimo stilius – tai kiekvieno iš mūsų individualus būdas įveikti problemas, eiti į sėkmę, tai judėjimo per gyvenimą dėsnis. Gyvenimo stilių galime išskaityti bendravimo manieroje, sapnuose, pasirinktoje profesijoje, prisiminimuose, meilės santykiuose ir t.t. Draugiška – teigia žmonių lygiavertiškumą. Žmogui įgimtas bendrumo jausmas – noras būti su kitais, noras būti jiems reikalingu, naudingu. Tada pats asmuo jaučiasi vertingas. Rūpintis aplinkiniais, bendradarbiauti yra natūralus sveiko žmogaus poreikis. Geriausiai kiekvienas mes jaučiamės lygiavertiškuose santykiuose. Bendravimo problemos kyla, kai įsiveliame į kovą siekdami įrodyti savo pranašumą.

| | |

Apie A.Adlerį

Alfredas Adleris (1870-1937) – vienas žymiausių šiuolaikinės psichologijos pradininkų. Jis gyveno ir dirbo Austrijoje bei JAV. Studijavo mediciną, dirbo bendrosios praktikos ir akių gydytoju, vėliau – psichoterapeutu. Savo mintis dėstė įvairiuose JAV ir Europos universitetuose, parašė daug straipsnių ir knygų. Daugelis žymių psichologijos teoretikų ir praktikų sėmėsi idėjų iš A.Adlerio mokymo, kurį jis pavadino individualiąja psichologija.

Kas tai yra Individualiosios psichologijos institutas?
| | |

Kas tai yra Individualiosios psichologijos institutas?

Individualiosios psichologijos institutas yra viešoji mokymo įstaiga, kurios tikslas – paruošti šios psichologijos srities konsultantus. IPI Lietuvoje įkurtas tik 2000 m. pradžioje, tuo tarpu daugelyje pasaulio šalių analogiški institutai veikia jau seniai. Pirmąjį A.Adlerio institutą įkūrė jo mokinys ir pasekėjas Rudolfas Dreikursas Čikagoje. IPI siūlo nuoseklų kelerių metų trukmės mokymą įvairių sričių specialistams – pedagogams, medikams, socialiniams darbuotojams, psichologams ir kt., kurie galės savarankiškai konsultuoti bei taikyti psichologijos žinias savo tiesioginiame darbe.

NLP. Kas tai?
| | | |

NLP. Kas tai?

Neuro Lingvistinis Programavimas (NLP) – tai mokslas ir menas, užsiimantis žmogaus meistriškumo modeliavimu. NLP sukurti modeliai, būdai bei metodai plačiai pasklido konsultavimo srityje, terapijoje, švietime ir versle. Jie naudojami siekiant efektyvumo komunikacijoje, asmeninėje veikloje ir norint sparčiai mokytis. NLP padeda greičiau ir veiksmingiau pasiekti savo tikslus. Kitais žodžiais tariant, NLP dėka galima pasiekti norimų tikslų, daugiau sužinoti ir, kas tikrai svarbu, – gali tapti tokiu, kokiu nori būti. Bendraujant su kitais, efektyvaus bendravimo būdai suteikia galimybę greičiau suprasti aplinkinius, sukurti ir palaikyti abipusio supratimo atmosferą. Tuo pat metu suaktyvėja iki šiol nežinomi mąstymo gebėjimai („neuro“). Siekiant asmeninių tikslų, NLP padeda kitaip pažvelgti į kalbą ir kitaip ja naudotis („lingvistika“). Galiausiai, galime išmokti patys vadovauti savo proto būsenai, mintims, psichikai, suderinti savuosius įsitikinimus bei vertybes su rezultatais, kurių ne tik norime, bet ir trokštame („programavimas“).

| | |

Meilė tarp tėvų ir vaiko

Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos. Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas. Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina ar slopina vidines kūno būsenas.

| | |

Dorovinės psichologijos objektas

Dorovine Psichologija – mokslas, kuris atskleidžia žmogaus psichologija iš jo dorovinio vystymosi pozicijos. Savo turiniu ji nutiesia kelia i doros pagrindu formavimą žmoguje. * Neretai užduodamas klausimas: “O kodėl būtent Dorovine Psichologija, ne doros psichologija”. Šiuolaikinei psichologijai labiau budinga dorove padaryti būtent objektu. Psichologija kaip mokslas padaro žmogų, jo vidinius sielos judesius, sugebėjimus, galimybes savo tyrinėjimu objektu. Esant tokiai sampratai, ir dora turi tapti psichologinio tyrinėjimo objektu. Matyt, taip ir vyksta tradicinėje psichologijoje, ir mokslininkas, vadinantis save psichologu, laisvai gali užsiimti dora kaip objektu.

Erotinė meilė
| | |

Erotinė meilė

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis. Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu “įsimylėjimu”; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu.

Sakyti ar nesakyti?
| | |

Sakyti ar nesakyti?

Vaiko atitvėrimas nuo realybės, nesakant tiesos ar nutylint, negali duoti ilgalaikių rezultatų. Augdami vaikai ima griauti miglotų paaiškinimų užtvaras. Jie užduoda klausimus, į kuriuos suaugusiems baisu atsakyti. Didžiausias tabu mums- mirties problema. Tačiau vaikiškose pasakose apstu kertamų slibinų galvų, iškeptų raganų ir užnuodytų obuolių. Nejaugi ir pasakos žaloja trapią vaiko sielą? Klausimai apie mirtį vaikams iškyla natūraliai jiems vystantis, paprastai apie ketvirtuosius jų gyvenimo metus. Jis ima įsisąmoninti savo ir kitų būtį; nepriklausomai nuo sužinotų iš pasakų ar televizijos nuotrupų apie mirtį, jis suvokia, kad būtis yra baigtinė. Ypač anksčiau, kai žmonės gyveno arčiau gamtos ir gyvūnų pasaulio, o kaime dar ir dabar, naminių gyvulių laikymas ir neišvengiamas jų atsidūrimas ant pietų stalo vaikams nuo mažų dienų priartina gimimo ir mirties paslaptis. Po truputį dingsta sensacijos ir siaubo pojūtis.