Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis. Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu “įsimylėjimu”; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu.

Vaiko atitvėrimas nuo realybės, nesakant tiesos ar nutylint, negali duoti ilgalaikių rezultatų. Augdami vaikai ima griauti miglotų paaiškinimų užtvaras. Jie užduoda klausimus, į kuriuos suaugusiems baisu atsakyti. Didžiausias tabu mums- mirties problema. Tačiau vaikiškose pasakose apstu kertamų slibinų galvų, iškeptų raganų ir užnuodytų obuolių. Nejaugi ir pasakos žaloja trapią vaiko sielą? Klausimai apie mirtį vaikams iškyla natūraliai jiems vystantis, paprastai apie ketvirtuosius jų gyvenimo metus. Jis ima įsisąmoninti savo ir kitų būtį; nepriklausomai nuo sužinotų iš pasakų ar televizijos nuotrupų apie mirtį, jis suvokia, kad būtis yra baigtinė. Ypač anksčiau, kai žmonės gyveno arčiau gamtos ir gyvūnų pasaulio, o kaime dar ir dabar, naminių gyvulių laikymas ir neišvengiamas jų atsidūrimas ant pietų stalo vaikams nuo mažų dienų priartina gimimo ir mirties paslaptis. Po truputį dingsta sensacijos ir siaubo pojūtis.

Jei meilė yra brandaus, produktyvaus charakterio galia, tai reiškia, kad individo galia mylėti konkrečioje kultūroje priklauso nuo tos kultūros poveikio eilinio žmogaus charakteriui. Kai kalbame apie meilę šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, tai norime išsiaiškinti, ar Vakarų civilizacijos socialinė struktūra ir iš to kylanti dvasia yra palanki meilei. Tai, kad mes to klausiame, jau suponuoja neigiamą atsakymą. Ne vienas objektyviai stebintis mūsų Vakarų gyvenimą suabejos, kad meilė – broliška, motiniška, erotinė – yra gana retas reiškinys ir kad ją dažniausiai pakeičia gausybė pseudomeilės formų, kurios iš tikrųjų tėra tik meilės irimo formos.

Išnagrinėję teorinę meilės meno pusę, dabar susiduriame su kur kas sunkesniu klausimu, t.y. meilės meno praktika. Ar galima išmokti meilės meno praktikos be paties praktikavimo? Uždavinys sudėtingėja dar ir dėl to, kad šiandien dauguma žmonių, taigi ir daugelis šios knygos skaitytojų, tikisi nurodymų, “kaip tai daryti pačiam”. Mūsų atveju tai reiškia, kad jie nori būti mokomi, kaip mylėti? Aš bijau, kad kiekvienas taip nusiteikęs labai nusivils paskutiniuoju skyriumi. Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje.

Seniau daugelis sutuoktinių išdavysčių būdavo pateisinamos
7-tų metų krize. Laikai keičiasi. Paskutiniais mokslinių tyrimų duomenimis, krizė į sutuoktinių santykius “įsisuka” 4 -ais bendro gyvenimo metais. Ir tai įvyksta ne dėl užgaidos- o yra nulemta genetiškai sąlygojamos būtinybės, kuri susijusi su moters prigimtimi. Moteris linkusi į monogamiją, tačiau turi polinkį keisti partnerius “tam tikru dažnumu”- kartą į keturis metus. Šį faktą nustatė amerikiečių antropologai- tyrimas buvo atliekamas 15 metų, jis vyko 62 šalyse. Jei moteris nekeičia partnerio, tai tik dėl socialinių bei kultūrinių faktorių. Profesorė Helen Fišer iš Rutgerio universiteto tvirtina, jog moteris užprogramuota nutraukti santykius su priešingos lyties partneriu kas 4 metai. Mokslininkė tai aiškina šitaip: moterims būdingas genetinis kodas,kurį lemia amžina kova už išlikimą. Skirtingų tėvų vaikai pasižymės tai yra vaikai skirtingomis savybėmis bei bruožais.Jie turės daugiau galimybių išgyventi, negu vieno tėvo vaikai. “Cheminės reakcijos smegenyse paverčia mus įsimylėjusiais, tačiau ir išsieikvoja jos per 36 mėnesius”,- rašo profesorė H.Fišer.

Nepaisant bandymų užkirsti kelią rūkymui, daug paauglių vis dar pradeda rūkyti, o JAV vis dar rūko 47 mln. gyventojų. Rūkančių moterų procentas auga. Lietuvoje per pastaruosius keturis metus jaunų rūkančių moterų padaugėjo penkis kartus. Nors apie 70 proc. rūkančiųjų patys pareiškia norą mesti rūkyti, jie nežino, kaip tai padaryti. Apie 70 proc. rūkančiųjų bent vieną kartą per metus dėl kokių nors priežasčių apsilanko pas savo gydytoją, tačiau gydytojas dažniausiai neklausia, ar pacientas rūko, taip pat neskatina mesti rūkyti. Pradėdamas rūkymo metimo programą bei aprūpindamas pacientą praktiškomis ir veiksmingesnėmis priemonėmis, padedančiomis mesti rūkyti, gydytojas turi gerai išsiaiškinti paciento rūkymo įpročius. Nors net 90 proc. buvusių rūkalių yra sėkmingai metę rūkyti savo pastangomis, kiekvienais metais tik apie 1,7 mln. (3,6 proc.)

Richard Wiseman savo karjerą pradėjo kaip gabus iliuzionistas (magas). Jis Edinburgo universitete apsigynė psichologijos doktoranto disertaciją. Šiuo metu vadovauja Anglijos Hertfordshire universiteto Perrot-Warrick tyrimų sektoriui, kurios pagrindinį finansavimą administruoja Kembridžo Trejybės koledžas. Tas sektorius žinomas pasaulyje savo tyrimais netradicinėse psichologijos srityse ir mokslo populiarinimo veikla. Jis parašė kelias knygas ir spausdino straipsnius garsiuose žurnaluose (“Nature”, “Science” ir “Psychological Bulletin”). Apie jį rašyta šimtuose straipsnių laikraščiuose. Britų žiniasklaidoje dažniausiai cituojamas psichologas. Dažnas svečias TV ir radijo laidose, daugelio draugijų narys. Turi apdovanojimų.

Kas tu esi savo mylimam žmogui – policininkas, juokdarys, princas ar kankinys? Psichologijos mokslų daktaras Robertas J. Sternbergas aiškina, kaip galima pritaikyti savo „meilės istoriją” ieškant idealaus partnerio. Kodėl vienos poros gyvena ilgai ir laimingai, o kitos persekiojamos ir nelaimingos kaip Romeo ir Džiuljeta? Kodėl atrodo, kad kai kuriems lemta kartoti tas pačias klaidas, tą patį scenarijų tik vis su kitais žmonėmis ir kitoje vietoje? O kai kurie – suranda savo mylimąjį arba mylimąją ir iki senatvės džiaugiasi vienas kitu… Psichologai visaip mėgino aiškinti meilės paslaptis. Jie sukūrė įvairių teorijų, bet nė viena jų išsamiai neatsako, kas yra meilė.

Kol kas aš tik pateikiau keletą principų, kuriais remdamasis aš tiriu sapnus, nes jei mes norime ištirti žmogaus sugebėjimą kurti simbolius, sapnai mums yra pati svarbiausia ir prieinamiausia medžiaga. Du esminiai sapnų aiškinimo dalykai yra šie: pirmiausia, į sapnus reikia žiūrėti kaip į faktą, kurio atžvilgiu nereikia turėti jokių išankstinių nuostatų, išskyrus tai, kad jie kažkaip kuria prasmę; antra, kad sapnas yra specifinė pasąmonės išraiška. Vargu ar galima dar kukliau pateikti šiuos principus. Nors ir kokia menka būtų kieno nors nuomonė apie pasąmonę, jis turi pripažinti, kad ją verta tyrinėti; pasąmonė yra bent jau utėlės lygio, kuri galų gale labai domina entomologus.