Sensoriniai procesai. Sensorinis kodavimas. Jutimo organai.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais.

Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad išorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų pagalba. Tos kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir tuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu iššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingais vamzdeliais.

Tik 1825 Johanas Miuleris pasiūlė kitą idėją. Stimulai, veikiantys mūsų jutimo organus, dirgina atitinkamus nervus, o skirtingi nervai sukelia skirtingų tipų jutimus. Skirtingų tipų energijos (šviesa, garsas) stimuliuoja skirtingus nervus.

Taigi visi jutimo organai turi aptikti stimulus, užkoduoti juos nerviniais impulsais ir perduoti šią užkoduotą informaciją smegenims.

Sensorinis kodavimas – tai stimulo fizinių savybių pavertimas nervinio aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio nervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo kodavimą.

Pvz. jeigu paspausime akį, bus pažadintas optinio nervo aktyvumas ir matysime mažas švieseles.

Miulerio specifinės pojūčių energijos dėsnis: pojūčių kokybė lemia ne dirgiklis, o dirginamų receptorių rūšis. Akis į spaudimą ir elektros srovė reaguoja kaip į šviesą.

Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu (amplitude). Pvz.
silpnas paspaudimas
stiprus paspaudimas

Kokybė yra koduojama atitinkamų receptorių. Pvz. skonio receptoriai (paveikslėlis).

Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas. Skonis ir uoslė – ne taip. (Nors kūdikiui tikriausiai jie svarbūs).

Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Vundtas tai mėgino padaryti introspekcijos pagalba.

Pvz. jutimas: garsus, burzgiantis, raudonas
suvokimas: ugnies variklis.

Tačiau tai abejotina. Kada – tik pojūtis, o kada – to pojūčio suvokimas. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija. Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine NS, o suvokimas – su aukštesniais NS lygiais.

Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų centrams. Čia jau prasideda suvokimas.

Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai – absoliutus stimulo slenkstis – kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai (mažiausias garsas, mažiausia šviesa ir t.t.). Dirgiklio stiprumas, sukeliantis mažiausią pojūtį. Psichometrinių tyrimų pagalba tai galima išmatuoti.

Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų) slenksčiai: kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito. Veberio dėsnis: kuo stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis būtų pastebėtas. Pojūčio pasikeitimas atitinka logaritminę funkciją.

Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo logaritmui. Arba paprasčiau: tarp stimulo intensyvumo ir suvokiamo dydžio ne tiesinė, o funkcinė priklausomybė.

Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu ir skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Rankų mirkymas, iš tamsos į šviesą ir kt. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesni; pojūčių, organizmo ir t.t. Atskaitos taškas – anksčiau buvęs dirgiklis.

Views All Time
Views All Time
8436
Views Today
Views Today
1
0 0