Psichologija

Vyravo 19 a. pb. – 20a . pr. atstovai Z. Froidas, G. Jungas, A. Adleris, gyvavo vidurio Europoje. Jie manė, kad asmenybės branduolys susiformuoja iki 7 metų, o vėliau mažai besikeičia. Asmenybės ypatumus kuria vidiniai konfliktai, išgyvenimai, motyvų kova, o ne tarpusavio santykiai. Anot jų, asmenybę kuria įgimtos jėgos ir instinktai. Tyrimo metodai: pokalbiai interviu su žmonėmis turinčiais vidinių problemų. Psicho-analitinės asmenybės teorijos pagrindėju laikomas Zigmundas Froidas (1856-1939). Gimė žydų šeimoje, Austrijoje. Gyveno ir dirbo Vienoje. Buvo medikas. Mirė nuo vėžio. Jis asmenybę tapatino su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių – pasąmonės, prieš sąmonės, sąmonės.

Vienas iš psichoanalitinės asmenybės teorijos atstovų buvo Karlas Gustavas Jungas. Gimė 19a.pb., mirė 20a. viduryje Šve-carijoje. Mokslininkas baigė Ciuricho. Universitete medicinos fakulteto. Buvo linkęs į narkotikus, į mistinius tyrimus, vykdė spiritistinius seansus. Savo teoriją pavadino analitine psichologija. Anot jo, reikia analizuoti netik sąmoninius reiškinius, bet ir sapnų vizijas (neįsisąmonintus vaizdinius). Išskyrė kolektyvinę pasąmonę, kurią sudaro bendra žmogiška žmonijos istorija, patyrimas, kurį žmonija įgyja per visą savo egzistavimą. Archetipas – tai darinys, suprantamas kaip forma be turinio. Jie yra paveldėti, įgimti, tačiau kiekvienas žmogus tas formas užpildo savo individualiu patyrimu.

Iškilo 20 amžiaus pr. Amerikoje. Atstovai: D. Vatsonas, B. Skineris. Jie manė, kad žmogus iš prigimties nei geras, nei blogas. Jis gimsta, kaip švari tauta, o šeima, aplinka formuoja asmenybę. Šiuolaikinis įžymiausias biheivioristas B. Skineris mano, kad asmenybės teorija visiškai nereikalinga, kad reikia tik išmokti prognozuoti ir valdyti žmonių elgesį. Anot jų, asmenybė – nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Asmenybė sudaro stimulų ir reakcijų ryšiai. Reakcijas valdo pastiprinimai (nesąlyginiai dirgikliai, malonumai, malonumų apvėmimas ir t.t.), kurie esą bendri gyvūnams ir žmonėms. Eksperimentinės žiurkių elgsenos narve esą galima išsiaiškinti ir žmogaus elgesio išmokymą. Biheivioristinės psichologijos pradininkas D. Vatsonas siekė psichologiją padaryti tiksliuoju mokslu. Biheiviorizmas ištobulino psichologinius eksperimentu, pritaikė matematikos metodus duomenims įvertinti, ištyrę išmokimo dėsningumus. Padaryta išvada, kad žmogų formuoja aplinka, mokymasis, o genetika neturi jokios įtakos.

Hipnozė sena kaip pati žmonija. Aptikta įrodymų, kad šį reiškinį žinojo dar šumerai prieš 4000 m. pr. Kr. Tačiau iki šiol dar nėra moksliškai pagrįsto paaiškinimo, kokia gi tikrojo hipnozės prigimtis. Beveik kiekvienas, kuriam teko patirti hipnozės poveikį ar bent skaityti apie jį, žiūri į ją skeptiškai ar su baime. Dauguma mano, kad hipnozė artima narkozės būsenai ar sąmonės netekimui, nors iš tikrųjų net giliausiai pasinėrus į hipnozės būseną to nebūna. Sąmonė ir pasąmonė visada išlieka budrios, išskyrus nebent tuos atvejus, kai organizmui taip reikia miego, kad užhipnotizuotasis pasineria į miego būseną. Niekas negali Jums hipnozės būsenoje efektyviai įteigti ar net priversti padaryti ką nors tokio, kas neatitinka Jūsų asmenybės struktūros. Dažnai manoma, jog hipnozės būsenoje gali būti išplepėti tokie dalykai, kurie jokiu būdu nėra skirti kitiems. Tačiau iš tikrųjų niekas ir niekada negali Jūsų priversti tai padaryti, nes sąmonė vis dėlto visą laiką budi. Užhipnotizuotasis visą laiką žino, ką sako ir ką daro.

Motyvai ir emocijos. Motyvacijos teorijos. Alkis, seksualinis elgesys, socialiniai ir pasiekimo motyvai. Emocijų apibrėžimas. Emocijų teorijos. Emocinės išraiškos. Motyvacija – tai, kas “judina” mus, lemia mūsų aktyvumą. Motyvacija nurodo veiksnius (motyvus), kurie inicijuoja mūsų elgesį, suteikia jam kryptį, intensyvumą ir palaiko tą elgesį. Sužinoję motyvus, mes galime suprasti absurdiškiausią elgesį. Žmogaus motyvaciją veikia biologiniai, kognityviniai, emociniai ir socialiniai faktoriai.

Kalba ir mąstymas. Informacijos perdirbimo modelis. Sąvokos, jų išsidėstymas, hierarchija, sudarymas. Induktyvusis ir deduktyvusis mąstymas. Vaizdinis mąstymas ir kūrybiškumas. Problemų sprendimas. Kalba ir komunikavimas. Kalbos lygiai. Kalbos vystymasis. Mąstymas – tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas, filosofavimas ir kt. Kognityvistai – kognityvinės psichologijos specialistai daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Trumpalaikė – aktyvioji, trunka keletą sekundžių; ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Kai kuriuose vadovėliuose dar nurodoma, kad yra ir sensorinė atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame). Kartais ši sensorinė atmintis tapatinama su dėmesiu, selektyviu dėmesiu. Nors trumpalaikė atmintis trunka tik keletą sekundžių, ji irgi apima visas tas tris stadijas. Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis. Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi “fotografinę” atmintį (eidetic). Vaizdas fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta. Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje vienu metu galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali trumpalaikės atminties apimties formulė – 7+- 2. Tai atrado jau 1885 metais H.Ebbinghaus’ as (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų).

Išmokimas, išmokimo apibrėžimas. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginių reakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas ir bausmė. Socialinis išmokimas. Instinktyvus elgesys, refleksai – įgimtos veiksmų grandinės neurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai. Keičiantis aplinkai, įtvirtinamos naujos veiksmų grandinės, kurios vėliau irgi tampa įgimtomis..

Sąmonė – mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsi fonas, kontekstas. Pvz. atmintis gali būti sąmoninga, bet sąmonė nėra atmintis.Suvokimas gali būti sąmoningas, bet sąmonė nėra tik suvokimas. Ankstyvoji psichologija tapatino “sąmonę” su “protu”. Introspekcija – pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotiškas sąmonės pasidalijimas). Biheviorizmas bandė išsiversti be sąmonės.