Psichologija

Kas gi atsitiko? Kuo patraukė pasaulio dėmesį ši, regis, tokia uždara, archaiška religija, kurią išpažįsta daugiau nei 1000 milijonų žmonių? Islamo reikšmė išaugo todėl, kad musulmoniškuose kraštuose sustiprėjo revoliucinės tendencijos. Naftą eksportuojančiose šalyse sparčiais tempais ima formuotis kapitalistiniai santykiai: laužomos tradicinės socialinės struktūros, pagrįstos islamo religija, atsiranda turtinis ir klasinis pasidalijimas, plinta vakarietiškoji kultūra, vyksta vadinamasis visuomeninio gyvenimo vakarėjimas. Tradiciniai buities ir tarpusavio santykių pagrindai vis labiau išstumiami, pajuokiami ir niekinami. Islamas nepripažįsta, skirtingai nei krikščionybė, individo vertingumo, jo individualių siekimų, iniciatyvos. Islamo propaguojamos vertybės ir idealai visada kolektyvinio pobūdžio. Musulmonas turi teisę skųstis, kad jam netaikomas visiems bendras įstatymas, tačiau jokiu būdu negalėjo savo apeliacijos formuoti taip, kad pažeidžiamos jo asmeninės teisės, asmeniniai, ypač turtiniai, interesai. Jis yra visuomet priverstas derinti savo veiksmus su tradicinėmis pažiūromis, nors su jomis ir nesutinka.

Komunikacija - organizacijos gyvenimo kraujas, ir jos trūkumas ar neefektyvumas organizacijai atsiliepia labai skaudžiai. Organizaciją sudaro kartu dirbantys ir tam tikrų tikslų siekiantys žmonės. Jų darbo kokybė ir rezultatai labai didele dalimi priklauso nuo sklandaus komunikacijos proceso organizacijoje. Komunikacija yra gija, jungianti visas svarbiausias valdymo proceso dalis: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Taigi, įmonės veikla be komunikacijos yra neįmanoma. Komunikaciją galima nagrinėti įvairiais aspektais. Skiriama verbalinė (žodinė) ir neverbalinė, formali ir neformali, individuali ir masinė, vienpusė ir abipusė, vertikali ir horizontali, ir daugelis kitų komunikacijos rūšių. Šiame darbe komunikacijos procesą iš pradžių aptarsiu bendresne prasme. Taip pat panagrinėsiu tarpasmeninę komunikaciją, išsiaiškinsiu, kaip ji vyksta, kokie veiksniai ją įtakoja ir, kaip ją reikėtų gerinti. Vėliau pereisiu prie komunikacijos organizacijų viduje, ją įtakojančių veiksnių. Nagrinėsiu specifinius, tik su organizacine komunikacija susijusius dalykus: vertikalią ir horizontalią komunikaciją. Bus aptarta ir neformali komunikacija, gandų atsiradimo priežastys bei priemonės, kaip sustabdyti jų plitimą.

Dabartinis kompiuteris atlieka sudėtingus intelektinio pobūdžio dalykus, tačiau neretai į šį įtaisą žvelgiama gana siauru, medžiaginės technologijos požiūriu. Kompiuterių laikmečio pradžioje buvo keliama nemaža klausimų apie techninės sistemos intelektinę gebą. Ar kompiuteris mąsto? Ar gali kompiuterio programa atlikti tai, ką atlieka žmogaus protas? Ar kompiuterio ir žmogaus smegenų veikla pagrįsta tais pačiais principais? Kaip žmogus perdirba informaciją? Kas yra intelektas? (Žodis intelektas čia vartojamas ta pačia reikšme kaip ir protas). Iš esmės šie klausimai tebėra neatsakyti. Tokius ir panašius klausimus nagrinėja naujas, septintajame dešimtmetyje Amerikoje atsiradęs mokslas – kognityvistika, arba pažintinis mokslas (lot. cognitio – pažinimas, angl. cognitive science – pažintinis mokslas; toliau šiame straipsnyje abu pavadinimai – kognityvistika ir pažintinis mokslas vartojami lygiareikšmiai).

Pirmosios Lietuvoje privačia iniciatyva įkurtos psichologinės mokyklos steigėjus įkvėpė, jiems padėjo, daug minčių sukėlė, praktinę pagalbą suteikė dalyvavimas tarptautinėse A.Adlerio psichologijos vasaros stovyklose Olandijoje (1992) ir Čekoslovakijoje (1993). Ši tarptautinė A.Adlerio psichologinės mokyklos vasaros stovykla (ICASSI) buvo įkurta A.Adlerio mokinio ir pasekėjo R.Dreikurso iniciatyva 1963 metais. Jos tikslas – skleisti A.Adlerio mokymą. Programa yra skirta konsultantams, psichologams, socialiniams darbuotojams, globos ir rūpybos atstovams, mokytojams, verslininkams – visiems, kurie nori suprasti save, tobulinti savo santykius. Ji skirta šeimoms, vaikams ir jaunimui – žmonėms, kurie neabejingi A.Adlerio ir R.Dreikurso psichologinėms mintims. Padrąsinimas, pagarba ir bendradarbiavimas – tai baziniai A.Adlerio teiginiai, kurie įkvėpė ir kuriais “užsikrėtė” ICASSI vasaros stovyklose pirmieji Lietuvos atstovai.

Tipiškas stresines situacijas galima suskirstyti į: laiko stresą – kylantis situacijose, kai trūksta laiko užduotims atlikti; atsakomybės stresą – kyla situacijose, kuriose nuo priimto sprendimo daug kas priklauso, kai žmogus yra priverstas rizikuoti ir pan.; socialinį psichologinį stresą – kylantis įvairiose bendravimo situacijose; fizinį stresą – kylantis nepalankiose fizinėse sąlygose; vidinių prieštaravimų stresą – kylantis vidinių psichologinių konfliktų situacijose. Analizuojant detaliau, galima paminėti, jog dažnai pasitaiko, kad psichinį stresą ir jį sukeliančius veiksnius apibūdina dvi sąvokos: per didelis krūvis ir nepakankamas krūvis. Ne tik dirbant viršvalandžius, bet kartais ir paprastų užduočių vykdymas gali būti stresinis. Remiantis opozicinėmis poromis “per daug-per mažai”, “per sunku-per lengva”, stresą galima charakterizuoti kiekybiškai ir kokybiškai. Atliekamas darbas gali būti per didelio ir nepakankamo krūvio. Pav. darbas prie konvejerio kiekybiškai per didelio (daug produkcijos), o kokybiškai (monotoniškas) yra nepakankamo darbo krūvio. Funkciniu požiūriu klaidinga siekti visiškai mažo darbo krūvio, nes dirbančiajam tinkamiausias yra optimalus krūvis.

Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius. Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius , žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas. Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos patikimumo lygius. Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas, gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu (lyginant su tiesioginiais jutimais).

Autoriai atliko išsamią dvidešimties jaunų žmonių, kurie augo šeimose vieni, apklausą interviu metodu. Teminė analizė atskleidė, kad buvimas vieninteliu vaiku turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Teigiami aspektai: brolių ir/ar seserų tarpusavio rungtyniavimo nebuvimas, malonumas būti vienumoje, privilegija su niekuo nesidalinti tėvų meile ir finansiniais resursais bei artimi santykiai su tėvais. Sunkumai, kylantys vienam šeimoje augančiam vaikui, yra šie: neturėjimas brolio ar sesers, kuriuo gali visiškai pasitikėti, jautimas spaudimo ką nors pasiekti, siekimas kitų žmonių nedalomo dėmesio, tam tikri sunkumai bendraujant su bendraamžiais bei nerimas dėl tolimesnio gyvenimo problemų, tokių kaip tėvų priežiūra ir vidinė tuštuma, atsirasianti mirus tėvams. Vidutinis žmonių skaičius JAV šeimoje mažėja. Tiek vienišos motinos, tiek poros vis dažniau nusprendžia auginti vieną vaiką (Gallup & Newport, 1990). Nepaisant šių svarbių demografinių pokyčių, dar egzistuoja neigiami stereotipai apie vieną vaiką šeimoje.

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų? Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, “naminės” būtybės. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų skirtumų neberanda. Labai įdomu, kad tuo metu išplito feministinis judėjimas, vis daugiau tyrimų konstatuodavo, kad esminių psichologinių skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių, prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai - vyrai ir moterys yra tokie pat. Dabar, keičiantis ideologijai, populiarėja teiginys, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Pasižiūrėję į tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių, subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės raiškos srityse, yra mažiau empatiški, labiau agresyvūs (tai, beje, patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų suvokimo skirtumus: moterys jautresnės akustiniams (girdimiems) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys - ausimis. Moterų labiau išvystyta girdimoji atmintis, vyrų - regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, moterys - į subjektyvųjį.

Psichologija - mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie sielą. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus, o tik pastangos dėl jo gerovės (tipo geriau pažinti ir jam padėti), noras perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti. Kritiškai vertinant, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos.

Iškilo 20 amžiaus pr. Amerikoje. Atstovai: D. Vatsonas, B. Skineris. Jie manė, kad žmogus iš prigimties nei geras, nei blogas. Jis gimsta, kaip švari tauta, o šeima, aplinka formuoja asmenybę. Šiuolaikinis įžymiausias biheivioristas B. Skineris mano, kad asmenybės teorija visiškai nereikalinga, kad reikia tik išmokti prognozuoti ir valdyti žmonių elgesį. Anot jų, asmenybė – nuolat kintančių reakcijų į aplinkos situacijas visuma. Asmenybė sudaro stimulų ir reakcijų ryšiai. Reakcijas valdo pastiprinimai (nesąlyginiai dirgikliai, malonumai, malonumų apvėmimas ir t.t.), kurie esą bendri gyvūnams ir žmonėms. Eksperimentinės žiurkių elgsenos narve esą galima išsiaiškinti ir žmogaus elgesio išmokymą. Biheivioristinės psichologijos pradininkas D. Vatsonas siekė psichologiją padaryti tiksliuoju mokslu. Biheiviorizmas ištobulino psichologinius eksperimentu, pritaikė matematikos metodus duomenims įvertinti, ištyrę išmokimo dėsningumus. Padaryta išvada, kad žmogų formuoja aplinka, mokymasis, o genetika neturi jokios įtakos.

1940 – 1950 m. atsirado Amerikoje. Atstovai: K. Rodžersas, A. Maslai. Pagrindinis humanistinio požiūrio į asmenybę bruožas yra prielaida, kad kiekvieną asmenybę formuoja tik jai vienai būdingas pasaulio suvokimas. Būtent individualus realybės suvokimas, o ne instinktai. Bruožai ar pastiprinimai reguliuoja elgesį, be to asmenybė pati yra aktyvi, planuojanti ir kurianti, atsakanti už savo veiksmus, orientuota į augimą ir tobulėjimą. Idėja apie individualų pasaulio suvokimą perimta iš egzistencinės filosofijos. K. Rodžersas pagrindine asmenybės veiklos ir vystymosi jėga laikė poreikį savirealizacijai. Jis teigė, kad žmogui įgimta siekti panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat įgimtas yra gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo žmogus ir vadovaujasi.