10 000 straipsnių
Aštuntame dešimtmetyje spalvoti akvariuminiai augalai buvo reti, todėl Echinodorus osiris su savo raudona spalva tapo labai populiarus. Trąšus dugnas skatina jų augimą, ir kai trūksta microelementų, nauji lapai tampa išblyškę, tai reiškia, kad būtinas tręšimas. Bendrai tai yra nereiklus augalas, tinkantis ir minkštam ir kietam vandeniui. Lapai būna raudonesni esant stipresniam apšvietimui. Augalėdės žuvys šio augalo nevalgo.
Crinum natans yra labai dailus svogūninis augalas su tamsiai žaliais, labai siaurais lapais. Jį reikia pasodinti taip, kad 2/3 svogūnėlio būtų matoma. Kai augalas paauga (jei jis veši), jis kertais suformuoja mažus svogūnėlius ir išaugina žiedo stiebelį į vandens paviršių su gražiu ir aromatingu lelijos žiedu. Jų yra įvairių su skirtingu lapų pločiu ir lapo kraštelio forma. Jis taip pat tinkamas uždarų pataplų tvenkiniams, nes nėra valgomas augalėdžių žuvų.
Graži ir įvairiaspalvė rūšis su lapais nuo žalios iki raudonai - rudos spalvos ir įvairiu skaičium purpurinių dėmių. Prieš išaugindama plūduriuojančius lapus, suformuoja daug povandeninių lapų. Jei jūs nenorit plūduriuojančių lapų, nugenėkit šaknis ir lapus. Gražūs, kvapnūs žiedai glai būti labai vertinami atviruose akvariumuose. Trąšus dugnas paskatina jų augimą. Jų būna ir raudonų ir žalių atmainų. Rekomenduojama kaip atskiras augalas dideliems akvariumams.
Echinodorus uruguaensis turi ilgus, siaurus, permatomus, tamsiai žalius lapus, kurie daro jį labai gražiu vienetiniu augalu dideliems akvariumams. Lapų ilgis ir plotis gali būti įvairus. Esant geroms augimo sąlygoms, jis suformuoja nepaprastai daug lapų, o trąšus dugnas, CO2 tiekimas ir lengvai rūgštinis vanduo skatina augimą. Daugybė rūšių, anksčiau laikomų išnykusiomis, dabar vadinamos šiuo pavadinimu.
Crinum calamistratum yra labai dailus svogūninis augalas su tamsiai žaliais, labai siaurais banguotais lapais. Jis suformuoja mažesnius svogūnėlius, nei kitos Crinum rūšys ir reikalauja daugiau šviesos. Akvariume tie augalai, kurie veši, suformuoja kelis mažus svogūnėlius. Jo nevalgo augalėdės žuvys. Jis gali būti auginamas sūrokose akvariumuose su maža druskos koncentracija.
Seniai seniai mažame mažutėlyje meistelyje, sename senutėlyje namelyje prie didžiulio miško gyveno senutė. Turėjo ji, kaip ir visos senutės, didelį šunį ir rainą, usispyrėlį katiną, kuris kaip ir visi katinai mėgo erzinti šunį, o kai tam nusibosdavo katino patyčios, vydavo gudruolį į medį ir palikdavo tupėti išvertusį savo dideles, žalias akis. Šuo nemoka laipioti medžiais, todėl turėdavo grįžti atgal nieko nepešęs. Turėjo senutė ir supamąją kėdę, kurioje mėgdavo retkarčiais pasisupti. Katinui nepatiko supamoji kėdė, nes kai senutė imdavo suptis, kėdės kojos judėdavo aukštyn ir žemyn ir Rainiui atrodydavo, kad kėdė tyčia jį erzina. Todėl vieną dieną jam nusibodo žiūrėti, kaip kėdė iš jo šaiposi, ir jis senutei besisupant šoko ant kėdės kojų. Tos leidosi ir prispaudė katinui uodegą. Nuo tos dienos Rainis ėmė nekęsti kėdės, o kai pamatydavo, uodega lyg ir sunkesnė pasidarydavo.
Aš labai myliu savo katytę Mikutę. Žinau, jog visiems reikia namų. Mano Mikutė iš pradžių jų neturėjo. Buvo beglobė. Ją mano tėtis darbe užtiko. Parsivežė namo. Priglaudėme. Katytę prausėme, nes ji turėjo daug blusų. Tačiau keturkojė greitai tapo nauja mūsų šeimos nare.
Kurilų Bobteilas, tai natūraliai gamtos išvesta kačių-plėšhrūnių veislė, atvežta iš Kurilų salų kuri, kaip spėja specialistai yra atsiradusi nuo senovės, kai jūrininkai keliaudavo po žemynų pakrantes ir vežiodavosi su savimi įvairius naminius gyvūnus, kurie kartais pabėgdavo ar likdavo jų aplankytose salose, žemėse. Taippat 1990'aisiais, kažkur pradžioje, jūreiviai-žvejai atvežė pirmus egzemliorius į Rusiją, kadangi juos sudomino tokie neeiliniai, savąja išvaizda issiskiriantys katinai. Apie 1995metus šia veislę įtraukė, kaip pripažintą ir turinčią savo standartus, WCF felinologų organizacija. Taigi, kas tas Kurilų Bobteilas? Gana seniai, viduramžiais, galbūt ir seniau, jūreiviai ir pirmakeliautojai paliko salose nedidelį kiekį naminių kačių. Jos sulaukėjo, išsidaugino ir salų izoliacijos sąlygomis visiškai pakeitė savo išorinę išvaizdą ir savo būdo bruožus.
Vienintelis šalyje Šiaulių katinų muziejus ketvirtadienį minėjo 13-ąsias metines. Į Jaunųjų gamtininkų stotyje įsikūrusį muziejų sugužėję svečiai pasveikino ir 'direktoriumi' tituluojamą Europos trumpaplaukių veislės katiną Mikį, kuriam sukako 10 metų. Muziejaus įkūrėja šiaulietė 79 metų Vanda Kavaliauskienė įvairiausius suvenyrus, kitą su katinais susijusią simboliką pradėjo rinkti prieš 36 metus, kai iš Lenkijos sugrįžusi draugė parvežė žaislinį katiną. Kai surinkti eksponatai nebetilpo šiaulietės namuose, buvo perkelti į tris įkurto muziejaus sales. Dabar muziejuje – gerokai daugiau nei 10 tūkstančių eksponatų, per 4 tūkstančius eilėraščių apie katinus iš viso pasaulio. Į muziejaus ir 'direktoriaus' gimtadienį atvyko svečių net iš Jonavos rajono Čičinų pradinės mokyklos. Vaikai atsivežė pačių padarytų katinų, eilėraščių. Daugiausia dovanų sulaukė katinas Mikis – jam padovanota daug pakuočių ėdalo.
Somalio veislės katės istorija yra panaši į bjauraus ančiuko istoriją, kai šis, visų stumdomas ir niekinamas, pavirto gražuole gulbe.
Jau maždaug praeito šimtmečio pradžioje anglų veisėjai, auginantys abisinijos kates, nutarė paeksperimentuoti. Jie svajojo išveisti melsvakailes ir sidabrinio atspalvio abisines. Gyvūnai buvo kergiami su persais, angoromis, o taip pat su visų mėgiamais šinšilo katinais, kurie gimdavo juodi, o po trijų mėnesių įgaudavo tikingo kailį, tai yra, jo plaukas tapdavo sidabriškai baltas su juodais galiukais.Tose vadose pradėjo gimti vienas kitas kačiukas su ilgu plauku ir panašiu į tikingą kailiu. Jie, žinoma buvo atidedami tolimesniam veisiamajam darbui. Tuo metu svajonė apie abisinę šinšilo kailiu neišsipildė. Bet jau buvo padėtas pagrindas tolesniam abisinių veisimui.
Pirmą kartą Sibiro katė rusų grožinėje literatūroje buvo paminėta turbūt antroje XVIII-ojo amžiaus pusėje. Įdomu tai, kad visur buvo rašoma ir sakoma "sibirinis katinas", o ne "sibirinė katė". Taip buvo vadinami stambūs, masyvūs, su didele galva ir tankiu ilgoku plauku gyvūnai. Tačiau jie buvo sutinkami ne tik Sibire, bet ir ištisoje Rusijos Imperijoje. Nežinoma tik, ar iš tikro "sibiriečiai" buvo aborigeninė kačių veislė. Kad išsiaiškintume Sibiro katės kilmę, pirmiausia reikėtų panagrinėti kačių egzistavimą ir plitimą Rusijoje. Archeologiniai radiniai liudija, kad atskiri vienetai atsirado jau VII amžiuje prieš mūsų erą. Retas ir brangus gyvūnas VI-VII mūsų eros amžiais dar netarnauja pagal tikrąją savo paskirtį ir gyvena kaip retas eksponatas turtuolių namuose. X-XIII amžiais katės išplinta Rusijos teritorijoje ir XIX amžiuje tampa pakankamai žinomu gyvūnu, tačiau dar ne pagal visų mirtingųjų kišenę. Peles ir žiurkes šie gyvūnai gaudė tik vienuolynuose ir turtuolių svirnuose. Katė iš tikro buvo labai vertinama ir buvo tų sąraše, už kurių pavogimą buvo skiriamos labai didelės baudos.
Viena garsi Siamo kačių veisėja iš Anglijos sakė: "Siamo katės šeimininkas visada skuba į namus. Jis žino, kad jį džiaugsmingai pasitiks ištikima draugė, su kuria jis niekada nebus vienišas". Ir, manau, kad šie žodžiai nustebins daugumą mūsų skaitytojų, nes juk Siamo kates daugelis mūsų laiko piktomis agresyviomis ir kaprizingomis katėmis. Kaip gi šitaip? Siamai – senovės Rytų veislė, kilusi iš Pietrytinės Himalajų dalies. Iš visų kilmingų kačių Siamo katės apgaubtos didžiausia pasakų ir baisių legendų aureole. O kiek yra įvairiausių pasakojimų apier jų agresiją, apie "sugraužtus" šeimininkus. Todėl iš karto pradėsime aiškintis kas tai – Siamo katė. Labai mažai kas žino, kad visiems pažįstamą snukučio "kaukę" turi dar 15 veislių katės, kurios su Siamo katėmis neturi visiškai nieko bendro.