Apie bučinius

Psichologų teigimu, bučinio istorija siejama su motiniškumo instinkto pasireiškimu. Manoma, kad bučinys atsirado tuomet, kai paukščiai pradėjo maitinti paukščiukus, o mėgdžiojant jų susilietimą snapeliais gimė bučinys. Papuasams besibučiuojantys žmonės sukelia isteriško juoko priepuolius. Ir tai nenuostabu, nes jie kitaip reiškia savo meilę - jiems bučinys atstoja utėlių knebinėjimą. Balio saloje žmonės nesibučiuoja, o tik švelniai susiliečia žandais. Taityje - šoka ir trinasi nosimis. Eskimams mieliau glaustis žandais ir lyžtelėti vienas kitą liežuviu. Daugelyje Afrikos genčių bučinys nepriimtinas dėl to, kad jis užteršia sielą, kurią vėliau žmogus gali ir prarasti. Aistringai bučiuojantis, dirba 29 veido raumenų grupės, oda išsilygina, tampa stangresnė, joje geriau cirkuliuoja kraujas. Keli aistringi bučiniai puikiai atstoja veido kaukę ar kremą. Tai puiki priemonė, suteikianti ne tik džiaugsmą, malonumą, bet ir mažinanti senėjimo procesą. Bučiuojantis, be džiaugsmo hormonų, išsiskiria endorfinai, kurie mažina skausmo pojūtį. Tad kuo aistringesnis bučinys, tuo daugiau endorfinų. Ne veltui viduramžiais vyravo nuomonė, kad moteriai pabučiavus vyro galvą, skausmas pranyksta. Vieno aistringo bučinio metu į organizmą išsiskiria minimaliai morfijaus dozei prilygstantis raminamųjų hormonų kiekis.

Kas yra bučinys? Kokią paslaptį slepia lūpų susiliejimas? Bučinys reiškia klausimą: ar neužimta jūsų širdis? Ir atsakymą - laisva. Taip, laisva! Iš istorijos žinoma, kad nei Homero, nei Heziodo, pirmųjų senovės graikų poetų, herojai nepažino tokio bučinio, kokį dabar įsivaizduojame esant kaip etaloną. Nei Hektoras, amžiams atsisveikindamas su Andromache, jos nepabučiavo, nei Odisėjas, sutikęs Penelopę... Net ir tūkstantmečiams praslinkus, kai Europa jau svaigo nuo bučinių, daugelis tautų, ypač Azijos, nepatyrė šio malonumo. Susitikę eskimai, kaip ir kitame pasaulio krašte gyvenantys boliviečiai, trinasi nosimis, vietnamiečiai, rodydami meilę, vienas prie kito liečiasi šnervėmis. Vienas keliautojas praėjusiame amžiuje Australijoje pamėgino pabučiuoti aborigenę, o ši baisiausiai persigando, nes pamanė, kad ją užpuolė žmogėdra. Japonijoje bučinys labai ilgai buvo laikomas ne itin maloniu dalyku. XX a. pradžioje Tekančios saulės šalies cenzūra iškirpo iš užsienietiškų filmų per 800 tūkstančių metrų bučinių ir glamonių... Kai kurios scenos japonų kinematografininkų užsakymu buvo pakeistos rankos paspaudimu. Kadaise italas Lambrozo pasiūlė ne itin pagrįstą teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje. Pasak jo, šios žemės gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba, jei krantas būdavo status, siurbdavo vandenį nendriniu vamzdeliu.

Įdomūs faktai apie bučinius:

1. Vidutiniškai moterys pasibučiuoja su 7-9 vyrais, prieš tapdama kurio nors žmona.

2. Iš visų gyvūnų, šimpanzių bučiniai yra labiausiai panašūs į žmogaus bučinius. Taip pat bučiuojasi į lūpas ir šunys bei arkliai.

3. Senovės Egipte apie bučinius nieko nebuvo žinoma. Gali būti, kad garsioji Kleopatra, vyrų širdžių užkariautoja, niekada nėra iš tiesų pasibučiavusi. Nebent, Cezaris ją to išmokė...

4. Viduramžiais Italijoje vyras, pabučiavęs merginą viešumoje, turėjo būtinai ją vesti. Neapolio mieste įstatymai buvo dar griežtesni: pasibučiavus prie žmonių gatvėje, galima buvo supūti kalėjime, arba ir visai netekti galvos, jei bučinį matė aukščiausio rango dvasininkijos atstovai.

5. 1979 m. David Bowie išrado „lipografą“, kuris gali nuimti lūpų atspaudą, kuris identifikuoja žmogaus asmenybę. JAV buvo surengtas garsenybių „lipogramų“ aukcionas. Visos surinktos jame lėšos (16 tūkst. dolerių) paaukotos Pagalbos vaikams fondui. Micko Jaggerio lūpų atspaudas buvo parduotas už 1600 dolerių! Deja, „lipografas“ taip ir nebuvo pritaikytas kriminalistų darbe.

Bučinys – prisilietimas lūpomis prie ko nors, siekiant parodyti palankumą, pagarbą, pasisveikinimą ar atsisveikinimą, simpatiją, meilę ir pan. Atitinkamai, bučiniai būna įvairūs: draugystės, susitaikymo, džiaugsmo, giminiški, meilūs, erotiški ir kt. Tai yra visuomenėje išmokstamas elgesys. Dažniausiai yra bučiuojami žmonės (rankos, kojos, kakta, pečiai, lytiniai organai ir kt.), tačiau taip pat ir negyvi daiktai – žvaigždė, kryžius, altorius, knyga, ikonos, amuletai, nuotraukos, laiškai, kortos, kulto objektai, fetišai ir kt. Bučiuojama vieta iš dalies yra susijusi su jausmu, kurį bučiuojantis asmuo nori parodyti: bučiuojamos rankos reiškia pagarbą, kojos – paklusnumą, kakta – rūpestį, žandai – geranoriškumą ir svetingumą, lūpos – meilę ir prisirišimą. Bučiuojami daiktai dažniausiai reiškia pagarbą jiems, jų brangumą. Jau nuo senovės bučinys turi seksualinę prasmę – jis yra realus ir simboliškas meilės ar įsimylėjimo ženklas. Dar ir šiandien santuokos ceremonijoje iškilmingai leidžiama jaunavedžiams pasibučiuoti. Tačiau nors ir daugelyje, bet ne visose kultūrose bučinys yra įprastas dalykas, pvz., senovės Japonijoje nebuvo net žodžio bučiniui nusakyti, o pas eskimus ir lapius labiau priimta pasisveikinti pasitrinant vienas kito nosį.

Šiandien televizija parodo tiek daug scenų, kuriose viešai demonstruojami aistringi bučiniai, kad šis gestas tampa labai banalus. Bučiniai dažnai būna sumenkinti, nuskurdinti, suvienodinti: bučiuojamasi, nes taip daro visi, nes norima suvilioti, norima vaidinti suaugusiuosius... Infantilūs bučiniai tokie panašūs į burnos malonumus, kuriais užsiima kūdikiai, ieškodami malonumo dėl paties malonumo. Narciziški bučiniai – kai kitas tampa vien tik pasitenkinimo instrumentu. Tačiau jaunas žmogus domisi tuo, vadinasi, bet kokiame įsimylėjėlių geste glūdi kažkas svarbaus. Bučinys yra per daug gražus, kad būtų nerūpestingai atliekamas. Kas galėtų paneigti gesto jėgą, svarumą bet kokiuose žmogiškuose santykiuose? Gestas – tai nuostabi bendravimo priemonė: jis padaro regimus ir „apčiuopiamus” giliausiai viduje paslėptus, stipriausius jausmus. Pažiūrėkite į sportininkų apsikabinimus varžybose, po to, kai jie pasiekia savo tikslą! Teigti, kad meilės gestas neturi pasekmių, būtų naivu. Gestas keičia santykius. Yra aiškus skirtumas tarp troškimo ir išpildymo. Išpildyti troškimą – tai pereiti prie veiksmo. Įsimylėjusiesiems atlikti gestą – tai kažką pakeisti santykių vystymesi. Pereiti nuo žvilgsnio prie švelnių glamonių, nuo glamonių prie bučinio, nuo bučinio prie lytinio akto, reiškia kaskart peržengti galimas pakopas, po kurių dažnai nebeįmanoma sugrįžti atgal.