Ekonomika

Restoranų savininkų "pataupymai"

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Krizė vis labiau ir labiau įsisuka į įvairiausias gyvenimo sritis. Ne išimtis ir viešojo maitinimo sektorius: kavinės, picerijos, restoranai. Nuo pigiausių iki prabangiausių. Lankytojų mažėja, mažėja apyvartos, prastėja meniu. Kažkas išgyvens šį nelengvą laikotarpį, kažkas bankrutuos. Natūrali atranka. Išgyvens tik tie, kurie atras aukso viduriuką, sugebės pasirinkti tinkamą taktiką: nenuskriausti kliento ir nenuskriausti savęs. Jei jau vieno brangiausio restorano "Marino" savininkai planuoja greito maitinimo tinklą ir kimš skrandžius bulvėmis, tai ką planuoja kiti verslininkai? Kiti imasi primityvesnių metodų. Pvz. "Pica Jazz" vadovai nusprendė kainų ženkliai nekelti, jos ir taip ganėtinai aukštos. Jie tiesiog "apkarpė" porcijas. Gan agresyviai. "Nicos" salotose anksčiau karštas tunas buvo kone delno dydžio. Dabar gi iš jo liko tik ketvirtadalis. Didelei lėkštei skiriama ne daugiau nei vienas valgomasis šaukštas padažo. Anksčiau ten buvo pilama mažiausiai trys - keturi šaukštai. "Krevečių salotose" su padažu ta pati situacija, o krevečių ne tik kad sumažėjo, bet jos pačios sumažėjo. Anksčiau buvo vidutinio dydžio, sūryme, dabar tiekiama šaldytos, pačios mažiausios susitraukusios, t.y. pašarinės, kurios tinkamesnės žuvų šėrimui akvariume ar žvejybai. Beje, salotos blogai plaunamos ir džiovinamos, lėkštėje gausu nutekėjusio vandens, o salotos pagardintos žemėmis, kuris girgžda tarp dantų. "Čili pica" nuolat keičia kainas, tačiau tuo pačiu nuolat keičia patiekalų turinį.

Krizė moterų akimis (3): taupymas ir šopoholizmas

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dabar vėl į kone kiekvieno namus ateina taupymo mada, tad galima į šį reiškinį pasižiūrėti su susuktu veidu, liūdnai ir be nuotaikos.. O galima tai daryti linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas, kuriame dalyvaujate jūs visi ir laimės tas, kas suras įvairiausių neįtikėtinų sprendimų. Pirmiausia iškelkite sau klausimą prieš dėdami prekes ant prekybos centro kasos takelio: ar tikrai man/mums viso šito reikia? Neįtikėtina, bet šopoholizmo sindromą turi kone kiekvienas pirkėjas, sunkia forma sergama rečiau. Kiekvienam tikriausiai pažįstamas jausmas, kai išsiruoši į parduotuvę pirkti tarkim: duonos, pieno ir kiaušinių, o parsinešame du pilnutėliausius ir sunkiausius maišus, ten palikę virš 200 Lt. Koks trečdalis pirkinių yra totalus šlamštas arba noriu - nereikia - noriu - gal pravers - imu. Jei dar kokia nuolaida ar magiškas žodis "akcija", tai šakės, rankos pačios tiesiasi, lyg nesavos. Rezultate - pinigai išplaukė ir nebesgrįš jie. Taigi, prieš einant į PC sočiai pavalgom (alkanos akys ir gurgiantis skrandis - blogi patarėjai) ir susirašom lapuke papunkčiui, ko tikrai reikia. PC elgiamės kaip normalūs neligoti žmonės ir imam tik tai, kas griežtai papunkčiui lapuke. Viskas. Jūs jau sutaupėte 🙂 Jei tam lapuke yra prekės, kurios patenka į akcijinių prekių sąrašą - puiku. Du šūviai į vieną zuikį 🙂 Jei PC vyksta kažkokia turbinė akcija: kavai, aliejui, vynui, buitinei chemijai ir pan., galima šiek tiek pažaisti.

Krizė moterų akimis (2)

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Galima konstatuoti faktą, kad krizės pas mus kaipo tokios, kaip pučiamas devyniagalvis slibinas, tikrai nėra arba dar nėra ir viskas, kas susiję su krize tėra išpūstas "burbulas". Ketvirtadienis, pats darbo laikas, vidurdienis, visų pramogų sostinė "Akropolis", mašiną ieškoti statyti, nėra kur statyti, desperatiškai ieškoti, rasti už kažkiek šimtų metrų nuo įėjimo, įkišti, pyp pyp pyp. Ar čia tiek bedarbių suvažiavo ir trinasi po "Akropolį", ar čia visos namų šeimininkės ratuotos atakuoja? Nežinau. Bet faktas - chaosas ir atakos. "Tiketa" bilietų kasa, eilė penkiametrinė, atsistoju į galą, už manęs netrukus susidaro dar tiek pat metrų ilgis, stebiu situaciją. Vidutiniška vieno žmogaus "stavkė" kasininkei - 200 - 300 litų. Pagrindiniai pirkiniai - dovanų čekiai. Aš asmeniškai pirkau bilietus į vieną koncertą, tai mažiausia bilietų kaina "tik" 50 Lt. plius 3 Lt. "Tiketa" mokestis plius 3 Lt. "Siemens" arenos mokestis (kas čia per nesąmonė?), tad bilieto kaina išauga iki 56 Lt. Paskaičiuokit, kiek kainuoja pvz. keturių asmenų šeimai, standartiškai. Ne, prie "Tiketos" krizės požymių nerasta. Savaitgalį draugė į pramogų sostinę "Akropolį" iš viso nepateko, o dar erdvesnę sostinę (kaip patys deklaruoja) "Panoramą" apvažiavo iš tolo, nes kaip pati sakė: be šansų. Kokia krizė? Seimūnai pareiškė, kad kels akcizus alkoholiui. Vadinasi reikia nepraleisti momento. Dar tuomet, kai buvo Maximoje akcija -20% stipriesiems gėrimams užsiprekinau kaip buožė visokių ir dideliais litražais.

Krizė: Banko kortelės taps nebepageidaujamos

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dabar toks metas, kai daug kam reikia grynųjų pinigų, kad galėtų išmokėti "vokelius", padengti degančias skolas ar išsimokėti sau į kišenes (ar kt. išlaidos). Nesvarbu kam, bet dabar grynieji pinigai yra gėris. Todėl nenustebkite, kai sulig kiekviena diena jums bus vis dažniau pasakoma tokia stebuklinga frazė (ji gali kisti, bet esmė bus ta pati): "Deja, sutriko kortelių nuskaitymo aparatas; kažko stringa; atsiprašome, bet negalime nuskaityti" Ir t.t., ir pan. Jau kuris laikas Rusijoje banko kortelės nebepageidaujamos, dėl neaiškios bankų padėties ir dėl nesaugumo, be to dabar visi vertina grynuosius ir jei jais moki, gali iš karto gauti 5% nuolaidą. Nebenusipirksi bilietų kelionėms, baldų, automobilių, kt. vertingų prekių, jei neturėsi šlamančiųjų. Neturi? Būk mielas, nusiimk bankomate. Kiekvienas nuėmimas kainuos x proc., bet parduotuvė iš karto gaus pinigus. Nes jiems taip pat reikia mokėti tam tikrą procentą už bankines operacijas. Šiandien banko kortelių nebepriėmė "Akropolio" "Maxima" 🙂 Prieš savaitgalį, kai nemažai vilniečių apsipirkinėja gausiai, riebiai, dosniai ar visai savaitei į priekį. Prie kasų buvo daug aistrų, juk dabar nemadinga nešiotis daug grynųjų. Taigi, "Maximai" reikia pinigų, neveltui kassavaitę skelbia fantastines nuolaidas, kompleksines nuolaidas, nuolaidas viskam, nuolaidas visiems... Taip pat kortelės "neveikė" keliose avalyne ir jaunimui skirta apranga prekiaujančiose parduotuvėse.

Krizė - vertybių perkainojimo metas

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

-Vadinasi, šį sunkmetį reikėtų vertinti kaip vertybių permainų metą? - Net neabejoju, kad taip. Gyvojoje gamtoje natūraliai veikia švytuoklės principas. Kai mes pernelyg toli nukeliaujame į vieną polių - kraštutinumą, tuomet mus numeta į kitą kraštutinumą. Kai mes pernelyg išaukštiname materialias vertybes, mus nusviedžia į dvasinių vertybių sritį.Bet, kaip žinia, brandus žmogus turėtų išmokti gyventi pusiausvyroje. Šis laikotarpis - mūsų mokymosi metas, kaip rasti aukso vidurį. Taigi dabar turėsime daugiau kabintis į dvasines vertybes. Labiausiai šioje situacijoje mums leidžia išgyventi dvasinis raumuo. Arba anksčiau tą dvasinį raumenį treniravai ir jį dabar turi. Arba dabar esi silpnas it viščiukas, tad skausmingai būsi priverstas kažką daryti, nes nuskęsi. Dvasinis raumuo - tai žmogaus gebėjimas save pažinti, atskirti, kokie yra jo pagrindiniai poreikiai. Krizę reikėtų vertinti kaip virsmo metą. Ne vien ekonomikoje, kai sena miršta, nes turi gimti nauja.Kas yra krizė? Tai - laikotarpis, kai dar nėra aiškiai matomi nauji dalykai, o seni nebeveikia. Štai kodėl jame tiek daug nesaugumo ir neaiškumo. Todėl krizė reiškia naujo pradžią ir žmonių santykiuose. Mes būsime priversti vėl tapti labiau bendruomeniški. Kai kabinomės į materialines vertybes, labiau rūpinomės savimi (man, mane, mano). Dabar turėsime mokytis išgyventi kartu. Krizės metu žmonės išgyvena ne po vieną. Išgyvenama būryje. Todėl žmonės turės grįžti prie socialumo, bendruomeniškumo.

Krizė pasaulį nubloškė į trijų dešimtmečių praeitį

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Spalio pabaigoje pasaulio kompanijų akcijų vertė dar labiau nusmuko. Vakarų šalių rinkos prarado 10—15 proc., Azijos — 20—25 proc. vertės. Tačiau visus pranoko Rusija, kurios rinkoje vien per spalio mėnesį investuotojų nuostoliai sudarė daugiau kaip 50 proc. Šiuo metu Rusijos akcijų kainos jau šiek tiek vėl pakilo. 2008 metų spalis buvo katastrofiškiausias mėnuo pasaulio rinkoms per kelis pastaruosius dešimtmečius. „Reuters“ teigimu, Amerikos „Dow Jones Industrial Average“ indeksas šių metų spalį sumažėjo 14,1 proc. Tai buvo pats ryškiausias mėnesio nuosmukis nuo 1998 metų rugpjūčio. „S&P 500“ indeksas krito 16,9 proc. — žemiausiai nuo 1987 metų. Bendrasis Europos „FTSEurofirst 300“ indeksas šių metų spalį prarado 12,7 proc. Tai didžiausias kritimas nuo 2002 metų spalio. Kinijos, Honkongo ir Korėjos indeksai, per spalį nukritę net 22—25 proc., sumušė paskutinio dešimtmečio kritimo rekordus. Japonijos „Nikkei Average“ indekso kreivė spalio mėnesį nusileido 23,8 proc., „Nikkei“ tai prasčiausias rodiklis per visą 58 metų indekso skaičiavimo istoriją. Tyrimų bendrovės „Citigroup“ vertinimu, pasaulio kompanijų akcijų vertė per spalį atsidūrė lygmenyje, buvusiame prieš 30 metų. Ypač stipriai nukentėjo besivystančių šalių ekonomika. Spalio mėnesį Rusijos fondų indeksai nukrito iki 2004 metų lygio. Vertybiniai popieriai Rusijoje per spalį prarado apie pusę vertės, o rublio kursas smuko 28,8 proc., pasiekęs žemutinę kritimo ribą nuo 1998 metų Rusijos krizės laikų.

Krizė – ne baubas, o proga susimąstyti

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Turbūt daugeliui į atmintį įsirėžė vaizdas, kaip konservatorių lyderis A.Kubilius, tarsi artimas giminaitis, išėjęs iš nirštančio ligonio palatos, persimainiusiu veidu konstatavo: padėtis blogesnė nei tikėjomės. R.Juknevičienė antrino, kad konservatoriai tikrosios padėties neketiną slėpti. Bet kokia ta tikroji padėtis? Klausimą galima kelti ir taip: ką pirmiausiai norėjo pasakyti A.Kubilius – tą, kad Lietuvos ekonomikos padėtis iš tikrųjų yra blogesnė, nei mes visi manome, ar tai, kokie blogi yra socialdemokratai, sugriovę šalies ekonomiką ir, maža to, slėpę tikrąją padėtį? Ir dėl šio „kilnaus tikslo“ dar kartą įspirti laikinai nuo arenos nuėjusiems socialdemokratams paaukojo daugybės Lietuvos žmonių ramybę, kurie ne tiek daug išmano apie ekonomiką. Rusų politologas V.Portnikovas, aptardamas padėtį Rusijoje, neseniai rašė, kad valdžia paprastai yra linkusi ruošti žmones blogiausiam, tad paskui jie bet ką priima kaip geresnį. Deja, kaip sako politologas, ši taisyklė yra bendra ir demokratiniams lyderiams, ir autoritarinės sistemos propagandininkams. Maža to, jei padėtis iš tikrųjų nėra tokia bloga, tik truputį susvyravusi, ir jei katastrofa, kuriai liaudis buvo ruošiama, taip ir neįvyksta, tai valdžiai leidžia nuopelnus prisiskirti sau: štai, kaip sumaniai mes pasidarbavome, kokios katastrofos išvengėme! Be abejo, neužmirštant priminti, kad katastrofos vos nesukėlė buvusioji valdžia.

Krizė skverbiasi į žmonių širdis

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ekonomikos krizė kerta ne tik per žmonių kišenes, bet kenkia ir tarpusavio santykiams. Ji paryškina tamsiąsias charakterio savybes, žlugdo trapius meilės ryšius ir leidžia klestėti alfonsams. 38 metų britė Jennifer pradėjo kitomis akimis žiūrėti į savo mylimąjį, metais jaunesnį Alexą, kai šis prarado darbą banke. Iš pradžių moteris buvo supratinga ir palaikė partnerį, bet netrukus pajuto, kad kažkas yra ne taip. Moteriai atrodo, kad jeigu Alexas iš tikrųjų stengtųsi, jis jau būtų radęs naują pajamų šaltinį. Kai jiedu susėda vakare ir pasidalija dienos įspūdžiais, Jennifer netenkina vyro nuveikti darbai. Santykių atmosfera dažnai įkaista, pora pradeda kivirčytis. Šis pavyzdys puikiai demonstruoja, kaip ekonominė krizė gali sugadinti poros santykius ir atskleisti partnerių tamsiąsias puses. „Kodėl mes teisiame savo mylimąjį, kai jis susiduria su dideliais sunkumais? Nes rinkdamiesi partnerius giliai širdyje jaučiame, kad jie turi įgyvendinti tam tikros nerašytos sutarties sąlygas: bendrame gyvenime tu darysi dalykus X, Y ir Z, o aš darysiu dalykus A, B ir C, – britų dienraštyje „The Times“ aiškino šeimos santykių ekspertė Pam Spurr. – Kai šis susitarimas žlunga, pavyzdžiui, netekus darbo, jaučiamės nuvilti. Jei nesate labai atlaidūs, kaip Jennifer, tuomet lengva pamiršti apie tikrai svarbius dalykus: palaikymą ir užuojautą.“ Yrančių porų skaičius auga lyg ant mielių. Londono teisininkai nežino, ar džiaugtis, ar liūdėti dėl to, kad skyrybų prašymų šį mėnesį padaugėjo.

Finansų krizė: priežastys, pasekmės ir pamokos

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Finansų rinkas išsiūbavusi JAV antrinių paskolų krizės bei kuro ir maisto krizių banga atnešė sunkumų ne tik Europos bankams, bet ir diržus turintiems susiveržti žmonėms. Europiečių laukia negrąžintos paskolos, perkamosios galios mažėjimas ir nedarbo didėjimas. Ar pasitikėjimą grąžins JAV 700 mlrd. dolerių gelbėjimo planas ir kitų vyriausybių, norinčių išvengti praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio klaidų, pastangos? Ko tikėtis iš krizės ir kaip apsisaugoti nuo ekonomikos lėtėjimo spąstų? Ekonomikos ir finansų politikos srityje dirbantiems europarlamentarams šiuos klausimus uždavėme prieš spalio 9 d. plenariniame posėdyje vyksiančias diskusijas dėl finansų rinkų priežiūros priemonių. „Dabartinis finansų krizės epizodas nenustebino – padėtis Europoje susijusi su situacija JAV“, – aiškina Ekonomikos komiteto pirmininkė Pervenche Berès. „Amerikoje bankai lyginant su kiekvienu realių investicijų doleriu skolina 32 dolerius, tuo tarpu Europoje 1 indėlio doleris atitinka 12 paskolintų dolerių. Kenčiame nuo Amerikos ekscentriškumo“, – mano Margaritis Schinas (Europos liaudies partijos ir Europos demokratų frakcija, Graikija), sakydamas, kad „puota baigėsi“. Vokiečių europarlamentarė Heide Rühle (Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljansas) krizės plėtimosi šaknis regi naujoviškuose finansų produktuose ir perdėtame saugumo jausme.

Tai ne mano krizė

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Regis, praėjo tiek nedaug laiko – vos dešimtmetis... 1998-ųjų rudenį vienam dienrašty skaitytojus raminau, jog „krizė“ – tai, paraidžiui verčiant, tiesiog „lūžis“. Po tokių lūžių būna kitaip, būna nauja. Drąsiausieji jau tada nepasidavė panikai, ir tiesiog kartojo – „krizė Rusijoje privers Lietuvos verslininkus persitvarkyti, išmokti dirbti su Vakarų rinkomis.“ Taip ir įvyko, todėl gana sparčiai įveikus nuosmukį Lietuvos ekonomika greitai užsėdo ant nematyto ekonominio augimo lokomotyvo. Ot, kaip puikiai atspėjo! 🙂 (Juokauju, žinoma - ne atspėjo, o tiesiog numatė, žinojo). Dabar labai pasigendu (tiek valstybiniu mastu, tiek daugelio bendrapiliečių veiduose) tos perspektyvos, tos vizijos. Ko mums siekti, ko mokytis iš krizės? Atrodo, kad visos intelektinės pajėgos sutelktos į tai, kaip išgyventi krizę. O va apie tai, kas bus po to, kai juntamai pereisim į tą kitą lygį, kol kas atsisakoma apčiuopiamai mąstyti ir kalbėti. Na, kas bus tada? Kas? „Tvari plėtra“ globalinio atšilimo akivaizdoje? Tolesnis žygis ES vidurkių link? Cha. Ką numato, apie ką svajoja krizės įveikimo strategai? (Na, gal duokim laiko - palūkėkim ir pamatysim, ką nauja valdžia išgalvos.)O gal vis dėlto verta pripažinti, kad jau niekada nebus taip, kaip buvo? Cituoju „Newsweek“, kurio iškalbingą neseno rusiškosios laidos numerio viršelį matote šalia: „JAV bankai grįžo į tokią būseną, kokioje buvo prieš prasidedant Didžiąjai depresijai“.

Kaip išlikti viršuje pinigų krizės metu?

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ko verti yra pinigai? Juk tai tik globalus susitarimas tarp žmonių, kad pinigai – tarpusavio atsiskaitymo matas, kuris turi bendrą vardiklį, vykstant prekių ir paslaugų mainams. Kažkada valstybės pinigus išleisdavo į apyvartą juos padengusios aukso rezervu, dabar tų laikų jau nebėr. Bet kas yra auksas? Tai juk irgi yra susitarimas, jog šis metalas yra vertybė. Man asmeniškai jis nėra vertybė ir aš to aukso nė kiek neturiu. Pats svarbiausias ir vertingiausias mūsų gyvenime yra LAIKAS. Taigi, paslaugų ir prekių kaina priklauso nuo to, kiek žmogaus valandų buvo sunaudota tai prekei pagaminti ar paslaugai atlikti. Kuo daugiau žmonių prisideda prie to darbo, ar gaminant ir parduodant prekes ar teikiant paslaugas, tuo brangiau visa tai turėtų kainuoti. Pinigai – tai tik bendras susitarimas dėl patogesnio atsiskaitymo būdo. Didieji bankininkai ir prekybininkai psichologiškai prikaustė šiuolaikinį žmogų prie pinigų turėjimo ir jų išleidimo. Iš tikrųjų, tai tėra iliuzija. Iliuzija, kad tu esi priklausomas nuo pinigų. Pabandykite pagyventi pora dienų be pinigų, ir jums bus daug kur užvertos durys. Nes visi žmonės yra priklausomi nuo popieriaus lapelių, vadinamų pinigais. Žmonės jaučiai bejėgiai, jei jie neturi pinigų. Istorijoje turbūt daug kartų yra buvę, kai pinigai tai brangsta, tai pinga, priklausomai nuo to, ką už tą popierių gali įsigyti. Pavyzdžiui, šiuo metu Zimbabvėje infliacija siekia milijonus procentų ir šimtas milijonų Zimbabvės dolerių yra lygus vienam JAV doleriui.

Krizė: vieni praranda, o kiti uždirba milijardus

pagal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ekonomikos ir finansų sunkmečiu laimėtojais galėsime pavadinti visus, kurie išgyvens šią krizę, o daugiausia uždirbti dabar gali tik turintieji daug pinigų ar galintieji jų pasiskolinti. Dabartinės pasaulinės finansų krizės metu didesnioji investuotojų dalis patyrė nuostolių, tačiau nedidelė grupelė alternatyvaus investavimo fondų savininkų jau dabar skaičiuoja pasakiškus pelnus. Kiti potencialūs laimėtojai dėl pergalės kaunasi dabar. Lietuvos banko (LB) Ekonomikos departamento direktorius R.Kuodis sako, kad pasaulio finansų rinkose veikia ne tik ribotos rizikos ar alternatyvaus investavimo (AIF) fondai, bet ir neviešai veikiančios investicinės organizacijos, į kurias paprastas pilietis negali patekti. Tai – turtingųjų pasaulis. Apskritai ne kiekvienas mirtingas investuotojas gali praverti kai kurių ribotos rizikos (angl. Hedge Fund) fondų duris. Į kai kuriuos „hedge“ fondus pateksite pasiūlę investuoti ne mažiau kaip 2-3 mln. dolerių. Todėl kartais tokie fondai dar vadinami milijonierių klubais. Šios investavimo struktūros pritraukė ne tik daug pinigų, bet ir pasaulio finansų protų. Jose dirba gausybė, pavyzdžiui, iš Rusijos emigravusių matematikų, mokslų daktarų. Jie kuria modelius, kaip uždirbti daug ir labai daug. Nors kai kurie „hedge“ fondai patyrė nuostolių, tačiau stambieji uždirbo pasakiškus pelnus. Pastaruoju metu tokios investavimo struktūros veikė labai ciniškai. Tikėtina, kad dėl jų veiklos į krizę pateko Islandija.