10 000 straipsnių
Iki 400 tūkst. lenkų, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, gali netekti teisės pastoviai gyventi šioje šalyje po Brexit, apie 200 tūkst. iš jų gali nuspręsti sugrįžti į tėvynę. Taip mano Lenkijos vystymosi ministerija. „Sudėtinga tiksliai nnustatyti, kiek lenkų po Brexit nebus tinkami pastoviai gyventi JK, tai gali būti 120-400 tūkstančių žmonių. Todėl ministerijos manymu, dėl susidariusios situacijos ... Skaityti toliau
Kaip gyvensime kitąmet? Galiu atsakyti labai trumpai – geriau, nei šiemet, nebus. Kodėl? Vyriausybė užsibrėžusi per 2011-2012 metus sumažinti viešųjų finansų deficitą 4,5 milijardo litų. Beje, šis deficitas šiemet bus maždaug 7,5 milijardo litų. Atrodo, aišku, kad gyvename ne pagal uždirbamas lėšas. Tuo esame panašūs į portugalus. Lyg ir suprantame, kad šitaip ilgai tęstis negali – turime ieškoti būdų, kaip subalansuoti pajamas ir išlaidas. Beje, toks išlaidų ir pajamų nesubalansavimas šeimą išvarytų ubagais. Taigi turime subalansuoti savo pajamas ir išlaidas. Kaip prie Smetonos. Bet kaip tai padaryti, kad ir vilkas būtų sotus ir avis sveika. Juk mūsų valstybė jau yra užsieniui prisiskolinusi apie 40 milijardų litų. Andriaus Kubiliaus vyriausybė vien ilgalaikių paskolų už 9,4 proc. metinių palūkanų jau prisigraibė 500 mln. eurų. Juos reikės grąžinti po penkerių metų. Dvidešimčiai metų pasiskolinom 2 milijardus JAV dolerių už 7,625 proc. metinių palūkanų. Ką tai reiškia? Labai paprastą dalyką – per 5 metus vien palūkanų už 500 mln. eurų turėsime sumokėti 235 mln. eurų arba 811 mln. litų, o už dolerinę paskolą per 10 metų privalėsime sumokėti 1,5 milijardo dolerių palūkanų. Pagal dabartinį dolerio ir lito kursą teks sumokėti 4,3 milijardo litų palūkanų. Nė viena Europos Sąjungos valstybė taip brangiai nesiskolino – tik mes. Imkime Ispaniją. Ji šiemet 2,35 milijardo eurų paskolą 5 metams gavo už 3,532 procento metines palūkanas, o kitą – jau 4,5 milijardų eurų paskolą gavo už 2,816 milijardo metines palūkanas.
Lietuvos banko (toliau – LB) skelbiamais duomenimis, nuo šių metų pradžios, t. y. per 9 šių metų mėnesius, pinigų kiekį šalies ekonomikoje apibūdinantis indikatorius – nominalus pinigų junginys P3 (platieji pinigai), dėl apyvartinių pinigų (P1) likučių mažėjimo, sumažėjo jau daugiau nei 3 mlrd. Lt, arba net 7%. Pagrįstai iškyla jau nebe retorinis klausimas: kur ir kodėl iš šalies ekonomikos dingsta jai gaivinti taip reikalingi pinigai? Ir ar paminėtas pinigų junginys P3 pakankamai realiai atspindi pinigų kiekio kaitos tendencijas? Galima teigti, kad reikšmingas grynųjų nacionalinių pinigų likučio sumažėjimas, kurį rodo LB – kas, nereiškia, jų ,,dingimą“ iš ekonomikos. Jų savininkai (pinigų turėtojai) juos (o tai 1,9 mlrd. Lt ir 19,3 % grynųjų pinigų kiekio apyvartoje!) sparčiai pakeitė į eurus ar kitą, patikimesnę, užsienio valiutą. Ir LB – kas, keisdamas juos į eurus, faktiškai vykdė eurų emisiją. Gi grynieji pinigai užsienio valiutomis, skirtingai nuo ne grynųjų pinigų užsienio valiutomis, Lietuvos banke, dogmatiškai vykdant Europos centrinio banko (ECB) metodikas, paprasčiausiai neapskaitomi jokiuose pinigų junginiuose. Nors nė viena ECB metodika nedraudžia daryti savistovių ir alternatyvių skaičiavimų bei vertinimų, siekiant kuo išsamiau atsakyti į Lietuvos žmonėms ir verslui labai rūpimus pinigų kiekio kaitos klausimus.
Istorija – geriausia patriotizmo, valstybingumo ir pilietiškumo mokykla. Tačiau, peržvelgus mūsų istorijos vadovėlius, į akis krenta Holokausto išryškinimas , o ne Lietuvos žydų gelbėjimas.Lietuvos Statutuose dar giliuose viduramžiuose buvo įtvirtinta laisvė. Ir laisvė visiems, kas atvyksta į valstybę gyventi! Laisvė ir lygios teisės visiems. Ypač tai buvo aktualu žydams, visama pasaulyje persekiojamiems, žeminamiems ir ribojamiems... Lietuvoje jie buvo 600 metų be pagromų, lygiateisiai ir laisvi, valstybės saugomi! Tokio lietuvių žmogiškumo (humanizmo) dėka šiandien Lietuvoje gyvena ir savom kalbom kalba 115 tautybių žmonių. Yra netgi pasaulyje išnykusių (karaimai), bet Lietuvoje išlikusių ir toliau klestinčių tautų! Tiesa, Signatarai paruošė ir išleido 3 tomų fotoalbumą „Didžioji Lietuva“, kurio 2 000 puslapiuose suregistruotas visas šiai dienai išlikęs kultūrinis paveldas ir 3 valstybėse (Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje), anksčiau buvusiose Didžiosios Lietuvos sudėtyje. Bet albumai be teksto – jie dar tik medžiaga istorikams aprašyti mūsų Tėvynės buvusią šlovę, galybę ir kultūrą. Kaip kad dar tokio pačio darbo laukia Kazimiero Teisynas ir trys Statutai, kad Pasaulis suprastų, kodėl lietuvių, po Didžiosios Lietuvos iširimo, niekas nevadina okupantais? Tik vieni žydai mus apjuodino per visą svietą, nors ir Jad Vašemo įvertinimu esame 2 vietoje iš 32 valstybių apdovanotų „Pasaulio teisuolio vardais“.
Gelbėjant pasaulį nuo krizės į rinkas buvo įlietos milžiniškos lėšos. Vieni tvirtina, kad tai ne tik atgaivins ekonomikas, bet ir iššauks didžiulę infliaciją. Kiti tikina, jog centrinių bankai ateityje situaciją suvaldys. Dar praėjusiame numeryje „Investuok" kalbinti ekspertai sakė, jog artimiausią pusmetį ar net devynis mėnesius akcijų rinkoms prognozuojamas šviesus laikotarpis be didesnių grėsmių sparčiam kilimui. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad „dugną" pasiekti ir akcijų kainas išjudinti pavyko tik valstybių centriniams bankams gausiai ir pigiai skolinant komerciniams bankams. Toks dosnumas neregėtai padidino didžiausios rinkų gelbėtojos JAV skolą, kurią reikės kažkokiu būdu grąžinti. Be to, jei ši didelė pinigų masė nebus laiku suvaldyta, globalioje ekonomikoje ji gali pridaryti naujų rūpesčių - sukurti hiperinfliaciją ir naujus burbulus. Kokią kainą pasaulis turės sumokėti už trilijoninius gelbėjimo planus? Skaidydami valstybių vykdytą pagalbą pamatytume, kad tiesioginio stimulo dydis pasauliniu mastu yra 2-3 trilijonai dolerių - tai pinigai, skirti ekonominėms skatinimo programoms: infrastruktūros projektams, skatinti įsigyti naujus automobilius, viešiesiems darbams ir pan. Tokiam skatinimui JAV skyrė apie 6 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) - 800 milijardų dolerių. Dar daugiau procentais skyrė Kinija - apie 12 proc. nuo BVP, arba 600 milijardų dolerių. Europos Sąjunga tam skyrė apie 300 milijardų dolerių.
„Ekonomika“, „ekonominiai procesai“, „ekonominiai dėsniai“, „ekonomika krenta, kyla“ – štai kokius dažniausiai girdime terminus žiniasklaidoje. Daugeliui iš mūsų čia viskas aišku, viskas girdėta ir suprantama. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Kas gi ta ekonomika ir kodėl ji mums pateikiama būtent taip? Pabandysime išaiškinti jums apie ekonomiką kiek kitokiu „kampu“. Iš tikro, čia nėra nieko tokio, ko negalima būtų suprasti. Tik terminus reikia naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį. Taigi, pradedame.. Įvairūs žodynai pateikia savo prasme vienodus žodžio „ekonomika“ išaiškinimus, pvz., ekonomika – ūkininkavimo menas. Internetinis žodynas Vikipedija pateikia tokį išaiškinimą: ekonomika (graik. οίκος ("Oikos") - namas ir νόμος ("nomos") - dėsniai) - socialinis mokslas, tiriantis individų elgseną esant nuolatiniam gamybos faktorių trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką produkcijai, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui. Ekonomika tiria, kaip žmonės, jų grupės (namų ūkiai), organizacijos (įmonės) priima sprendimus siekdami patenkinti savo poreikius. Jei kalbame apie ūkininkavimą, tai savaime suprantama, kad neapsieisime be ūkio. Ūkis - atskiras veiklos vienetas, kuriantis, ieškantis, naudojantis (eksploatuojantis) bei skirstantis išteklius subjekto poreikiams tenkinti (pvz., namų ūkis), tokios veiklos visuma. Dažniausiais žiniasklaidoje kalbama apie tam tikros šalies arba teritorijos ūkinės veiklos visumą (pvz., Lietuvos ūkį).
Pasaulis turi ruoštis dar vienai ekonomikos krizei, perspėjo Tarptautinio Valiutos fondo ( TVF ) vykdantysis direktorius Dominikas Stross-Kan. Skaitydamas paskaitą Johanesburge jis pažymėjo, kad pasaulis po nuosmukio – stipriausio po „didžiosios depresijos - ima atsigauti, bet reikia ruoštis naujai krizei“, - praneša „Praim – TASS“. „Pasaulinės ekonomikos atsigavimas gali padaryti taip, kad lyderiai nebejaus būtinybės vykdyti tokias reformas kaip „finansų rinkų kontrolė ir reguliavimo sugriežtinimas“, - pareiškė TVF vadovas. Išreiškęs įsitikinimą eilinės krizės neišvengiamumu, Stross-Kan patikslino, kad negali išpranašauti, kada ir kokia bus sekanti krizė. Kalbėdamas apie Kinijos nacionalinę valiutą, TVF vadovas pabrėžė, kad juanis, kaip ir anksčiau, „labai rimtai neįvertinta valiuta“, bet, jo manymu, KLR koncentracija vidaus vystymesi gali „artimiausiais mėnesiais“ iššaukti juanio kurso pokyčius.
Kalbas apie globalizaciją, apie jos varžybų nugalėtojus ir nevykėlius gerokai pritildė globalinį kaimą ištikęs nelemtas „sunkmetis“, kuriam ir tinkamą vardą parinkti nelengva. Globalizacijos reiškiniams paaiškinti vartotos metaforos šiandien kursto ironiškų pašaipų pagundą. Štai dar užpernai neregėtais „proveržių“ šuoliais puikavęsis lietuviškas Baltijos tigras, Jungtinėse Amerikos Valstijose staiga užstrigus globalaus kapitalizmo finansiniam varikliui, virto susigūžusiu Betty Yurdin pasakos tigriuku arbatinuke. Šiandien pasaulinėje žiniasklaidoje vis dažniau nuaidi kapitalizmo vėlę anapilin palydintys balsai, todėl nenuostabu, jog ir lietuviškoji tapo savotiška kapitalizmo budynių užstale: vieni senu žemaitišku laidotuvių papročiu suskubo užgerti į velionio pomirtinę gerovę, dėl ištikusios nelaimės kaltindami valstybę, kiti – nekantravo įkalti paskutinę, tegul ir istoriškai surudijusią, vinį į godaus išnaudotojo karstą. Taigi tariamus nelaimės ištiktuosius suvienijo bendras rūpestis – surasti budynių stalui gerai nupenėtą „atpirkimo ožį“, kuriam visų pirma privalu aplaužyti ragus jei ne už paties kapitalizmo politinę-ekonominę mirtį, tai bent už akivaizdų globalaus kapitalizmo sukeltą moralinį-filosofinį skandalą. Pastebėtina, jog Lietuvos žiniasklaidoje, kaip ir kitur pasaulyje, duris į ekonominės krizės priežasčių supratimą dažniausiai bandyta rakinti savotišku visrakčiu, stengiantis pasakyti paskutinį žodį byloje.
Manau, neapsiriksiu sakydamas, kad vis tik didesnė tautos dalis nesutinka su pono premjero A.Kubiliaus pasamprotavimais, kad krizė – pasaulinė, ir Lietuvos valdžia nieko dėta. Tiesa, bet tik dalinė. Taip, pasaulinė krizė palietė ir mus, bet kodėl kitose šalyse ji realiai traukiasi, o pas mus - tik įsibėgėja? A.Kubiliaus argumentas dėl G.Kirkilo blogo darbo - teisus, bet vėl gi tik dalinai. Sutinku, G.Kirkilas buvo prastas premjeras, bet jis niekaip nebūtų juo tapęs net per suokalbį V. Uspaskicho bendražygio J. Pinskaus pirtyje, jei ne A.Kubiliaus vadovaujamų konservatorių balsai. Vėlgi atskomybė bendra. Bet mane labiau jaudina ir papiktina dar vienas argumentas - kad „į krizę reaguota gerai ir jos našta pasidalinta solidariai tarp visų šalies gyventojų sluoksnių“. Reaguota blogai. Jei Vakaruose pripažino, kad krizę sukėlę finansiniai ir bankiniai sluoksniai kalti ir reikia griežtint jų kontrolę, tai mūsų vadovai apie tai nė žodžio nepasakė ir nieko iki šiol nedaro.Vakarai atsargiai, bet pripažįsta, kad su išgirtąją rinka, kuri viską sureguliuos, nelabai kas gaunasi. Kažkodėl ji vis reguliuoja tik turtingojo naudai. Jie bent iš dalies sutinka su didesniu valstybės dalyvavimu ekonomikoje. Tuo tarpu pas mus ir toliau girdime apie visišką valstybės turto išpardavimą ir pseudorinkos plėtimą, tik ne visai aišku, į kur. O kalbant apie solidarumo naštą, tai ji suvedama į gan primityvų ginčą tarp vaiko pinigų, pensininkų ir seimūnų mašinų. Sutinku, tos mašinos tikrai ne vietoj.
Lenkija liko vienintelė valstybė Europos Sąjungoje (ES), kurioje šiais visuotinės krizės metais fiksuojamas nors ir nedidelis, bet augimas. Į klausimą, kodėl Lenkijoje mažiausiai jaučiamos ūkio krizės pasekmės bando atsakyti daug kas. Visuotinai sutinkama, kad tam yra daug priežasčių, o bulgarai netikėtai išskyrė dar vieną - lenkai moka ginti savo interesus. Bulgarai labai domisi padėtimi Lenkijoje, nes Bulgarija vis dar yra viena skurdžiausių ES šalių, o jos ūkis išgyvena milžinišką nuosmukį, panašų koks prieš daugiau kaip 10 metų buvo Lenkijoje. Geriausias įrodymas, kad lenkams gerai sekasi net per krizę - Europos Komisijos raportas apie tai, kaip vykdomas 2008 metų biudžetas. Pagal įmokas į bendrą ES katilą lenkai užima antrąją vietą ir sąraše yra iš karto po Graikijos. Tų įmokų saldo yra teigiamas ir sudaro 4,4 mlrd. eurų, o Bulgarija, kuri yra pati skurdžiausia Bendrijos šalis, įmoka tik tiek, kiek leidžia jos labai kuklios galimybės. Sunku atsakyti į klausimą, kodėl Bulgarija šiuo metu murkdosi gilioje krizėje, o Lenkija - ne. (Juk stojant į ES Bulgarijos padėtis buvo geresnė nei Lenkijos tokiu pat metu, nes jai teko daugiau investicijų skaičiuojant vienam šalies gyventojui.) Atsakymo reikia ieškoti investicijų struktūroje. "Tuo metu, kai Bulgarijoje pinigai buvo tik plaunami, lenkai investavo į gamybą", - daro išvadą Bulgarijos dienraščio "Sega" apžvalgininkas Sviatoslavas Terzijevas.
Tiems, kurie vis dar naiviai tikisi, kad JAV Federalinė rezervų sistema yra vis dėlto valstybinė struktūra, pateiksime dar vieną šimtaprocentinį indikatorių. Valstybės tarnautojai savo atlyginimą gauna iš biudžeto. Tai štai, FRS darbuotojai iš biudžeto nieko, nė cento, neima. Savo atlyginimus jie užsidirba patys. Kaip gi užsidirba? Labai paprastai - spausdina pinigus. Tai ne pokštas. "FRS gauna finansavimą JAV vyriausybės kreditavimo sąskaita, perkant valstybinius vertybinius popierius". Skamba gražiai - o kaip iš tiesų? O kontora dirba taip. Ateina JAV vyriausybė ir sako, kad jai reikia 100 mlrd.$. FRS darbuotojas įjungia spausdinimo stakles, o tiksliau - kompiuterį, ir daro įrašą Amerikos valstybės biudžeto sąskaitoje. Svarbi detalė: Federalinė rezervų sistema neturi jokių aukso ar valiutos atsargų, į kuriuos besiorientuodama ji gaminasi pinigus. Nėra jokių apribojimų, nėra jokių sulaikančių faktorių. Paprasčiausiai ėmė ir nupaišė naujus pinigus! Eiliniam piliečiui labai sunku suprasti šitą momentą. Kaip tai ėmė ir nupiešė? O štai taip! Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado naujas 100 mlrd. dolerių. Prezidentas gali pradėti naują ginklavimosi programą. Negrynieji pinigai bus pervesti į gamyklų, gaminančių ginklus, sąskaitas, į uniformų tiekėjų sąskaitas. Skaitmeninius pinigus gaus „Boingas" ir „Lokchidas", o jau iš įmonių sąskaitų doleriai papildys plastikines darbininkų korteles, mokesčių pavidalu sugrįš į biudžetą arba kaip užmokestis bus įšvirkšti į ekonomiką.
1944 metais Bretonės-Vudo konferencijoje po Antrojo pasaulinio karo ir pasaulinės valiutų krizės doleris tapo pasauline rezervine valiuta ( pakeitė anglų funtą sterlingą). Tuo metu JAV buvo 40% pinigų masės perteklius ( t.y. spaudė vidaus infliacija ) ir FRS ( Federalinės Rezervų sistemos, įkurtos 1913 metais ) „išminčiai" nusprendė šiuos infliacinius pinigus nukreipti į Europą ( Maršalo planas ) kaip nemokamą pagalbą ( 12 mlrd.$+1,5 mlrd.$ žemais procentais ). Tarp kitko, prie Maršalo plano siūlė prisijungti ir TSRS, įsivaizduojate, kas tada būtų buvę... Bet grįžkim atgal. Šito naudingo manevro efektas viršijo visus FRS lūkesčius. Ir po to FRS savininkai ėmė dolerių spausdinti tiek, kiek jiems reikėjo. O tam, kad apsisaugotų nuo infliacijos, jie laikas nuo laiko po planetoje plėtė dolerio zoną. Amerikietiškosios infliacijos eksportui naudojami įvairūs metodai, pavyzdžiui, į šalį siunčiami Amerikos taip vadinamieji ekonomikos ekspertai, kurie paperka aukštus valdininkus ir paskui pataria, ką ir kaip reikia daryti. Paprastai šitie patarimai galų gale veda prie to, kad amerikietiškąją infliaciją „sugeria" kitų šalių ekonomikos ir katastrofiškai yra jų nacionalinės valiutos, kurios, kaip nesunku suprasti, didvyriškai pridengia dolerį. Po tokių vizitų doleris išlieka patikima valiuta, o finansų ekspertai važiuoja į kitą šalį. Šaliai, kuri įsileido dolerį ir devalvavo nuosavą valiutą, suteikiami kreditai ekonomikai atstatyti. Na, o dolerio paklausą užtikrina vietinės vyriausybės.