Spausdintų pinigų kaina
| |

Spausdintų pinigų kaina

Gelbėjant pasaulį nuo krizės į rinkas buvo įlietos milžiniškos lėšos. Vieni tvirtina, kad tai ne tik atgaivins ekonomikas, bet ir iššauks didžiulę infliaciją. Kiti tikina, jog centrinių bankai ateityje situaciją suvaldys. Dar praėjusiame numeryje „Investuok” kalbinti ekspertai sakė, jog artimiausią pusmetį ar net devynis mėnesius akcijų rinkoms prognozuojamas šviesus laikotarpis be didesnių grėsmių sparčiam kilimui. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad „dugną” pasiekti ir akcijų kainas išjudinti pavyko tik valstybių centriniams bankams gausiai ir pigiai skolinant komerciniams bankams. Toks dosnumas neregėtai padidino didžiausios rinkų gelbėtojos JAV skolą, kurią reikės kažkokiu būdu grąžinti. Be to, jei ši didelė pinigų masė nebus laiku suvaldyta, globalioje ekonomikoje ji gali pridaryti naujų rūpesčių – sukurti hiperinfliaciją ir naujus burbulus. Kokią kainą pasaulis turės sumokėti už trilijoninius gelbėjimo planus? Skaidydami valstybių vykdytą pagalbą pamatytume, kad tiesioginio stimulo dydis pasauliniu mastu yra 2-3 trilijonai dolerių – tai pinigai, skirti ekonominėms skatinimo programoms: infrastruktūros projektams, skatinti įsigyti naujus automobilius, viešiesiems darbams ir pan. Tokiam skatinimui JAV skyrė apie 6 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) – 800 milijardų dolerių. Dar daugiau procentais skyrė Kinija – apie 12 proc. nuo BVP, arba 600 milijardų dolerių. Europos Sąjunga tam skyrė apie 300 milijardų dolerių.

| |

TVF vadovas: dar viena krizė neišvengiama, pasaulis turi jai ruoštis

Pasaulis turi ruoštis dar vienai ekonomikos krizei, perspėjo Tarptautinio Valiutos fondo ( TVF ) vykdantysis direktorius Dominikas Stross-Kan. Skaitydamas paskaitą Johanesburge jis pažymėjo, kad pasaulis po nuosmukio – stipriausio po „didžiosios depresijos – ima atsigauti, bet reikia ruoštis naujai krizei“, – praneša „Praim – TASS“. „Pasaulinės ekonomikos atsigavimas gali padaryti taip, kad lyderiai nebejaus būtinybės vykdyti tokias reformas kaip „finansų rinkų kontrolė ir reguliavimo sugriežtinimas“, – pareiškė TVF vadovas. Išreiškęs įsitikinimą eilinės krizės neišvengiamumu, Stross-Kan patikslino, kad negali išpranašauti, kada ir kokia bus sekanti krizė. Kalbėdamas apie Kinijos nacionalinę valiutą, TVF vadovas pabrėžė, kad juanis, kaip ir anksčiau, „labai rimtai neįvertinta valiuta“, bet, jo manymu, KLR koncentracija vidaus vystymesi gali „artimiausiais mėnesiais“ iššaukti juanio kurso pokyčius.

Kodėl Lenkijoje nėra krizės?
| |

Kodėl Lenkijoje nėra krizės?

Lenkija liko vienintelė valstybė Europos Sąjungoje (ES), kurioje šiais visuotinės krizės metais fiksuojamas nors ir nedidelis, bet augimas. Į klausimą, kodėl Lenkijoje mažiausiai jaučiamos ūkio krizės pasekmės bando atsakyti daug kas. Visuotinai sutinkama, kad tam yra daug priežasčių, o bulgarai netikėtai išskyrė dar vieną – lenkai moka ginti savo interesus. Bulgarai labai domisi padėtimi Lenkijoje, nes Bulgarija vis dar yra viena skurdžiausių ES šalių, o jos ūkis išgyvena milžinišką nuosmukį, panašų koks prieš daugiau kaip 10 metų buvo Lenkijoje. Geriausias įrodymas, kad lenkams gerai sekasi net per krizę – Europos Komisijos raportas apie tai, kaip vykdomas 2008 metų biudžetas. Pagal įmokas į bendrą ES katilą lenkai užima antrąją vietą ir sąraše yra iš karto po Graikijos. Tų įmokų saldo yra teigiamas ir sudaro 4,4 mlrd. eurų, o Bulgarija, kuri yra pati skurdžiausia Bendrijos šalis, įmoka tik tiek, kiek leidžia jos labai kuklios galimybės. Sunku atsakyti į klausimą, kodėl Bulgarija šiuo metu murkdosi gilioje krizėje, o Lenkija – ne. (Juk stojant į ES Bulgarijos padėtis buvo geresnė nei Lenkijos tokiu pat metu, nes jai teko daugiau investicijų skaičiuojant vienam šalies gyventojui.) Atsakymo reikia ieškoti investicijų struktūroje. “Tuo metu, kai Bulgarijoje pinigai buvo tik plaunami, lenkai investavo į gamybą”, – daro išvadą Bulgarijos dienraščio “Sega” apžvalgininkas Sviatoslavas Terzijevas.

| |

Kas yra perprodukcijos krizė arba kolonijinis mokestis?

Perprodukcijos krizė – tai reiškinys, kada prekių pagaminama daugiau, negu jų galima suvartoti. Pati žymiausia perprodukcijos krizė, su kuria susidūrė pasaulis, – tai Didžioji praeito amžiaus 30-ųjų metų depresija, kurios baigtimi buvo Antrasis pasaulinis karas. Kadangi kapitalizmas negali gyvuoti be perprodukcijos krizių, mokslininkams, ekonomistams, politikams kilo klausimas :” O kaip išvengti perprodukcijos krizių?” Juk kas yra kapitalizmas? Kapitalizmas – tai laisva verslininkystė, kada žmonės savarankiškai sprendžia, į kokį verslą, kokią gamybą jie investuos savo pinigus. Aišku, visi puola investuoti į perspektyviausias ir rentabiliausias sritis. Taip kyla verslo, verslininkų ir gamybos perteklius. Galų gale, turi gi kažkas bankrutuoti, kažkas turi iššokti pro langą. Milijonai žmonių turi išeiti į gatves. Bet po karo visas kapitalizmas tapo socialiniu. O socialinis kapitalizmas reiškia, kad vyriausybės negali sau leisti šimtų tūkstančių nuskurdusių ir dešimčių milijonų bedarbių. Negali sau leisti išmesti žmonių į gatvę. Aišku, kilo mintis: tam, kad būtų nugalėta perprodukcijos krizė, reikia pastoviai didinti paklausą. Dėl to gimė koncepcija: „Kad nekiltų perprodukcijos krizės, kad pastoviai didėtų vartotojų paklausa, būtina, kad žmonės turėtų vis daugiau ir daugiau pinigų”. Negalima gi žmonėms paprasčiausiai mokėti daugiau pinigų – bus infliacija.

| |

Dabartinė ekonomikos krizė – tai visokio masto vagių krizė

1944 metais Bretonės-Vudo konferencijoje po Antrojo pasaulinio karo ir pasaulinės valiutų krizės doleris tapo pasauline rezervine valiuta ( pakeitė anglų funtą sterlingą). Tuo metu JAV buvo 40% pinigų masės perteklius ( t.y. spaudė vidaus infliacija ) ir FRS ( Federalinės Rezervų sistemos, įkurtos 1913 metais ) „išminčiai” nusprendė šiuos infliacinius pinigus nukreipti į Europą ( Maršalo planas ) kaip nemokamą pagalbą ( 12 mlrd.$+1,5 mlrd.$ žemais procentais ). Tarp kitko, prie Maršalo plano siūlė prisijungti ir TSRS, įsivaizduojate, kas tada būtų buvę… Bet grįžkim atgal. Šito naudingo manevro efektas viršijo visus FRS lūkesčius. Ir po to FRS savininkai ėmė dolerių spausdinti tiek, kiek jiems reikėjo. O tam, kad apsisaugotų nuo infliacijos, jie laikas nuo laiko po planetoje plėtė dolerio zoną. Amerikietiškosios infliacijos eksportui naudojami įvairūs metodai, pavyzdžiui, į šalį siunčiami Amerikos taip vadinamieji ekonomikos ekspertai, kurie paperka aukštus valdininkus ir paskui pataria, ką ir kaip reikia daryti. Paprastai šitie patarimai galų gale veda prie to, kad amerikietiškąją infliaciją „sugeria” kitų šalių ekonomikos ir katastrofiškai yra jų nacionalinės valiutos, kurios, kaip nesunku suprasti, didvyriškai pridengia dolerį. Po tokių vizitų doleris išlieka patikima valiuta, o finansų ekspertai važiuoja į kitą šalį. Šaliai, kuri įsileido dolerį ir devalvavo nuosavą valiutą, suteikiami kreditai ekonomikai atstatyti. Na, o dolerio paklausą užtikrina vietinės vyriausybės.

| |

Hiperinfliacija prasidės Kinijoje ir sunaikins dolerį

Jeigu jūs nieko neišmokote per paskutiniuosius pusantrų metų, tai bent turėjote suprasti vieną paprastą dalyką: jeigu kažkas skamba per daug gerai, kad būtų tiesa, tai todėl, kad tai TIKRAI per daug gerai, kad būtų tiesa. Masinės informacijos priemonės (MIP) žiūri į Kinijos dolerio orientyrą kaip į abipusiai naudingą situaciją: amerikiečiai gauna pigų importą ir žemus procentinius tarifus, o tuo metu Kinija gauna stiprų gamybos sektorių. O tuo metu komentatoriai ginčijasi, ar Kinija mums amžinai skolins pinigus, bet niekada nekalba apie REALIĄ dolerio orientyro problemą. JAV prekybos deficitas reikalauja, kad Kinija prispausdintų pinigų! Šitas dolerio orientyro niuansas reiškia visus pinigus, kuriuos Kinija turi išspausdinti, kad palaikytų valiutos kursą. Centrinis Kinijos Bankas patalpina papildomus dolerius, kuriuos jis gauna iš prekybos, į augančias užsienio valiutos atsargas, o paskui spausdina juanius, kad užmokėtų Kinijos eksportuotojams. Tai veda prie pagrindinės Kinijos pinigų masės didėjimo tokiu kiekiu, kiek padidėja jos valiutos atsargos. Kinijos sugebėjimas kaupti amerikiečių atsargas begalinis, o sugebėjimas kontroliuoti savo pinigų masę ne begalinis. Jei įvykiai gali vystytis taip, kad priverstų Kiniją mažinti savo valiutos kursą dolerio atžvilgiu, tai – nekontroliuojamoji infliacija. Nežabota infliacija šalį užpildytų milijonais badaujančių ir sudarytų sąlygas dideliems socialiniams neramumams.

| |

Puikus ir linksmas anekdotas: Apie pasaulinę ekonominę ir finansų krizę

Vieną kartą televizoriuje pasirodė išbalęs kaip mirtis Finansų Ministras ir pareiškė: – Finansų krizė mūsų nepalies. Todėl, kad. Aš jums tikrai sakau. Gyventojai, jau gerai žinantys oficialių asmenų pareiškimus, negarsiai išsikeikė ir iškeliavo pirkti druskos, degtukų ir cukraus. Kitą dieną televizoriuje pasirodė labai susigėdęs Prekybos Ministras ir pasakė:
– Duonos ir pirmojo būtinumo prekių atsargos leidžia mums išdidžiai tvirtinti, kad badas ir prekių deficitas mums negresia. – Oi!- pasakė gyventojai ir dar nusipirko miltų ir kruopų. Žemės Ūkio Ministras, kad būtų įtikinamiau, sušoko tribūnoje ir džiaugsmingai pasakė: – Neregėtas derlius! Viltys eksportui! Atgimstame! Aruodai braška! – Netgi šit kaip! – pasibaisėjo gyventojai ir nubėgo konservuoti santaupų į užsienio valiutą. – Nekilnojamojo turto kainos kris! Kiekvienam studentui po penchauzą! Artimiausiu metu!- net nesusiraukęs išpyškino Statybų Ministras. – Kas gi čia dabar, a? – sustaugė gyventojai ir puolė pirkti žibalo, žibalinių lempų, malkų ir anglies. – Šiandieninė armija – kontraktų pagrindu. Jau rytoj. Ir naujos sistemos granatos. Pasaulis dar tokių neturi, – solidžiai pasakė Gynybos Ministras. – Na ir ko mums? Pinigų gi – daugybė. Rezervai, atsargos ir apskritai- proficitas.

| |

Apie pasaulinės finansų krizės ekonominę esmę

Kas yra krizės esmė? Pasaulyje sukaupta milžiniški kapitalo kiekiai, o kapitalo efektyvaus panaudojimo vietų vis mažėja. Kapitalo panaudojimo vietos- tai vietos, į kurias galima investuoti kapitalą, pagaminti naujas prekes ir paslaugas, parduoti jas vartotojui ir gauti už tai pinigų. Štai tokių kapitalo panaudojimo sričių pasaulyje liko labai mažai, jų kiekis ribotas. Galima dėl to daugiau ar mažiau ginčytis, bet tik aišku viena: jų tikrai mažiau, negu yra sukaupta kapitalo. Kai kapitalas mato, kad tokių vietų atsirado, jis greitai veržiasi ten, be to, tokiais mastais, kurie jokiu būdu neatitinka konkretaus kapitalo augimo duotajame taške. Esant tam tikroms sąlygoms, kai atsiranda galimybės pasireikšti multiplikacijos veiksmui, šiame taške ima pūstis burbulas. Ir vėl, kiek laiko tas burbulas pučiasi, priklauso nuo kapitalo įdėjimo išeities taško charakteristikos. Tokie burbulai pučiasi ir sprogsta pastoviai. Dabar atėjo laikas, kai burbulas tapo globalus, o jo sprogimas vienoje vietoje iššaukia grandininę kitų burbulų sproginėjimo reakciją kitose vietose. Dar kartą kartoju, kas yra krizės esmė. Kapitalas buvo investuotas į burbulus, kurių egzistavimas buvo pateisinamas tik pelno nuo realaus prekių ir paslaugų pardavimo vartotojams gavimu. O iki galutinio vartotojo realiai niekas neatėjo, investicijos padarytos- visi burbulai pradėjo sproginėti. Jeigu efektyvaus kapitalo panaudojimo sfera nebus greitai, radikaliai ir sisteminiu pagrindu išplėsta, tai krizė tęsis ir gilės.

| |

Galvojau, galvojau ir sugalvojau optimalią JAV energetinės krizės strategiją

Pagrindu laikome sekančias ne vieną kartą skambėjusias tezes: 1) JAV vienintelis kelias – hiperinfliacinė terapija. Spausdinimo staklių paleidimas iššauks staigų išorinį ekonomikos šoko eksportą, ir tai bus pirmas globalaus pasaulio istorijoje išorinės ekonomikos agresijos pavyzdys. 2) Paraleliai, truputį anksčiau ar truputį vėliau, JAV būtina išprovokuoti globalaus charakterio energetinę krizę, kuri iššauks dalinį ar visišką pagrindinių šalių – konkurenčių ekonomikų paralyžių. Pirmiausiai ES, Indijos, Japonijos, kurios praktiškai neturi savų naftos gavybos įmonių ir labai priklauso nuo naftos ir dujų importo. 3) Energetinės krizės atspirties tašku turėtų būti teraktas arba teraktų serija, siaubinga savo mastais, įvairiose pasaulio vietose. Tai galėtų būti branduolinis sprogimas stambaus JAV miesto centre, arba teraktas viename iš Europos kultūros centrų turistų vasaros antplūdžio laikotarpiu, galima ir dar ką nors pamėginti susprogdinti galų gale. Rastas branduolinio sprogimo duobėje musulmonų teroristo pasas nurodys kelią į atpildą. Atpirkimo ožiais bus įvardintos Persijos įlankos šalys ( greičiausiai Saudo Arabija, o vėliau ir Iranas). 6-asis JAV laivynas blokuos Ormuzo sąsiaurį ir visą angliavandenilio tiekimą per jį. Palaikant Izraeliui ir, galimas dalykas, afganų smogiamosioms grupuotėms, prasidės sausumos operacijos prieš „prakeiktuosius teroristus”. 4) Branduolinio ginklo panaudojimo pradžia bus konfliktas tarp Indijos ir musulmoniškojo Pakistano.

| |

Jums nepatinka ,,ruskių“ įžvalgos? Tai, man atrodo, kad į temą įdomiai parašė ir amerikietis

Kris Chedžes – buvęs laikraščio „Niujork taims” asmeninis užsienio korespondentas, aukščiausio JAV žurnalistų apdovanojimo laureatas. Paskutinioji jo knyga vadinasi „Antraeilis nuostolis: Amerikos karas prieš Irako piliečius”. Neseniai Chedžes bendravo su Pietų Karolinos studentais. Mes sutrumpintai pateikiame jo samprotavimus apie savo šalies likimą. “Aš gyvenau šalyje, kuri vadinosi Amerika. Ji nebuvo ideali, bet ji buvo šalis, kurią aš mylėjau ir kurią gerbiau. Ji mokėjo darbininkams atlyginimus, kurių pavydėjo visame pasaulyje. Ji garantavo- profsąjungų, darbininkų klasės ir demokratinių partijų ir spaudos dėka- sveikatos apsaugos sistemą ir pensijas. Ji siūlė gerą nemokamą išsilavinimą. Ji gerbė pagrindines demokratines vertybes. Ji turėjo socialinės apsaugos programas- kad apsaugotų silpnuosius, protiškai nepilnaverčius, pagyvenusius ir vargšus. Ji turėjo vykdomosios valdžios sistemą, kuri, nežiūrint į kai kuriuos trūkumus, buvo skirta ginti savo piliečių interesams. Ir dar- buvo viltis. Šalis, kurioje aš gyvenu šiandien, irgi naudoja tuos pačius žodžius sau apibūdinti, tuos pačius patriotinius simbolius, tuos pačius nacionalinius mitus ir ikonografiją. Bet dabar išlikęs tik jos išorinis vaizdas. Amerika, mano gimtoji šalis, kuri mane sukūrė, mano tėvo šalis, mano tėvo tėvo šalis ir jo tėvo tėvo šalis tapo neatpažįstamai silpna. „Valdomojo sutikimas” virto tik tuščia fraze. Mūsų politologijos vadovėliai paseno.