Ar verta valdžiai kirsti šaką, ant kurios pati sėdi?

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vyriausybės palaimintas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektas sukėlė pagrįstą verslo visuomenės pasipiktinimą jau vien dėl to, kad nevykdomi verslui duoti pažadai – mažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą bent iki 29 procentų. Kuomet buvo priiminėjamas Pelno mokesčio įstatymas ir jo pagrindu 15 procentų apmokestinamos investicijos, verslui buvo prižadėta nuo 2003 metų sumažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Nors projekte numatytas neapmokestinamojo minimumo didinimas ir mažina mokesčių naštą, tačiau ne tokiu mastu ir ne tiek, koks sumažėjimas būtų gautas sumažinus bendrąjį tarifą. Tačiau tarifai – tik viena medalio pusė. Neabejoju, kad verslininkus, o ir visus Lietuvos gyventojus – pajamų mokesčio mokėtojus – neramina itin plečiama apmokestinimo bazė, komplikuota bei paini mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo ir deklaravimo tvarka, o taip pat mokesčių administratoriams suteikiami kone neriboti įgaliojimai interpretuoti įstatymo nuostatas.

Poįstatyminių aktų projektų pėdomis...

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vadovaujantis priimtais Pelno ir Gyventojų pajamų mokesčių įstatymais, Finansų ministerija turi parengti kone šimtą poįstatyminių aktų. Pastaruoju metu Finansų ministerija parengė du svarbius dokumentus – LR Vyriausybės nutarimo dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo projektą bei LR finansų ministro įsakymo dėl nuolatinio LR gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo projektą. Abu projektai yra paskelbti Finansų ministerijos tinklapyje, juos svarstė „saulėtekio“ mokesčių darbo grupė, pateikė savo pasiūlymus. Tikėtina, kad projektai keisis, bus atsižvelgiama į gautus pasiūlymus. Šiandien – apie tokius projektus, kokius juos pasiūlė rengėjai.

Neišmeskite kvito!

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Manyčiau, nemažai žmonių, juos paklausus, ar Lietuvoje klientas, vartotojas turi kokių nors teisių, atsakytų: "Turi teisę rinktis". Visai logiškas atsakymas: jei nori pigesnių prekių, eini į turgų, o ten, klausk neklausęs apie kokybę, - vis tiek rizikuoji. Žinoma, tikriausiai niekas nesitiki, kad, pavyzdžiui, batai, nusipirkti už 40 Lt, labai ilgai tarnaus. "Gal šį sezoną, manai, jų pakaks, gal..." Tačiau jeigu firminėje parduotuvėje už avalynę tenka pakloti kelis šimtus, vis dėlto jautiesi užtikrinta: nusipirkai kainą atitinkančius geros kokybės batus. O čia po savaitės netikėtai... tarkim, atsiklijuoja puspadis arba ima ir suplyšta per siūles... Taip nebūna? Būna, būna... Merfio dėsnis galioja visiems vienodai. Dar tuo neįsitikinai?! Asta jau. Kai jos brangiai kainavęs batelis, vos keliskart apsiautas, suplyšo, puolė ieškoti kasos kvito, kad galėtų įrodyti, jog pirko būtent šitoje parduotuvėje ir kad garantijos laikas dar nepasibaigęs. Žinojo - be pirkinį patvirtinančio dokumento nėra net mažiausios prasmės reikšti kokių nors pretenzijų. Atsakymas aiškus: gal batus pirkote visai kitur... gal prieš penkerius metus!