Ekonomika

Sakoma, jog vyriausybė neviršija savo įgaliojimų tuo, kad stengiasi pagerinti žmonių gyvenimą. Tačiau dažnai atsitinka priešingai – kupina geriausių norų ekonominė politika nueina klaidingu keliu, kuris priveda prie nenumatytų bei neigiamų pasekmių. Apie to priežastis ir vyriausybės vaidmenį ekonomikoje Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentą Ugnių Trumpą kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Albinas Čaplikas. - Ne tik ES, bet ir JAV (krizės laikotarpiu) žemės ūkiui atgaivinti vyriausybės skirdavo ir skiria subsidijų. Vis dėlto, net ir vyriausybėms remiant bankrutuodavo daug ūkininkų. Taigi kodėl taip sunku visose šalyse spręsti žemės ūkio problemas?

Šiuo metu Lietuvoje ir Europos Sąjungoje sprendžiami svarbūs klausimai, kurie turės ilgalaikį poveikį visos Europos ateičiai. Tai reikia pasakyti ir apie Konvento dėl Europos ateities darbo pradžią, ir Komisijos siūlymą dėl finansinės paramos stojančioms šalims, ir Lietuvos Konstitucijos pataisas dėl prekybos žeme, ir Ignalinos AE uždarymo grafiką. Viena vertus, tai rodo, jog Lietuvos ekonominės ir politinės realijos yra glaudžiai susijusios su ES vykstančiais procesais net ir nesant pastarosios nare. Antra vertus, tai išryškina Lietuvos politikų prieštaringus veiksmus ir kol kas menkai aptariamas problemas dėl Lietuvos ateities Europos Sąjungoje.

Reformos tikslai pateikiami gražiai: kad studentams patiems netektų daug mokėti už mokslą, o aukštojo mokslo durys niekam neužsitrenktų tik dėl to, jog pritrūko pinigų. Reklamuojamas teiginys, kad dabar valstybinėse aukštosiose mokyklose nebus valstybės neparemtų studentų, o 1000 Lt. mokestį už studijas mokės tik 50 proc. visų studentų. Deja, reforma pasiūlo ne tiek naujų galimybių, kiek naujų apribojimų. Ji užtrenkia duris tiems, kurie sutiktų studijuoti susimokėdami patys, be valstybės pagalbos. Naivu tikėtis, kad dėl to atsiveria kelias kitiems. Atvirkščiai, studijų įmokas imančių užsienio universitetų ir netgi Lietuvos nevalstybinių aukštųjų mokyklų patirtis rodo, jog iš studentų užmokesčio už mokslą neretai yra paremiami sunkioje materialinėje padėtyje atsidūrę ir gabiausi studentai.

Ar jums teko kada nors lankytis mirusiame mieste? Iš pirmo žvilgsnio tai – įprastas miestas, jame stovi pastatai, nutiestos gatvės, auga medžiai, netgi galima sutikti vieną kitą užsilikusį (užklydusį?) žmogų. Įpratusio jausti gyvenimo šurmulį tai neapgautų – keistas sustojusio gyvenimo ir tuštumos jausmas išduotų, kad mieste kažkas ne taip. Panašiai galima pasijusti žvelgiant į Lietuvos vertybinių popierių rinką – rinką be rinkos, su lengvai suskaičiuojamais emitentais, negausiais investuotojais, apverktina apyvarta. Tarsi ištuštėjęs miestas, kuriame sukurta infrastruktūra, veikia institucijos, tačiau žmonės – tie, dėl kurių visa tai sukurta – jį aplenkia (tegul neįsižeidžia šios rinkos dalyviai – tai ne jų kaltė).

Kiekvienas, pažvelgęs į įmonių registrą, netruktų įsitikinti, kad individuali įmonė – itin populiari Lietuvoje ūkinės veiklos organizavimo forma. Ir tai nekelia nuostabos. Juk tam, kad įsteigtum akcinę bendrovę, reikalingas minimalus įstatinis kapitalas – lėšos, kurių dažnai neturi žmonės, norintys užsiimti ekonomine veikla, užsidirbti duonos sau ir savo šeimai. Žinant, kad kita galimybė – imtis ekonominės veiklos įsigyjant patentą (nuo kitų metų vadintiną „verslo liudijimu“) – yra apribota veiklų sąrašu, iniciatyviam žmogui individuali įmonė yra bene prieinamiausia galimybė legaliai vykdyti savo sumanytą ekonominę veiklą. Didelį individualių įmonių skaičių lėmė ir tai, jog joms buvo taikyta įvairių nuolaidų – paprastesnė steigimo procedūra, mažesnis pajamų mokesčio tarifas, galimybė vesti supaprastintą apskaitą.

Kaip ir dera kryžkelei, reguliuojant darbo santykius galimi trys pasirinkimai. Vienas iš jų – teigti, kad darbas yra ne prekė, kad jam negalioja rinkos dėsniai, todėl neleisti šalims susitarti dėl darbo, o užsiimti totaliniu nurodinėjimu, kas, kaip ir kur turi būti dirbama. Tai - socializmo kelias. Jis gali atrodyti viliojančiai, tačiau tai nusivylimų kelias. Visi siekiai, dėl kurių paminama sutarčių laisvė, pasmerkti sužlugti: nustatysi minimalų darbo užmokestį - gausi nedarbą, apribosi darbo laiką – gausi darbo įstatymų pažeidimus, susitarimus tarp profsąjungų ir darbdavių padarysi privalomais – gausi nuolatinius jų konfliktus, bandysi ginti vieną darbo sutarties šalį – toks gynimas pakenks abiems. Tai kelias, kuriuo, priklausomai nuo užsispyrimo ir kantrybės kęsti gyvenimo pamokas, galima nueiti labai toli. Lietuviai jau parodė, kad jie nėra tiek kantrūs, kaip, tarkim, Šiaurės Korėjos gyventojai ir jų vadai, kurie net bado spaudžiami neatsisako socialistinio kelio.

Pradedant kalbą apie mokesčius reglamentuojančių taisyklių suderinimą su ES, visų pirma reikia žinoti, kad pati ES dar nėra iki galo apsisprendusi, kaip turi atrodyti bendrosios ekonominės erdvės mokesčių sistemos. Šuo metu ES yra priimti teisės aktai tik dėl netiesioginių mokesčių harmonizavimo. Tai yra, šalys narės turi laikytis tam tikrų apribojimų tik dėl pridėtinės vertės mokesčio bei akcizų. Visi kiti mokesčiai, tarifai, apmokestinimo tvarka yra išimtinai šalių kompetencija ir pasirinkimas. Todėl nereikėtų pasiduoti neteisingiems pasiteisinimams, kad apmokestinimo pelno ar pajamų, ar socialinio draudimo, ar bet kuriuo kitu mokesčiu reikalauja ES. Dažniausiai tokiu atveju remiamasi ne patvirtintu ES standartu, bet ES šalių narių taikomomis apmokestinimo schemomis. Pastarosios yra visai kas kita nei privalomos ES teisės normos.

Prieš pat Kalėdas - gruodžio 22ąją - Lietuva rinks savo prezidentą ir naujus savivaldybių tarybų narius. Seimo vadovai jau dabar planuodami savo darbus prognozuoja, kad paskutinius šių metų mėnesius mažiau laiko skirs svarbiausiems darbams - integracijai į ES, ekonomikos ir kitoms reformoms. Pabūgę kritikos valdantieji nusprendė atidėti naujo nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą. Vyriausybė, praėjusią savaitę patvirtinusi biudžeto projektą, džiaugiasi, kad kitais metais esą neteks mažinti įstaigoms skiriamų lėšų. Patį valstybės išlaidų ir pajamų planą jos atstovai vadina eurointegraciniu.

Įsivaizduokite, kad esate teatre ir žiūrite spektaklį. Orkestras groja uvertiūrą, scenos uždanga nuleista, tačiau už jos girdisi kažkoks šurmulys. Kas ten vyksta?! Pro atlėpusį uždangos kraštelį pavyksta pamatyti režisierių (kuris kažkodėl nepanašus į menininką, o greičiau į bankininką), kažką karštai aiškinantį aplink jį susibūrusiai grupelei aktorių (užbėgdamas įvykiams į priekį prasitarsiu, kad jie vaidina „politikus”). “… būstas… bankas… pinigai… taupymas… kreditai… valstybės subsidijos… įstatymas…”, toliau nuo scenos sėdintys žiūrovai girdi nurodinėjančio režisieriaus žodžių nuotrupas. Pirmoje eilėje sėdintys žiūrovai išgirsta daugiau – “… naujas būsto kreditavimo modelis… gyventojai taupo kelis metus ir vėliau gauna būsto kreditą…