Kiekvienas, pažvelgęs į įmonių registrą, netruktų įsitikinti, kad individuali įmonė – itin populiari Lietuvoje ūkinės veiklos organizavimo forma. Ir tai nekelia nuostabos. Juk tam, kad įsteigtum akcinę bendrovę, reikalingas minimalus įstatinis kapitalas – lėšos, kurių dažnai neturi žmonės, norintys užsiimti ekonomine veikla, užsidirbti duonos sau ir savo šeimai. Žinant, kad kita galimybė – imtis ekonominės veiklos įsigyjant patentą (nuo kitų metų vadintiną „verslo liudijimu“) – yra apribota veiklų sąrašu, iniciatyviam žmogui individuali įmonė yra bene prieinamiausia galimybė legaliai vykdyti savo sumanytą ekonominę veiklą. Didelį individualių įmonių skaičių lėmė ir tai, jog joms buvo taikyta įvairių nuolaidų – paprastesnė steigimo procedūra, mažesnis pajamų mokesčio tarifas, galimybė vesti supaprastintą apskaitą. Tai buvo laikoma tarsi kompensacija už tą riziką, kurią prisiima individualios įmonės savininkas, mat jis už įmonės įsipareigojimų vykdymą atsako kitaip nei akcinės bendrovės savininkas, t.y. visu savo turtu.

Nemanau, kad individualioms įmonėms taikytos nuolaidos, privilegijos, lengvatos buvo pateisinamos, net ir atsižvelgiant į neribotos turtinės atsakomybės faktą. Buvusi individualių įmonių protegavimo praktika nebuvo teisinga nei kitų veikiančių įmonių formų, nei pagal darbo santykius dirbančių darbuotojų atžvilgiu. Akivaizdu, kad mokestines privilegijas naikinti reikėjo. Tačiau tie pokyčiai, kurie pastaruoju metu vyksta individualios įmonės veiklos reguliavimo srityje šiek tiek panėšėja į perlenktą lazdą, į stichišką ir nevaldomą individualių įmonių veiklos sąlygų bloginimo procesą. Tarsi švytuoklėje iš privilegijuotųjų individualios įmonės žingsnis po žingsnio stumiamos į kitą kraštutinumą – į diskriminacinę padėtį.

Taigi, kas įvyko teisės aktuose, atspindinčiuose šį radikalų „orientacijos“ pasikeitimą? Žinoma, didžiausi pokyčiai įvyko apmokestinimo srityje. Pirmasis smūgis individualioms įmonėms buvo smogtas, pakeitus Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir įpareigojus individualių įmonių savininkus draustis ne tik bazinei pensijai, mokant kas mėnesį po 69 litus, bet ir papildomai pensijos daliai, mokant po 15 procentų nuo apmokestinamųjų pajamų, kurių skaičiavimo tvarka ilgą laiką buvo paslaptis. Kilus didelei nepasitenkinimo bangai, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo pakeistas, tačiau situacija išliko itin dviprasmiška. Individualios įmonės savininkas dabar turi mokėti įmokas ir bazinei, ir papildomai pensijos daliai, jei jo pajamos viršija nustatytą sumą. Žinant, kad papildomai pensijos daliai draudžiami pagal darbo santykius dirbantys darbuotojai, o akcinės bendrovės savininkas nuo iš įmonės gaunamų pajamų nemoka „Sodros“ įmokų, akivaizdu, kad šiuo atveju individualios įmonės savininką norima prilyginti darbuotojui, gaunančiam algą. Tačiau toks sulyginimas yra mažų mažiausiai nekorektiškas. Visų pirma, įmonės savininkas nebūtinai pats dirba savo įmonėje, antra, lėšos, kurios bus apmokestintos socialinio draudimo įmokomis, nebūtinai bus skirtos įmonės savininko vartojimui, trečia, įmonės savininkas yra įmonės savininkas, o ne darbuotojas. Taigi, socialinio draudimo įmokomis tam tikra dalimi bus apmokestinamos įmonės lėšos, kurios bus skirtos įmonės veiklos plėtrai, investicijoms ar kitiems tikslams. Tokia apmokestinimo tvarka niekaip nesiderina su valstybinio socialinio draudimo paskirtimi, jo principais.

Antrasis smūgis individualioms įmonėms suduotas naujaisiais Pelno ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymais. Pagal Pelno mokesčio įstatymą individualių įmonių pelnas apmokestinamas taip pat kaip akcinių bendrovių, tačiau skirtingai nuo pastarųjų įstatymu nenumatyta sumokėto pajamų mokesčio užskaita. Žinant, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas 15 procentų tarifu nustato individualių įmonių savininkų pajamų apmokestinimą, nesant užskaitos individualioms įmonėms tenkanti tiesioginių mokesčių našta padvigubėja. O jeigu dar įvertintume tai, kad naujasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas itin išplečia gyventojų galimybes užsiimti individualia veikla, nesteigiant įmonės ir neprisiimant gausos tų prievolių, kurios lydi bet kokios įmonės veiklą, individualių įmonių savininkai pagrįstai gali jaustis tiesiog apgauti.

Taigi, susumavus problemas, individualios įmonės pajamos šiuo metu apmokestinamos ir kaip įmonės, ir kaip gyventojo, ir kaip darbuotojo pajamos. Akivaizdu, kad jei apmokestinimo tvarka nebus keičiama, tai ilgainiui individualios įmonės nunyks. Bet nunyks ne todėl, kad tai yra bloga veiklos organizavimo forma, o todėl, kad ši forma dirbtinai, taikant atšiaurias apmokestinimo taisykles padaryta nepatrauklia.

Padėtį taisyti yra įmanoma, tačiau kosmetiniai mokesčių įstatymų pakeitimai greičiausia jau nebenuramins išgąsdintų individualių įmonių. Ko gera, dabar yra pats laikas spręsti problemą, kuri buvo ilgą laiką atidėliojama nuo tų laikų, kai buvo įteisintas individualios įmonės statusas. Ši problema buvo ir tebėra formuluojama taip pat. Kas vis tik yra individuali įmonė? Ar tai yra asmens veiklos organizavimo forma, kuomet įmonės pavadinimas tėra tik niekam neįpareigojantis žodis. Ar individuali įmonė yra asmens įmonė, atskirta nuo jo asmens, netapatinama su jo veikla. Apsisprendus dėl šio esminio klausimo, kur kas aiškiau dėliotųsi ir kitos ūkinės ekonominės veiklos organizavimo formos (ar steigti įmonę, jei taip, tai kokią, ar užsiimti veikla be įmonės „marškinėlių“), ir apmokestinimo logika, taisyklės bei tvarka. Gal tuomet įstatymuose neliktų tokių kurioziškų išsireiškimų, kad „individuali įmonė moka už šios įmonės savininką“. Gal tuomet išvengta nekoordinuoto individualios įmonės vežimo tampymo į visas puses, visiškai atimant iš to vežimo galimybę kur nors nuvažiuoti.
 

Views All Time
Views All Time
4809
Views Today
Views Today
1
0 0