Kryžkelėse atsiduria ne tik pasakų herojai. Kiekvienas kasdien padaro aibes sprendimų, nuo kurių priklauso jų ateitis. Tačiau kai kurie žmonės turi galią ir atsakomybę spręsti ne tik už save, bet ir už kitus. Seimo narių rankų pakėlimai nukreipia Lietuvos žmones į Vyriausybės parinktą raidos kelią. Viena iš artimiausių tokių kryžkelių laukia ties Darbo kodeksu, kurį Seimas turėtų priimti gegužės mėnesį.

Kaip ir dera kryžkelei, reguliuojant darbo santykius galimi trys pasirinkimai. Vienas iš jų – teigti, kad darbas yra ne prekė, kad jam negalioja rinkos dėsniai, todėl neleisti šalims susitarti dėl darbo, o užsiimti totaliniu nurodinėjimu, kas, kaip ir kur turi būti dirbama. Tai – socializmo kelias. Jis gali atrodyti viliojančiai, tačiau tai nusivylimų kelias. Visi siekiai, dėl kurių paminama sutarčių laisvė, pasmerkti sužlugti: nustatysi minimalų darbo užmokestį – gausi nedarbą, apribosi darbo laiką – gausi darbo įstatymų pažeidimus, susitarimus tarp profsąjungų ir darbdavių padarysi privalomais – gausi nuolatinius jų konfliktus, bandysi ginti vieną darbo sutarties šalį – toks gynimas pakenks abiems. Tai kelias, kuriuo, priklausomai nuo užsispyrimo ir kantrybės kęsti gyvenimo pamokas, galima nueiti labai toli. Lietuviai jau parodė, kad jie nėra tiek kantrūs, kaip, tarkim, Šiaurės Korėjos gyventojai ir jų vadai, kurie net bado spaudžiami neatsisako socialistinio kelio.

Kitas pasirinkimas – pripažinti, kad darbas yra tai, ką kiekvienas žmogus gali pasiūlyti mainais į pragyvenimui reikalingus išteklius ir leisti gyvuoti darbo rinkai. Dažnai šis kelias įvardijamas kaip laukinio kapitalizmo džiunglės, kuriose stiprieji tik ir težiūri, kaip nuskriausti silpnuosius. Šios metaforos naudotojai klysta – rinkos santykiai yra derybų ir mainų, o ne prievartos santykiai. Istorija liudija, kad kapitalizmas panaikino priverstinį darbą, o socializme jis anksčiau ar vėliau grįžta pro galines duris lagerių, talkų, privalomų paskyrimų, komjaunuoliškų statybų ar kitu pavidalu. Dažnai pamirštama, kad tik kapitalistinė tvarka bet kurioje visuomenėje leido sukurti gerovę ir paprastą žmogų pavertė pagrindiniu visuomenės veikėju. Visa tai įvyko dėl to, jog žmogaus darbas – labiausiai trūkstamas išteklius ekonomikoje, kurio pagalba galima pasiekti beveik viską, – tapo žmogaus nuosavybe. Ši tvarka daugeliui, pradedant Marksu ir baigiant šiuolaikiniais gatvės politikais, nepatinka, nes atrodo, jog darbdaviai verčia per daug dirbti ir per mažai už tai moka. Toks požiūris iš dalies natūralus: kiekvienas nori pirkti pigiai, o parduoti (šiuo atveju – savo darbą) brangiai. Tačiau nereikia užmiršti, kad niekas kitas, o tik pats žmogus gali įvertinti, kiek yra „per daug“, o kiek – „per mažai“. Šio paprasto fakto ignoravimas Lietuvoje verčia žmones naujų galimybių ir gerovės ieškoti tose šalyse, kuriose laisvės daugiau. Bandymas tariamas kapitalizmo „džiungles“ paversti parku visuomet paverčia jas dykyne.

Dauguma įstatymų leidėjų puikiai supranta, jog socialistinis kelias yra klystklelis. Tačiau kapitalistinis kelias atrodo labai jau nekonkretus, juo labiau kad ir rinkėjai profsąjungų asmenyje nuolat spaudžia, bandydami pasiekti, kad jų darbo jėgą valdžia priverstų pirkti kuo brangiau. Štai čia iškyla išganinga alternatyva – „trečiasis kelias“, kuriuo einant bandoma suderinti geriausius abiejų sistemų dalykus. Šis kelias neturi jokių orientyrų, o kad netaptų labai vingiuotas, padeda lyg švyturys iškilusi Europos Sąjunga. Pasukti juo – vilionės nemažos. Juk nuėjusieji juo gyvena tikrai gerai, be to, kviečia eiti iš paskos ir siūlo savo patarimus.

Tačiau kaip dažnai puikūs švyturiai tėra miražas… Priėjus arčiau matosi, kad visa gerovė Europos Sąjungoje yra kuriama tik tiek, kiek likę kapitalizmo elementų, o reguliavimai tam tik trukdo. Matosi besivaidijantys žmonės, vieni teigiantys, kad ir toliau reikia bandyti ieškoti aukso vidurio, kiti – kad jau laikas grįžti ir pasukti kapitalizmo keliu. Pavyzdžiu gali būti kad ir šiuo metu įsiplieskusi diskusija dėl laikinai dirbančių darbuotojų. Atradus šią naują, lankstesnę įdarbinimo formą daug įmonių sugebėjo pagerinti savo efektyvumą, susikūrė nauji verslai ir darbo vietos. Nors pasigirsta siūlymų šią darbo formą sureguliuoti kaip nuolatinį darbą, tačiau pripažįstamas ir atkirtis, jog tai visai žlugdytų šlubuojančią Europos, o ypač Vokietijos ekonomiką, sunaikintų darbo vietas.

Europos Sąjungoje vis garsiau įvardijama, kad griežtas darbo reguliavimas yra pagrindinė jos šalių atsilikimo priežastis. Vis garsiau vyksta liberalių valstybių – Didžiosios Britanijos ir Airijos (į kurias dirbti žmonės ir iš Lietuvos veržiasi visais įmanomais būdais, retai pasilikdami Prancūzijoje, kuri priklauso tai pačiai Europos Sąjungai) – diskusijos apie darbo reguliavimą su likusiomis, ne tokios laisvos ekonomikos Europos Sąjungos narėmis. Matosi, kaip ES vis bando pavyti ir pralenkti JAV, kai ši nuolat šaiposi iš pusiau socialistinės politikos, kuri vyrauja ES darbo reguliavimuose. Be to, dažnai ES netgi pasigirsta nuomonių, kad galbūt vertėtų mokytis iš stojančių šalių, o ne versti jas kartoti senųjų narių klaidas. Šios diskusijos pasireiškia visuose didesniuose Europos forumuose. Štai ir nesenai pasibaigusio ES viršūnių susitikimo išvadose konstatuota būtinybė reformuoti darbo santykių reguliavimą.

Pasukusieji trečiuoju keliu išvengia pragaištingų socializmo pasekmių, tačiau, palyginti su einančiais kapitalizmo keliu, sukuria mažiau gėrybių, gauna mažesnius atlyginimus ir dažniau apskritai neturi darbo. Išvada Lietuvai paprasta – nesivaikyti iliuzijų ir priimti tokius sprendimus, kurie ne tik gražiai skambėtų, bet ir padėtų geriau gyventi, o bandant spręsti kapitalizmo problemas nesunaikinti jo milžiniškų laimėjimų.

Views All Time
Views All Time
1894
Views Today
Views Today
1
0 0