Emocijos

Seimūnų cinizmas šiurpina

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Politikai, po tragedijos Aleksandrijoje pažadėję, kad greitai sutramdys kelių chuliganus, netesi savo žodžio. Seimo nariai niekaip nesugeba nustatyti griežtesnių bausmių avarijas padariusiems ir neblaiviems vairuotojams. Vakar parlamentarai, ketinę įteisinti didesnes bausmes, susipainiojo procedūrose ir vėl atidėjo šį darbą kitam posėdžiui. Kiek gyvybių buvo galima išsaugoti, jeigu Seimas šių įstatymo pataisų nebūtų abejingai stumdęs daugiau nei metus? Aleksandrijos tragedijos aukų tėvai netiki, jog tris jų vaikus pražudęs policininkas Saulius Paulikas, kaip ir kiti kelių huliganai, bus griežtai nubaustas, todėl siekia, kad jį visą gyvenimą slėgtų bent civilinis ieškinys. Vakar visos trys šeimos nusprendė reikalauti atlyginti joms neturtinę žalą po milijoną litų. „Suprantame, kad pirmą kartą nuteistas policininkas Saulius Paulikas nekalės viso jam skirto laiko. Praeis keleri metai, jis išeis į laisvę ir viską pamirš. Nesitikime gauti pinigų, mums jie vaikų neatstos, bet norime, kad S.Pauliko neapleistų kaltės jausmas“, – kalbėjo Adomas Kubilius. Visos trys šeimos vakar ketino ieškininius pareiškimus įteikti Skuode bylą tiriančiam prokurorui. Prabėgus mėnesiui nuo tragedijos, kai einančius iš mokyklos tris draugus mirtinai sužalojo dideliu greičiu lekiantis S.Pauliko vairuojamas BMW, berniukų tėvai pasakojo, kad netekties jausmas jų dar neapleido.

Cinizmas - mūsų kasdienė duona?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Cinizmas, moralės principas, pagrįstas žmogaus priklausomybės nuo visuomenės neigimu. Reiškiasi nihilistine pažiūra į dvasinę kultūrą, atviru dorovės normų ignoravimu, tyčiojimusi iš jos principų ir idealų, žmogaus orumo žeminimu. Štai, kaip šią savoką aiškina wikipedia. O aš manau, kad tai yra liga, kuria dabar serga labai daug žmonių. Tyčiotis iš visko, kas kitam šventa, neigti visus gerus dalykus, bendrauti su žmogum kaip su šiukškle tapo mūsų visuomenės norma. Ir nereikia sakyti, kad dėl lietuviško keiksmažodžio iš k raidės tapome tokie. Šitą buvo galima pastebėti jau seniai. Susvetimėjimas jau pasiekė tokį aukštą lygį, kad net baisu darosi pasiklausti nepažįstamo žmogaus kelio. Kita vertus, nėra ir taip jau visiškai blogai. Pastebiu tokią tendenciją, kad daugėja protingų jaunų žmonių, kurie yra aktyvūs, teigiami, neatsisako padėti nelaimėje. Atsiranda žmonės, kurie stengiasi kažką keisti. Jie stengiasi dalyvauti visuomenėje. Net ir toks paprastas dalykas, kaip moksleivių eisena, raginanti balsuoti EP buvo labai sveikintinas dalykas. Jaunimas tikrai teikia daug vilčių. Bet vėlgi, viskas atsimuša į senuosius. Nenoriu tikrai visus juos kaltinti, bet nemažai jų jau tiesiog nebespėja su visa pažanga ir tampa didžiuliu stabdžiu. Turbūt geriausiai tai matosi politikoje. Joje kai kuriems jau iš viso nebeliko nieko šventa. Apie jų įsitikinimus net neverta kalbėti. Dažniausiai tai būna toks devizas: kas daugiau sumokės, tam ir dirbsiu.

Džonas Travolta: "Galėjau tapti ciniku..."

pagal
John Travolta
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Džonas Travolta gimė nedideliame Inglvudo miestelyje, Niū Džersio valstijoje. Jo tėvui, Salvatorui Travoltai, tuomet buvo 41-eri. Buvęs futbolininkas ėmėsi automobilių dalių prekybos, kad išmaitintų savo didelę italų-amerikiečių šeimą, kurioje Džonas buvo šeštas vaikas. Motina, Elena Travolta, buvo aktorė, dėstanti aktoriaus meistriškumą, todėl su malonumu užkeldavo savo atžalas ant pakylos, tėvo padarytos specialiai namų teatrui. Džonas nuo šešerių metų mokėsi šokio meno. Jo mokytojas buvo legendinio šokėjo Žano Kelio (Gene Kelly) brolis Fredis. Toks tėvų požiūris į vaikų lavinimą lėmė, kad trys iš šešių Travoltų vaikų (Džonas, Elena ir Džoi) tapo aktoriais. Pirmuosius žingsnius populiarumo link Džonas žengė Brodvėjuje 1975 metais, suvaidinęs linksmuolį Denį Zuko retromiuzikle "Briolinas". 1978 m. Rendalas Kleizeris pagal šį pastatymą nufilmavo filmą su Travolta (jau populiariu kino aktoriumi) pagrindiniame vaidmenyje. Kine į Džoną atkreipė dėmesį po antraeilio vaidmens Brajano de Palmos siaubo filme "Kerė" (1976). Tačiau pasaulinį populiarumą aktoriui atnešė Džono Bedemo "Šeštadienio vakaro karštinės" (1977) ir "Briolino" (1978) premjeros. Už Bruklino disko šokėjo vaidmenį Travolta buvo nominuotas "Oskarui". 1989 metais prasidėjo naujas jo gyvenimo periodas. Jis suvaidino geraširdį taksistą Džeimsą Ubrieką sėkmingoje Emi Hekerling komedijoje "Kas čia kalba" (po metų buvo nufilmuota antroji šio filmo dalis). Nuo šio momemto sėkmė atsigręžė į Džoną veidu.

Kaip tampama ciniku

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jeigu aš jums pasakysiu, kad žmonės yra nuostabūs, tikriausiai mane užjuoksite. Jeigu pasakysiu, kad esama tokių, kurie net neverti gyventi, tikriausiai abejodami patrauksite pečiais. Vadinasi, jūs sutinkate, kad riba tarp gėrio ir blogio driekiasi ne tarp gerų ir blogų žmonių, o per kiekvieno žmogaus širdį. Žmogus - prieštaringa būtybė. Jo psichikoje vienu metu egzistuoja daugybė priešybių: gerumas ir pyktis, gėda ir puikybė, nusižeminimas ir savimeilė, cinizmas ir naivus tikėjimas pasaulio grožiu. Šie ir kiti, regis, nesuderinami poliai puikiai sugyvena mūsų širdyje ir prote. Kaip? Labai paprastai. Į sąmonės paviršių iškyla tai viena, tai kita. Kai pykstame, mūsų "gerasis aš" tyli, nes dabar ne jo laikas. Kai džiaugiamės, skausmas dėl pasaulio ir savo pačių netobulumo giliai paslėptas ir, deja, laukia savo valandos. Kai sielvartaujame, gyvenimo džiaugsmas nugrimzta taip giliai, kad, rodos, jo nėra visai. Čia ir yra visas žmogiškumo grožis: nė vienas pliusas negali egzistuoti be kito. Nežinotume, kas yra gėda, jei nemokėtume savęs girti ir vertinti savo poelgių. Neatpažintume cinizmo, jei niekada nenusiimtume rožinių akinių. Tačiau, paskendę išgyvenimuose, tai dažnai pamirštame, ir pasaulis tada mums atrodo nudažytas viena spalva. Žmogus tarsi įstringa viename iš negatyvių polių. Nusivylimų per daug, kančia - per didelė, ir jis bijo džiaugtis bei tikėtis. Verčiau jau nieko nelaukti - kad vėl nenusiviltum.

Vaikai. 3-5 metai: laikas ugdyti dosnumą

pagal
Generosity
Teksto dydis: +1, +2, normalus

3-5 metų amžiaus vaikai pradeda žaisti kartu. Kas vaikų darželyje, kas kiemo žaidimų aikštelėje. Iš šalies aiškiai matyti, kaip jie susiburia į „interesų grupes“: berniukai virsta policininkais, lenktynininkais, gelbėtojais ir pan., mergaitės – mamytėmis, dainininkėmis ir t.t. Iki šiol žaislas vaikui buvo vertingas vien tuo, kad yra jo nuosavybė, nuo šiol viskas keičiasi: žaislai tampa žaidimų įrankiais, kuriais jau norisi pasidalinti su savo draugais, nes taip smagiau žaisti. Žmogiškieji santykiai atsiduria pirmojoje vietoje. Būtent dabar reikia pradėti mokyti vaiką dalintis, arba kaip sako suaugusieji – dosnumo. Vaikas labai greit suvokia, kad leidęs žaisti kitiems su savo žaislu, gauna teisę tapti grupės nariu ir žaisti kartu su kitais. Kartais jie noriai dalijasi savo žaislais su draugais, tačiau net prisiliesti prie jų neleidžia kitiems vaikams. Kodėl? Vaikas išskiria sau artimų žmonių ratą. Šiam ratui priklauso artimieji ir draugai. Šiais žmonėmis vaikas pasitiki, noriai bendrauja ir mielai pasidalins pačiais brangiausiais jam daiktais. Ir yra žmonių, šalia kurių mažylis tiesiog priverstas būti, bet neprivalo draugauti. Su jais ir žaislų nesidalina. Ar tai gobšumas? – Ne. Tarkime, jūs turite automobilį: ar duosite juo pasivažinėti žmogui iš gretimos laiptinės? Turbūt ne. O jei paprašys brolis/sesė? – Taip.

Padėkime vaikui dalytis

pagal
Do you offer yourself with a generosity of spirit
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Atšilus orams, į kiemus ir parkus pasipylė įvairaus amžiaus vaikai su tėvais, seneliais ar auklėmis. Šiltuoju metų laiku lauke galima žaisti su įvairiausiais žaislais: kibirėliais, kastuvėliais, mašinytėmis, kamuoliais, lėlėmis, galima važinėti triratuku ar dviračiu... Būtent dėl to mažose širdelėse kartais vyksta didžiulės dramos, pastebėjus, kad kitas turi didesnį, ryškesnį, gražesnį, ar tiesiog kitokį... Suaugusiesiems reikia daug kantrybės sprendžiant tarp vaikų kilusius konfliktus su audringiais pykčio ir pavydo priepuoliais. Patiems mažiausiems natūralu elgtis egoistiškai. Pagal dvimečio vaiko pasaulio suvokimą, jo daiktai yra tarsi jo paties tąsa. Įgydami stiprų savojo „aš“ pajautimą, dvimečiai pradeda suvokti nuosavybę (daiktų priklausomybę). Šiuo etapu du jo mėgstamiausi žodžiai būna „mano“ ir „ne“. Žinoma, pasitaiko iš prigimties dosnių mažylių, kurie geranoriškai pasidalija su aplinkiniais savo užkandžiu ar žaisliuku, tačiau dauguma dvimečių dar nėra subrendę dalytis; jie laimę dažnai išgyvena galėjimu turėti nuosavybę būtent dabar. Tokio amžiaus mažyliai jau žaidžia kartu su kitais vaikais, prižiūrimi suaugusiųjų, tačiau reikia laiko, kol jie įgis dalijimosi įgūdžių. Tad kaip padėti vaikams dalytis, kad jie nebijotų kuriam laikui paleisti iš rankų savo žaisliuką? Praktikuokite eiliškumą. Pavyzdžiui, verčiate vieną knygelės puslapį, o mažylis verčia kitą. Arba statote vieną piramidės kaladėlę, kitą – uždeda mažylis, ir panašiai.

Nesidalinsiu nė už ką!

pagal
Generosity
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Aš šykštumas ir dosnumas – įgimtos savybės? Nei šykštumas, nei dosnumas neįgimtas. Tai žmonių „susikurtas“ bruožas, padedantis gyventi kartu arba... gyventi atskirai. Žmonių santykiuose galioja paprasti psichologiniai dėsniai. Vienas iš jų gražiai apibūdintas lietuviška patarle: „Kaip vienam lauko gale šauksi, taip kitam lauko gale atsišauks“. Tad jei žmogus dalinasi su kitais, yra dosnus, lyg ir savaime kiti žmonės su juo tampa dosnesni. Taip atrandamas geresnis sutarimas, taip gyventi kartu lengviau. O kuo žmogus šykštesnis, tuo ir aplinkiniai jo tampa šykštesni – o taip gyventi kartu labai sunku. Gal tai – tautos bruožas? Juk vokiečiai, mūsų akimis, labai šykštūs, o rusai – dosnūs? Kaip su lietuviais? Tautų bruožai ne būtinai tinka kiekvienam tautos atstovui. Pažįstu vokiečių, kurių šykščiais niekaip nepavadinsi. O ir patį šykštumą, ir dosnumą mes vertiname iš savo kultūrinės perspektyvos. Tad kalbėdami apie tautinius bruožus visada turėkime galvoje, kad tai labai neobjektyvu. Kai stebime kitas tautas, matome tam tikrus elgesio ir santykių modelius. Taip, mums atrodo, kad vokiečiai šykštesni, nes jie elgiasi šiek tiek kitaip, nei mums įprasta. Kiekviena kultūra turi savo stereotipus, savo elgesio modelius, savus būdus gyventi ir įprasminti savo būtį. Kokie lietuviai kitų kultūrų akimis – reikėtų paklausti jų. Tiesą sakant, tokio klausimo nė vieno iš savo pažįstamų užsieniečių nepaklausiau. Teks šį namų darbą atlikti patiems skaitytojams.

Mokykime vaikus aukoti

pagal
Edrostta
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dažnai prakalbus apie labdarą ir apie tai, kad vaikus mokyti aukoti yra labai svarbu, gali susilaukti pačių įvairiausių žvilgsnių ir komentarų. Žmonės šiek tiek supratingesni, jei pradedi apie tai kalbėti didžiausių metų švenčių metu: juk tada visiems norisi būti dosniems, supratingiems ir užjaučiantiems. Be to, visi mėgsta dovanoti. Ypač vaikai. Taigi gal verta vaikus mokyti dovanoti dovanas, kurios nieko nekainuoja? Gal verta jau su ikimokyklinuku kalbėti, kad mažiausia auka – iš kišenės ištraukti pinigai, kurių ir taip pilna kišenėje. Juk dar Biblijoje buvo parašyta, kad moteris, kuri paaukojo vieną pinigėlį, bet tai buvo jos vienintelis, paaukojo daugiausiai iš visų… Vaikai mus nuolat stebi. Kiekvienas mūsų mielaširdingas, užuojautos kupinas ir nesavanaudiškas poelgis nepraslysta jiems pro akis. Tačiau – besistengdami užauginti duodančius ir empatiškus vaikus – dažnai pamirštame, kad būtent tie netikėti, spontaniški poelgiai perduoda vaikams amžinąsias vertybes ir padeda jiems augti aukojančiais žmonėmis. Prieš porą mėnesių viena pažistama prasitarė, kad su vyru nedovanos vienas kitam Kalėdinių dovanų. Tiesiog pasikalbėjo apie tai, kiek pinigų tam skirtų, ir nusprendė visus juos skirti labdarai. Ta šeima – tūla lietuvių šeima: du vaikai, butas daugiabutyje. Bet ir kažkas tokio visiškai neįprasto, ar ne?

Sunkmetis nesumažino noro aukoti

pagal
Generosity
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šį savaitgalį prekybos centruose vykusi „Maisto banko” akcija maloniai nustebino – ekonominės krizės akivaizdoje žmonės dosniai aukojo maisto produktus skurdžiai gyvenantiems. Pirminiais duomenimis, labdarai nupirktų maisto produktų vertė viršijo 588 tūkstančius litų. Pavasarinė „Maisto banko” akcija vyko 173 parduotuvėse, akcijai talkino 3762 savanoriai. Pernai rudenį 207 prekybos centruose vykusios akcijos metu paaukotos 189 tonos maisto produktų už 744 tūkstančius litų. Paramos maistu akcijoje 23 miestuose dalyvavo virš 100 tūkst. žmonių. Daugelis aukojo pigesnius produktus: makaronus, kruopas, dribsnius, miltus. Taip pat skurstantiems paremti nupirkta nemažai žuvies ir mėsos konservų, cukraus. Akcijos organizatoriai stebisi žmonių dosnumu - žmonės labdarai nupirko daugiau maisto produktų nei pernai. Pavyzdžiui, Vilniaus Akropolio „Maxima” prekybos centre per dvi dienas surinkta paramos maistu už 16 tūkst. litų - pernai čia buvo surinkta produktų už 10 tūkst. litų. Akropolyje surinktas maistas pirmiausia bus išdalintas anksčiau paramos neieškojusioms šeimoms, kurių maitintojams netekus darbo gaunamų pajamų neužtenka prasimaitinti. „Maisto banko” direktorė Deimantė Žebrauskaitė pastebi, jog ekonominė krizė paliečia vis daugiau šeimų, kurios iki šiol nebuvo susidūrę su sunkumais ir paramos poreikiu. Didėjant bedarbių būriui, žmonės tampa vis jautresni kaimynų rūpesčiams.

Diagnozė – godumas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Godumas. Skirtingai negu šykštuoliai, kurie visko gaili sau, gobšuoliai elgiasi priešingai – nori visko ir daug. Jie labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Pyktis. Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Tiesa, su alergija maistui susijusios ir individualios virškinimo sistemos ypatybės. Žmogus, turintis daug specifinių fermentų, esant dideliam dirginimui gali iki atitinkamo laiko net nežinoti, kad yra alergiškas. Na, o tie, kurie turi mažai fermentų, taps alergijos aukomis po pirmojo pykčio proveržio. Išdidumas. Žmogus, laikantis save protingesniu ir geresniu už kitus, nesuvokia, kad tai gali būti psichinio susirgimo priežastimi, ar sukelti skrandžio susirgimos. Tokie žmonės neprašo aplinkinių pagalbos ir dėl vidinės įtampos kartais tampa panašūs į pasiruošusius sprogti ugnikalnius. Dažniausiai jie serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais. Šykštumas. Taupūs ir linkę į šykštumą žmonės dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

Vaikiškas godumas: kaip spręsti problemą?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja "godumo" problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis "savo" daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos? "Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad jis gali užaugti godžiu..." – pasakoja Asta. Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius "aš" ir "mano". Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra "Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia". Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai pasireiškia ir žodžio "aš" atsiradimu vaiko kalboje. Kartu su žodžiu "aš" atsiranda ir žodis "mano": "tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė". Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu "mano" yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama.

Kada būtina atverti širdį?

pagal
Sirdis
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Turbūt nors kartą gyvenime bandėte būti atviri, tačiau ta patirtis jūsų pernelyg nenudžiugino. Jei būdamas vaikas prisipažinote tėvams padaręs ką nors negero, tikrai neišvengėte pliaukštelėjimo per užpakalį, paauglystėje - pagrūmojimo pirštu ar ilgo moralo, darbe - kandžių pašaipų už nugaros ar net pareigų pažeminimo. Psichoterapeuto Olego Lapino teigimu, viso to galima išvengti, tik tam tikrose situacijose reikia mokėti tinkamai taikyti visuomenėje priimtus atvirumo filtrus. Sąvokai "atvirumas", atsižvelgiant į situaciją, priskiriama daug reikšmių. Kur ir kada baigiasi atvirumas, o prasideda plepumas? Lapino teigimu, jei žmogus tik kalba, "skleidžia savąjį atvirumą", tačiau negirdi aplinkinių, nereaguoja į jų žodžius, tai plepumas. "Žmogus turi ne tik plepėti, bet ir reaguoti į pašnekovą. Atviras žmogus - nebūtinai plepys. Galima visą laiką tylėti ir būti atviram aplinkai", - tvirtina psichoterapeutas. Tačiau dažnai mus supa žmonės, kurie tik pateikia save, o mes nesame pasirengę priimti jų signalų. "Tarkime, žmogus gali paskambinti, kai jam šauna į galvą - labai anksti rytą ar vidurnaktį. Jam tai atrodys normalu, nes jis nori paplepėti. Tokiu atveju santykis "aš ir tu" neegzistuoja. Yra tik "aš ir visas pasaulis", kuris privalo mane išklausyti", - įsitikinęs Lapinas. Reikėtų pripažinti, jog net įmonės pradeda vengti nuolat kalbančių ir kitų negirdinčių kompanionų, tokie žmonės vargina ir darbe, ir namie.