Emocijos

Chamai atsisako pripažinti nelygstamą žmogaus vertę ir individo unikalumą. O cinikų pasaulio sampratose bei veiksmų strategijose žmonės yra suvokiami kaip vienodi savo poreikiais, aistromis, menkyste, silpnybėmis ir tuštybe. Ciniko terminas kilo iš senovės graikų filosofų kinikų pavadinimo. Antistenas ir Diogenas Sinopietis atvirai šaipėsi iš melagingų retorikų ir visa savo kūno kalba bei laikysena neigė aukštybės sferą. Viešas tuštinimasis ar masturbacija minios akivaizdoje Diogenui buvo net ne paniekos miniai gestas, o veikiau logiška jo filosofijos tąsa. Iš graikiško žodžio, reiškiančio „šunišką“ (arba iš Kinosargo gimnazijos, kurioje mokė Antistenas), kilo ir kiniko pavadinimas. Be to, pats Diogenas save vadino šunimi. Kinikai buvo antikinio pasaulio visuomenės ir kultūros kritikai, netikėję kalba, viešuoju gyvenimu ir galiojusiomis normomis, kurias jie atmetė iš gamtos ir prigimties pozicijų. Gamtos žmoguje gynimas, o kartu ir pasaulio suvokimas alkano ir ujamo šuns akimis paklojo pamatus ir moderniajai civilizacijos neigimo formai, kurią mes žinome kaip kultivuotą cinizmą. Cinizmas - tai praktinė ir tariamą melą demaskuojanti sąmonė, atmetanti teoretizavimą apie aukštybę ir kilnius dalykus kaip neproduktyvų ir melagingą. Ciniką domina tik toks pasaulis, koks jis yra iš tikrųjų, o ne toks, koks jis galėtų arba turėtų būti. Žinoma, cinikai pasiduoda iliuzijai, kad jie žino, kas yra žmogus.

Sunku pasakyti, prisitaikėliškumas, baimė ar pataikūniškumas dažnai mus sukausto, kai reikia tiesiai žmogui į akis pasakyti nuomonę, vertinant jo neigiamą poelgį, neapgalvotą veiksmą ar specialiai surengtą akciją. Mes bandome surasti tokius žodžius, kurie leistų mums pasislėpti ir nepasakyti tiesos, kaip iš tiesų vertiname vieną ar kitą situaciją. Ir labai dažnai amortizuojame išsišokėlio būseną, gal jo gailėdami, gal vengdami potencialaus oponento ar netgi priešo. Tiesus žodis mūsų bendravimo kultūroje buvo labai vertinamas. Tačiau sovietmečiu žmonės ėmė bijoti tiesaus žodžio, nes išsigimė vertybių samprata. Apie slapta prekiaujančius iš įmonių pavogta produkcija nebuvo sakoma, kad jie vagia, buvo sakoma - jie „kombinuoja“. Mokėjimas „kombinuoti“ tada buvo šaunaus įvaizdžio dalis. Tai menkai pakito ir šiandien. Tiesus žodis išeina iš mados, vis labiau su tuo susitaikant, ir galiausiai vengiant keršto. O keršto priemonių arsenalas dabar yra labai platus - nuo rafinuotų veiksmų iki susidorojimo. Kerštaujama dėl daug ko: dėl principingumo, dėl padorumo, kerštaujama iš pavydo. Elektronikos taikymas suteikė „naujovių“ ir šiai sričiai. Patys primityviausi elektroninių komunikacijos priemonių vartotojai, kaip dažnai skaitome spaudoje, naudoja SMS žinutes šmeižtui skleisti, o valdžia apšmeižtiesiems neskuba padėti. Mūsų konformizmas, valdžios abejingumas leido suklestėti cinizmui, kuris tampa kasdieniu reiškiniu.

„Čia yra įtampa, kuri pirmą kartą iškilo antikinėje civilizacijos kritikoje ir vadinama kinizmu: individų siekimas atsilaikyti prieš jų visuomenių paikystes ir pusprotystes, patiems išliekant visaverčiams ir protingiems. Gyvenimas priešinantis, juokiantis, atsisakant paklusti, apeliuojant į gamtą ir įvairialypį gyvenimą“. „Cinizmo sąvoką buvome pasilikę valdančiųjų ir viešpataujančios kultūros replikai į kinizmo provokaciją apibūdinti; jie puikiai mato, kas tikra, bet ir toliau prievarta varo savo. Jie jau žino, ką daro“. Peter Sloterdijk „Ciniškojo proto kritika“. Tai net ne šizofrenija. Šizofrenija prasideda alubaryje, kai žurnalistai, visą dieną vykdę redaktorių ir leidėjų nurodymus, vakare susirenka, maukia alų ir riebiai keikdamiesi pliekia savo bosus. Bet žurnalistai – ne žiniasklaidos savininkai, o tik darbininkai. Žiniasklaidos valdytojai – tai ne šizofrenija, bet makiaveliškai šiurkšti logika. Viskas apskaičiuota. Kartais viskas taip painu, kad net, regis, Ariadnės siūlu neįmanoma atsekti. Interesas veja interesą. Užsakovas sumoka daugiau už kitą. Reketo ar šmeižto kampaniją keičia panegirikos sezonas. Tada šaunūs herojai išsigimsta į kvazimodus, o piktosios pamotės virsta nuskriaustomis našlaitėmis, patekusiomis į elito gretas. Betgi tai – vis tiek ne šizofrenija, o geležinių saitų struktūra. Netiesa, kad žiniasklaida tik skriaudžia bukus vartotojus ir manipuliuoja jų sąmone. Žiniasklaida iš tikrųjų turi daug teisingų, bet kartais ir pagiežingų kritikų.

Politinėje žurnalistikoje vijos nėra taip paprastai išnarpliojamos. Čia žiniasklaidos savininkai turi „dirbti“ dviem kryptimis. Pirmoji, kaip ir ekonominėje žurnalistikoje, svarbu iš politikų ar kitų politikoje dalyvaujančių subjektų išmelžti kuo daugiau pinigų. Antroji, subtilesnė, reikalaujanti tikrojo makiaveliško „virtuoziškumo“, tai – įtakos įgijimas. Pirmoji kryptis maksimaliai išnaudojama per demokratijos esminę įtvirtinimo procedūrą – rinkimus (tai galima vadinti cinizmo apogėjumi, kai didžiausią vertybė instrumentaliai tarnauja didžiausiai niekšybei). Tuomet visi politikai nori atrodyti tik teigiamai ir prasiryžę už tai pastorinti žiniasklaidos savininkų pinigines. O pastarieji tam tikrai nesipriešina. Kartais ta draugystė užsimezga tik ad hoc. O kartais ji perauga į „ilgalaikius santykius“, jei „partneriai“ vienas kitam patiko (įvertino abipusę naudą). Vėlgi galima klausti ne tik „kur dingo „sarginis šuo?“, bet ir kodėl užsimiršo „tie valdžios ramsčiai“, panūdę apgauti piliečius dėl to, kad jiems galėtų „atstovauti“ (vėl politikos cinizmas – nori atstovauti žmonėms, nors pats atstovavimo startas tokiu atveju pagrįstas melu).

Laisvu ir nepriklausomu pasivadinęs kanalas, regis, nutarė šokiruoti ne tik iš jausmų besityčiojančia laida „Myli-nemyli“, dramatiškais reportažais apie ekstrasensus bei būrėjus, bet ir viešu linčo teismu Katalikų Bažnyčiai. Pašiepti kunigus, kritikuoti religines dogmas, skandalizuoti kiekvieną dvasininkų ar vienuolių nusižengimą – Lietuvos žiniasklaidoje, ypač komercinėje, įprasta. Tačiaui šį sezoną startavusi laida „Jeigu“, regis, nusprendė pasiekti naujų cinizmo rekordų. Pažiūrėti ją nusprendžiau, kai nustebęs bičiulis paklausė, koks, mano manymu, tokio pobūdžio laidos tikslas. Buvau skaitęs bendrą LNK sezono pristatymą, ten ši laida buvo anonsuojama kaip proga aštresnei diskusijai. Tai, ką išvydau, diskusija sunku pavadinti. Laidos vedėjas mokė dalyvę, kaip ji turėtų reaguoti įsivaizduojamoje situacijoje. Kai dalyvė bandydavo remtis kokiomis nors moralės normomis, ji būdavo vedėjo sudraudžiama, jog reikia mąstyti realistiškai. Paprastai vadovaujuosi principu: neįdomu – nežiūrėk. Tačiau suklusau pamatęs, kad laida pretenduoja ne vien tik į pramogą, bet ir į šviečiamąjį pobūdį, nes ją remia, kaip skelbiama, Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga. Na, o lapkričio 14 dienos laidoje „Jeigu“ vyko tikra velniava. Didžiausia jos dalis buvo susijusi net su primygtinai peršamu klausimu – kodėl moteris negali būti kunige? – bet su vedėjo konstruojama hipotetinė istorija apie kunigo vaiką, vyskupą, reikalaujantį daryti abortą.