Rasai ir jos šeimai džiaugsmą neša žirgai
| |

Rasai ir jos šeimai džiaugsmą neša žirgai

Rasa Augustienė pasiūlė susitikti prie tvenkinio šalia savo tėvų sodybos. „Ten ir mūsų arkliukas ganosi”, – kaip svarų motyvą pridėjo moteris, kurios gyvenime žirgai užima labai svarbią vietą. Ir šis susitikimas per žirgus – pasigėrėjus puikiu Rasos dailiojo jojimo numeriu parodomojoje žirgų programoje, norėjosi su raitele supažindinti ir „Trijų kampų” skaitytojus. Prie tvenkinio susirinko visa Augusčių šeima – Rasa, jos vyras Raimondas ir dukros Aiva ir Austė. Čia jie, kiekvienas po savo darbų, susitarę ar ne, susitinka kone kas vakarą. Ne tik dėl to, kad prieš porą metų Rasos tėvų Laimutės ir Valdemaro Strikų sodyboje išsikastas tvenkinys tapo šeimos ir bičiulių susibūrimo vieta, bet ir todėl, kad šią šeimą vienija bendras pomėgis – žirgai. „Kai prieš metus nusipirkome savo arklį Bingo, galutinai supratome, kad jau visam laikui susiejome savo gyvenimą su žirgais”, – sutartinai tvirtina Rasa ir Raimondas Augusčiai. Jodinėti žirgais abu pamėgo dar vaikystėje, tas pomėgis išliko ir po daugelio metų.

Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą
| |

Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą

Gyvename pragmatiškai nusiteikusiame pasaulyje, daugiau galvojame apie naudą ir pinigus negu mąstome apie gyvenimą, jo prasmę. Mąstyti nėra naudinga; geriau apmokamas tik į kokias nors praktines technologijas investuojamas mąstymas. Nėra naudinga rašyti eilėraščius; nebent didesnę auditoriją pritraukiančius, bet neišvengiamai prie jos ir prisitaikančius romanus, labiau laikraštinius negu literatūrinius. Populiarioji, masinė lektūra yra vienintelė apsimokanti literatūrinė pramonė. Rimtų knygų leidybą reikia remti – valstybei ar vis dar labai retiems mecenatams. Nuolat vieni kitiems primename, kad realybę reikia matyti tokią, kokia ji yra, nepuoselėti tuščių, su ja nesutinkančių iliuzijų. Skaitymo džiaugsmas daugelio jaunų žmonių šiandien suvokiamas kaip tuščia iliuzija. Gutenbergo, knygos išradėjo, epocha baigsis, išblės ir knygos magija. Ir vis dėlto skaitančių žmonių yra, yra ir azartiškai skaitančių, netgi intelektualaus Th. Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ naujo tomo vertimą atidedančių kaip laukiantį skaitymo džiaugsmą. Th. Mannas, H. Hesse (iš lietuvių autorių gal labiausiai V. Mykolaitis-Putinas) ženklina paskutinį didžiosios literatūros, susietos ir su dideliais skaitytojų lūkesčiais, etapą. H. Hessei, bibliofilui, priklauso ir metafora knygos magija. 1930 metais parašytame straipsnyje „Knygos magija“ jis teigė, kad iš daugybės dalykų, kurių žmogus negavo iš gamtos, o susikūrė pats, knygos pasaulis didžiausias ir įstabiausias.

Laimė. Malonumas. Džiaugsmas
| |

Laimė. Malonumas. Džiaugsmas

Malonumas ne visada suteikia laimę. Dažniausiai malonumas suteikia džiaugsmą. Džiaugsmą suteikia ir laimė. Žmonės siekia džiaugsmo. Todėl dažnai malonumus maišo su laime. Vakarų kultūra paremta malonumais. Vartotojų visuomenei įteigta mintis, kad daiktai gali suteikti laimę. Deja, jie gali suteikti tik laikiną malonumą. Paskui reikia kitų daiktų. Taip įsiveliama į lenktynes, kurių laimėti neįmanoma. Daiktai nesuteikia laimės. Laimė yra vidinė žmogaus būsena, statoma po truputį. Tai pasitenkinimas savo darbu, savo gyvenimu, o ne tam tikrų rezultatų pasiekimas. Visai kitokį džiaugsmą suteikia namuose bėgiojantis ir uodegą vizginintis šuniukas, nei naujausia videosistema. Sistema paprasta – daiktai tol vertingi, teikiantys malonumą, kol jie morališkai nėra pasenę. Vertę daiktams suteikia žmogus, pačiuose daiktuose vertės nėra. Tie daiktai, kurie mūsų tėvų laikais buvo vertingi, dabar – atgyvena. Didžioji dauguma daiktų(neskaitant meno dirbinių ar antikvarinių daiktų), kuriuos dabar turi, po 10 metų bus stipriai nuvertėję. Tai ir yra variklis. Greičiausiai beprasmis, bet gerai veikiantis. Taip žmonėms pateikiama, apie ką reikėtų svajoti, ko reikėtų trokšti – jiems pateikiamos “jų svajonės”. Žmonės nebemoka laisvai svajoti. Svajoja tuose rėmuose, kuriuos jiems pateikia. Svajoja pagal šablonus, pagal pavyzdžius. Tai jiems suteikia prasmę, troškimus. Net jei ji ir beprasmė, bet žmogui prasmę būtina turėti. Žmogui reikia kažko trokšti.

Džiaugsmas slypi paprastume
| |

Džiaugsmas slypi paprastume

Pažvelk į šį mažą ir gležną, ką tik nuskintos gėlytės žiedelį, kurį aš tau dovanoju. Kokios mintys Tau kyla? Galbūt jokių… “Tai paprastas žiedas, kaip ir tūkstančiai kitų”, – pagalvosi. Bet man jis nepakartojamas ir vienintelis toks. Pabandyk ir tu išauginti tokią gėlytę. Iš pradžių pripildyk vazonėlį purios žemės, vėliau jose pasodink mažą sėkliukę (vėliau iš jos išaugs augalėlis). Kruopščiai prižiūrėk tą sėklą. Pastatyk vazonėlį tinkamoje vietoje, laistyk. Nejau nesidžiaugsi, kai išvysi mažą ir gležną daigelį? Ir ar nesidžiaugsi matydamas, kaip šis vis auga ir stiprėja, kasdien tampa vis tvirtesniu ir gražesniu? Nejaugi nesidžiaugsi, kai tavasis, buvęs mažas daigelis vieną dieną išskleis lapelius ir užmegs pumpurą, o vieną rytą atsikėlęs išvysi vietoj jo mažą žiedelį? Tokį, kokį dabar aš rodau Tau. Džiaugsiesi ir būsi laimingas. Nes būtent Tu padėjai tai mažai sėklytei virsti gražuole gėle. Kasdien ja rūpinaisi ir mylėjai. Ir štai matai šio darbelio atpildą – nuostabų žiedelį. Tada Tu suprasi, kad nesvarbu, kiek įvairiausių gėlių esi matęs, pati gražiausia yra ta, kuri išvydo pasaulį Tavo padedama. Ir galbūt kitas žmogus prieis prie Tavęs ir pasakys tą patį, ką tu sakei man (kad tokių gėlių daug yra, visos jos vienodos). Tačiau nuo šiol žinosi, kad jos skirtingos. Eidamas pajūriu, nepraeik pro jį staiga ir nesigrožėk vien jūra. Visi žinome, kad ji nuostabi. Tačiau aplink ją yra ir daugiau nuostabių dalykų, tereikia mokėti juos pastebėti.

Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana
| |

Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana

Na neįsivaizduoju žmogaus, kuris nebūtų patyręs džiaugsmo. Džiaugsmo, kai viskas sekasi, kai esi sotus, laimingas ir, kaip sakoma, šiltai aprengtas. Bet, žiūrėk, ima kažkas ir įpila šaukštą deguto į tavo sėkmės ir džiaugsmo statinę. Ar išlieki tada ramus ir taikingas? Gaudete! – skamba lotyniškai kvietimas džiaugtis. Džiaugsmas Viešpatyje yra daugiau nei jausmas. Jis nebijo išbandymų, o kartais išbandymuose net tampa ypač stiprus. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“, – sako Jokūbas krikščionims, pasklidusiems tarp kitatikių (Jok 1,2). Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana arba vaisius. Tai – esminė žmogaus bendravimo su Dievu ypatybė. Biblijinis džiaugsmas turi daug atspalvių, hebrajų kalboje yra bent dešimt jį apibūdinančių žodžių. Senojo Testamento pranašai naudojo šį terminą nusakydami ateities įvykius: „Kadangi jų gėda buvo dviguba, užgaulės ir pajuoka buvo jų dalis, todėl dvigubą paveldą gaus savoje šalyje, amžiną džiaugsmą jie patirs“ (Iz 61,7). Pranašas Jeremijas šitaip apibūdina savo patirtį: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (Jer 15,16). Turbūt visi esate pastebėję, kad džiūgaujantys, Šventosios Dvasios kupini krikščionys iš šalies atrodo kaip gero vyno išgėrę.

| |

Vaikiškas godumas: kaip spręsti problemą?

Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja “godumo” problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis “savo” daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos? “Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad jis gali užaugti godžiu…” – pasakoja Asta. Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius “aš” ir “mano”. Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra “Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia”. Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai pasireiškia ir žodžio “aš” atsiradimu vaiko kalboje. Kartu su žodžiu “aš” atsiranda ir žodis “mano”: “tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė”. Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu “mano” yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama.

| |

Cinikai, arba Pasaulis be vertybių

Chamai atsisako pripažinti nelygstamą žmogaus vertę ir individo unikalumą. O cinikų pasaulio sampratose bei veiksmų strategijose žmonės yra suvokiami kaip vienodi savo poreikiais, aistromis, menkyste, silpnybėmis ir tuštybe. Ciniko terminas kilo iš senovės graikų filosofų kinikų pavadinimo. Antistenas ir Diogenas Sinopietis atvirai šaipėsi iš melagingų retorikų ir visa savo kūno kalba bei laikysena neigė aukštybės sferą. Viešas tuštinimasis ar masturbacija minios akivaizdoje Diogenui buvo net ne paniekos miniai gestas, o veikiau logiška jo filosofijos tąsa. Iš graikiško žodžio, reiškiančio „šunišką“ (arba iš Kinosargo gimnazijos, kurioje mokė Antistenas), kilo ir kiniko pavadinimas. Be to, pats Diogenas save vadino šunimi. Kinikai buvo antikinio pasaulio visuomenės ir kultūros kritikai, netikėję kalba, viešuoju gyvenimu ir galiojusiomis normomis, kurias jie atmetė iš gamtos ir prigimties pozicijų. Gamtos žmoguje gynimas, o kartu ir pasaulio suvokimas alkano ir ujamo šuns akimis paklojo pamatus ir moderniajai civilizacijos neigimo formai, kurią mes žinome kaip kultivuotą cinizmą. Cinizmas – tai praktinė ir tariamą melą demaskuojanti sąmonė, atmetanti teoretizavimą apie aukštybę ir kilnius dalykus kaip neproduktyvų ir melagingą. Ciniką domina tik toks pasaulis, koks jis yra iš tikrųjų, o ne toks, koks jis galėtų arba turėtų būti. Žinoma, cinikai pasiduoda iliuzijai, kad jie žino, kas yra žmogus.

| |

Išdidumas – raktas į sėkmę?

Mokslininkai pasistengė atsakyti į amžiną klausimą: ar išdidumas yra viena iš septynių nuodėmių, ar tai visgi gera savybė. Paneigiant vyraujančią nuomonę, kad išdidumas yra trūkumas, specialistai įrodė, kad būtent šis charakterio bruožas suteikia žmogui galimybę sėkmingai siekti savo tikslų ir sukelia aplinkinių žmonių susižavėjimą. Mokslininkai mano, kad tokia asmeninė savybė, kaip išdidumas neturėtų būti vadinama neigiama, nes tai yra visuomenės lyderiams būdinga savybė. Mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo aiškinosi ar išdidumo jausmas yra nuodėmė, ar teigiama savybė. Tyrimo metu tiriamieji turėjo atlikti individualias ir grupines užduotis. Atliekant individualias užduotis tiriamieji turėjo pademonstruoti išdidumo jausmą, o kiti tiriamieji turėjo įvertinti partnerio lyderio savybes ir jo gebėjimą įveikti įvairias užduotis, rašo passion.ru. Pasirodė, kad išdidūs tyrimo dalyviai kitiems tiriamiesiems kėlė daugiau susižavėjimo ir buvo labiau priimtini kaip lyderiai. Specialistai pateikė išvadą, kad išdidūs žmonės, nors jie ir prastai adaptuojasi visuomenėje, savo aplinkoje susilaukia pagarbos ir neretai sėkmingai siekia savo tikslų.

| |

Šmeižtas ir kerštas – cinikų įrankiai

Sunku pasakyti, prisitaikėliškumas, baimė ar pataikūniškumas dažnai mus sukausto, kai reikia tiesiai žmogui į akis pasakyti nuomonę, vertinant jo neigiamą poelgį, neapgalvotą veiksmą ar specialiai surengtą akciją. Mes bandome surasti tokius žodžius, kurie leistų mums pasislėpti ir nepasakyti tiesos, kaip iš tiesų vertiname vieną ar kitą situaciją. Ir labai dažnai amortizuojame išsišokėlio būseną, gal jo gailėdami, gal vengdami potencialaus oponento ar netgi priešo. Tiesus žodis mūsų bendravimo kultūroje buvo labai vertinamas. Tačiau sovietmečiu žmonės ėmė bijoti tiesaus žodžio, nes išsigimė vertybių samprata. Apie slapta prekiaujančius iš įmonių pavogta produkcija nebuvo sakoma, kad jie vagia, buvo sakoma – jie „kombinuoja“. Mokėjimas „kombinuoti“ tada buvo šaunaus įvaizdžio dalis. Tai menkai pakito ir šiandien. Tiesus žodis išeina iš mados, vis labiau su tuo susitaikant, ir galiausiai vengiant keršto. O keršto priemonių arsenalas dabar yra labai platus – nuo rafinuotų veiksmų iki susidorojimo. Kerštaujama dėl daug ko: dėl principingumo, dėl padorumo, kerštaujama iš pavydo. Elektronikos taikymas suteikė „naujovių“ ir šiai sričiai. Patys primityviausi elektroninių komunikacijos priemonių vartotojai, kaip dažnai skaitome spaudoje, naudoja SMS žinutes šmeižtui skleisti, o valdžia apšmeižtiesiems neskuba padėti. Mūsų konformizmas, valdžios abejingumas leido suklestėti cinizmui, kuris tampa kasdieniu reiškiniu.

| |

Išdidumo spąstai

Pastaruoju metu skaitydamas Šventojo Rašto antrąją Kronikų knygą, kurioje pasakojama apie monarchinį Izraelio istorijos etapą, pradedant nuo karaliaus Saliamono ir baigiant paskutiniu karaliumi Sedekiju, atkreipiau dėmesį į dažnai Judo karalių gyvenime pasitaikiusią ydą – išdidumą. Kai kurie karaliai savo valdymą ir pradėdavo, ir užbaigdavo puikybės apimti, tačiau būdavo ir taip, kad pradėję valdyti bijodami Viešpaties ir paklusdami Jam, kai kurie, net ir labai iškilios asmenybės, pamažu įkliūdavo į išdidumo spąstus. Išdidumo grėsmė yra klastinga ir labai arti besisukinėjanti, o žmogus – gležnas ir pažeidžiamas, sunkiai įstengiantis rimčiau pasipriešinti pasiaukštinimo pagundai. Taip buvo anuomet, ne kitaip yra ir dabar. Ir ne tik karalių sielų gviešiasi ši pagunda, bet ir eilinių mirtingųjų. Pabandykime pasigilinti į puikybės „anatomiją” ir paieškoti jai priešnuodžių, kad galėtume budriau saugoti savo sielas nuo šios pražūtingos jėgos. Išdidumo esmė – tai tam tikra širdies pozicija, nuostata, santykis į Dievą arba į kitą žmogų ar žmonių grupę. Koks gi tas santykis? Iš aukšto žiūrintis, save iškeliantis ir stipriai pervertinantis, o kitą – menkinantis, niekinantis, deramai neįvertinantis.