Sumanumas ir kantrybė – pardavimo pagrindas
| |

Sumanumas ir kantrybė – pardavimo pagrindas

Jei susitikote verslo aplinkoje – klientas puikiai supranta kad atstovaujate vienokius ar kitokius savo įmonės interesus. Todėl kiekvieno kontakto metu reikia padėti bent mažą žingsnelį sandėrio link: normalu jei ne per kiekvieną susitikimą parduodate, bet kiekvienas susitikimas su klientu turi baigtis progresu Jūsų verslo santykiuose. Dauguma pardavėjų daro dvi klaidas: vieni aplamai vengia pokalbio apie verslą ir bijodami sugadinti santykius bei nuvilti klientą visą laiką tik ir kalba apie bites ar apie žvejybą. Kiti anksti ima kalbėti apie save, aš juos vadinu “let`s talk about me” tipais, ir tokiu būdu dažnai ištikrųjų sugadina santykius. Geriausias ir saugiausias būdas nukreipti pokalbį link pardavimo – domėtis kliento verslu, o būtent kuo daugiau laiko skirti pokalbiui apie jo poreikius ir problemas, kurias Jūs vienaip ar kitaip galite išspręsti. Per 13 metų konsultacinio darbo sutikau šimtus įmonių vadovų – ir 99% jų su didžiuliu malonumu pasakoja apie savo verslą. Svarbiausias pardavėjo įrankis – klausimai, kurių tikslas rinkti informaciją bei valdyti pokalbį. Nepatyrę pardavėjai daug kalba – tuo tarpu seni “fakyrai” naudoja klausimus ir tokiu būdu nukreipia pokalbį jiems aktualia tema. Deja daugumoje pardavimo seminarų dėstomos sudėtingos klausimų tipologijos – todėl po mokymų pardavėjai nesugeba praktiškai jų pritaikyti ir sako, kad “klausimai neveikia”.

Noriu turėti dabar
| |

Noriu turėti dabar

Ko jau ko, o norų tai jau turime. Ne po vieną ir ne po du. Turime jų bent keletą, o kai kurie ir daugiau. Vienas už kitą labiau trokštamas, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad norime, kad noras būtų išpildytas dabar pat. Burtų lazdele pamoji ir sušunki – aš noriu turėti dabar! Ar atpažįstate save? Nesvarbu ar tai būtų naujas automobilis lizingu, kelionė į egzotišką šalį ar butas prestižiniame miesto rajone. Nesvarbu ar mūsų finansai tikrai leidžia visa tai turėti, bet jei mes norime, tai turime ir gauti, tuojau pat. O jei mums neduoda lizingo ar vartojamosios paskolos, tai atrodo pasiųsim visus…į Afriką. Man tai primena mažą vaiką, kuriam tėvelis nenupirko ledų ir jis apsiverkė. Deja, abiem atvejais neveiksminga manipuliacija. Taigi taip, aš kalbu apie suaugusius vaikus, kurie nemoka skaičiuoti. Nemoka apskaičiuoti savo finansinių pajėgumų ir pasineria į gilią vergystę kreditoriams, bankams. O vergiška išmintis sako: “aš tarnausiu bet kam, kas tik išpildys mano trokštamą norą tuojau pat.” Taip ir tarnaujam kol savęs nenustekenam iki depresijos, nemigos, krūvos piliulių. Šeštadienio naktį nutrūkstame nuo grandinės, o sunkų sekmadienio rytą jau “googliname” gyvenimo prasmę. Teoriškai suaugęs žmogus turėtu būti kantresnis ir suprasti, kad visko ko trokšti iškart negali turėti. Prieš tai turi sumokėti kainą. Ne, ne kreditoriaus sąskaita, o savo. Ech, bet juk čia tik teorija. Teoriškai mėgstame būti teisingais, o realiai nugalėti noro turėti dabar neišeina.

Kai pritrūksta kantrybės…
| |

Kai pritrūksta kantrybės…

Netenku kantrybės… Tokį nusiskundimą teko vakar išgirsti. Tai buvo lyg pasiguodimas, lyg ir prašymas patarti. Nelabai sumojau, ką tuo metu atsakyti. Galėjau trafaretinėm frazėm “guosti”, kad reikia ugdyti savo charakterio savybes, kad reikia susiimti, nugalėti, nekreipti dėmesio. Bet… Žinau, kad toks tuščias patarimas nieko nereikštų. Pati nemėgstu nei dirbtinų šypsenų, nei dirbtinų patarimų, todėl ir kitam nenoriu tokių dalinti. Tačiau susimąsčiau: išties, kas ta kantrybė? Atmeskim, kad kantrybės praradimas – ligos pasireiškimas. Ligos turi pavadinimus ir jas gydo daktarai. Kasdienybėje, mano manymu, mes paprasčiausiai pavargstame gyventi. Mus pagauna rutina ir įsuka į savo ratą, iš kurio ištrūkti oi, kaip nelengva. Juk turime ir pareigos jausmą, kuris neleidžia elgtis lengvabūdiškai. Tikriausiai, tai dar labiau mus prispaudžia. Tad, ką daryti? Kažkada aš taip pat buvau pavargusi nuo gyvenimo. Net atrodė, kad paleidus lėkštę į sieną, palengvėtų. Aišku, susiimdavau, nes savęs ir lėkštės pagailėdavau… Bet čia sakau juokais. Dabar jau žinau, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, – reikia išmokti atsisukti į save. Tol, kol lauksime iš aplinkos dėmesio ir pagalbos, o patys nieko nedarysime, tol mus vargins nerimas, kantrybės praradimas, įvairios baimės, depresinės nuotaikos ir kitos nemalonios emocijos.

| |

Globėjų kantrybę vadina stebuklu

Gyvenimo permainų pradžia Aurimas vadina tą lemtingą popietę, kai į vaikų namus užsuko Sekmininkų bažnyčios jaunimo grupė. Kartu su ja tada atvyko olimpinio sidabro laimėtoja Austra Skujytė bei labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa” direktorė, Sekmininkų bažnyčios diakonė, pastoriaus Lino Šnaro žmona Vera Šnarienė. Aurimas sako susitikimo metu širdy jutęs gerumą, bet tą slėpęsis po išdidumo kauke ir laikęsis nuošalėje. „Vaidinau kietą”, – prisimena. Pasak Aurimo, jis vaikų namuose turėjo pikčiausio ir aršiausio paauglio vardą. Būtent tokį jį ir pastebėjo Vera Šnarienė. Po kelių dienų Aurimą su draugu atvykti į Biržus pakvietė jos sesuo Rūta Berlinskienė, dirbusi globos namuose socialine pedagoge. Kompiuteriu besidžiaugusį Aurimą Rūtos vyras Virginijus prišnekino ateiti ir į tą savaitgalį Vaikų dienos centre vykusį renginį. Vakare Rūta ėmusi kalbinti nueiti į Veros ir Lino Šnarų namus išgerti arbatos. „Buvo sukurtas planas, kaip mane pasikviesti”, – vėliau pagalvojęs Aurimas. Šešiolikmetis sako gėdinęsis savo prastokos reputacijos, dažnai jautęsis nervingas ir piktas, vis norėjęs nuo kažko gintis, tačiau to „kažko” lyg ir nebuvo. Pasak Aurimo, net vaikų namų auklėtojos aiškindavusios, jog nuo tokio paauglio reikia kuo toliau bėgti, kol jis nepridarė problemų. Aurimas labiausiai nustebo, kai grįžęs į Medeikius sulaukė V. Šnarienės žinutės.

Meilė, gimdanti neapykantą
| |

Meilė, gimdanti neapykantą

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Vaikas yra toks jautrus ir imlus įspūdžiams, kad reaguoja į menkiausius dirgiklius. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina į jį žiūri, kaip su juo elgiasi ir bendrauja. Vaikystėje padedami pagrindiniai asmenybės savivertės jausmo pamatai: kaip šauksi – taip ir atsilieps. Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas ir nepripažinimas. Pirmiausia – apie lepinimą. Perdėtai vaikus globoja tos motinos, kurios nori, kad jų atžalos visada liktų kūdikiai, bejėgiai, reikalingi jų ir nuo jų priklausomi. Jos lepina vaiką iš baimės netekti meilės. Taip būna santuoka nusivylusioms ar partnerį praradusioms moterims, kurioms dabar vaikas atstoja viską. Joms per daug reikia vaiko, reikia jo meilės, ir jos daro viską, už ką jis turi jausti joms dėkingumą. Vaikui augant, jos su siaubu mato, kaip jis darosi vis savarankiškesnis. Jos galvoja: jis tolsta nuo manęs, jam greitai manęs nebereikės. Turbūt šį norą turėti vaiką vien sau, įsivaizduojant jį esant mažą, palaiko gilus motinystės instinktas; be to, nereikia nuvertinti didelės aukos, kurią ilgą laiką motina turi aukoti vaikui. Lepinančios motinos yra nuolat šalia. Vaiko dėmesį ir jausmus jos traukia į save kaip magnetas, jos įsispraudžia tarp vaiko ir pasaulio, bet kokiais būdais bandydamos jį apsaugoti.

Meilė, gimdanti neapykantą II
| |

Meilė, gimdanti neapykantą II

Motinos ir jos esybės paveikslas vaikui yra jo pirmieji įspūdžiai apie žmogų ir žmoniškumą apskritai. Ar jis patirs palankumą, ar bus atmestas, priklauso nuo to, kaip motina su juo elgiasi. Yra dvi būdingos motinų nuostatos – lepinimas (hipergloba) ir nepripažinimas. Šį kartą – apie nepripažįstančią motinystę, kuri taip gali padėti pamatus depresiškai asmenybei. Čia turimos galvoje šykščios, mažai motiniškai mylinčios, griežtos moterys. Paprastai jos pačios vaikystėje būna patyrusios per mažai motiniško švelnumo, todėl neturi pavyzdžio ir mažai nutuokia apie vaiko poreikius. “Programiškos” motinos dėl netikrumo ir nepakankamo įsijautimo vaiką žindo ir auklėja pagal sustingusią schemą, neatsižvelgdamos į jo individualius poreikius. Jos per anksti iš vaiko reikalauja prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, kelia jam per didelius reikalavimus. Jeigu kūdikis, nekantriai ir skubiai (ir būtinai nustatytą valandą) pažindytas, iškart paguldomas į lovelę ir jam mama neskiria daugiau dėmesio, jam pamažu formuojasi nuostata, kad iš šio pasaulio nėra ko laukti. Būtent iš to kyla daugelio depresiškų žmonių pagrindinė gyvenimiška jausena – beviltiškumas. Ankstyvo nepripažinimo pasekmės vaikui būna dvejopos. Pirma, jis per anksti išmoksta rezignuoti, todėl tampa suvaržytas visose srityse, kuriose reikia ką nors pasiimti, reikalauti ir būti iniciatyviam.

12 dalykų, kurių LABAI drovisi moterys
| |

12 dalykų, kurių LABAI drovisi moterys

Pasaulyje yra daug dalykų, kurių drovisi kiekvienas iš mūsų. Bet, pasirodo, lengviausia sugėdinti dailiosios lyties atstoves, kurios turi daug daugiau dalykų, kurių drovisi. Be to, drovumo priežastys gali būti tokios menkos, į kurias, matyt, vyrai net neatkreips dėmesio. Bent jau dėl tos paprastos priežasties, jog jų kitokia fiziologinė sandara. Pristatome jums 12 dalykų, kurių labai drovisi moterys. Nepaisant to, kad dabar dauguma mergaičių žino viską apie mėnesines dar joms neprasidėjus, jos jų vis tiek bijo. Taip yra todėl, jog kraujas asocijuojasi su kūno sužeidimais, be to nedaug 12-mečių mergaičių ryžtasi iš karto pasakyti mamoms apie prasidėjusias mėnesines. Daugelis žmonių pergyvena dėl pirmojo bučinio arba pirmo seksualinio kontakto, dėl to, jog nežino, kaip viskas praeis ir ar nenusivils jų partneris. To labiausiai bijo moterys, dėl to, jog joms įdomu, kaip jos atrodo iš šono intymaus kontakto metu. Tuo tarpu vyrai apie tai pagalvoja gana retai. Matyt, planetoje neatsiras tokia moteris, kuriai patiks, kai kažkas kapstosi joje šaltais instrumentais… Daugelis drovisi ir to, jog joms teks nusirengti prieš nepažįstamą žmogų, tuo labiau, jei ginekologas – vyras. Naktinis košmaras daugeliui merginų, pasirodo, yra būti užtiktai tėvų su vyru lovoje, net jei mergina jau seniai pilnametė.

Susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą
| |

Susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą

Ši frazė priklauso Oliveriui Vendeliui Holmsui jaunesniajam, kuris jau per trisdešimt metų yra JAV Aukščiausiojo teismo narys. Kartą teisėjo Holmso paklausė, kaip jis pasirinko šią profesiją ir ar svarstė apie ką kita. Jis atsakė: „Galėjau tapti ir bažnyčios tarnautoju, jeigu vieno dvasininko, kurį aš pažinojau, išvaizda ir elgesys nebūtų buvęs pernelyg panašūs į laidojimo namų agento”. Šis žmogus norėjo pabrėžti ne tam tikrą gražų įvaizdį, bet kitą svarbų dalyką: džiaugsmas yra sunkiai suprantama dorybė net dvasininkams ir kitiems tikėjimo veteranams. Tačiau priešingai, nei sako mūsų patirtis, džiaugsmo kiekis mūsų gyvenime nėra beviltiškai nekintamas. Tai nėra įrašyta mūsų genetiniame kode ar giliai įspausta mūsų asmenybės gelmėse. Mes galime nuolatos puoselėti ir vystyti džiaugsmą savo gyvenime. Kad būtų aiškiau, pirmiausia turėtume apibrėžti terminą. Bibliniu požiūriu džiaugsmas – tai džiaugsminga dvasia kasdien, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės. Tai daugiau nei vidinis pasitenkinimas, daugiau nei linksmumas, daugiau nei bendras pasitenkinimas gyvenimu. Džiaugsmas greičiau yra gyvenimo šventimas, gėrintis viskuo, ką Dievas mums suteikė. Tai reiškia džiaugtis savo dienomis, nuoširdžiai jomis mėgautis, nepriklausomai nuo to, kokios jos buvo. Kaip tai pasiekti? Tiek mano, tiek kitų tyrimai rodo, jog tai galima įgyti ieškant džiaugsmo katalizatorių bei vengiant pagrindinių kliūčių.

Kaip susigrąžinti gyvenimo spalvas?
| |

Kaip susigrąžinti gyvenimo spalvas?

Kasdienė rutina stumia į depresiją ir abejingumą viskam, kas vyksta aplink. Kaip sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą? Kartais ir į patį mėgstamiausią darbą nesinori eiti. O jeigu darbas neįdomus, monotoniškas? O namie – vėl kiekvieną dieną tas pats? Tuomet ima atrodyti, kad yra vienintelė išeitis – atsiriboti nuo nykios realybės ir tarsi įjungus autopilotą daryti viską, ką privalome. Daugelis mūsų taip egzistuoja metų metus. Taip mes tampame panašūs į zombius, kurie automatiškai atlieka kažkokius veiksmus, nesigilindami į jų esmę. O toks gyvenimas sukelia neigiamų emocijų, nuovargį ir apatiją. Taupydami dvasines jėgas, nebeatjaučiame artimųjų, nebedirbame su užsidegimu, be jokio susidomėjimo bendraujame su savo vaikais. Toks elgesys atima iš mūsų paprastą gyvenimo džiaugsmą, prarandame motyvus kažko siekti, įveikti sunkumus. Daug ką atlikdami automatiškai, tampame užuomaršos ir išsiblaškę. Vargiai prisimename, kur ryte pasidėjome akinius, ar apmokėjome sąskaitą už butą, ar nupirkome vaikui vaisių, užmirštame pasveikinti geriausią draugą su gimtadieniu. Blogiausia yra tai, kad kasdieniam gyvenimui abejingo žmogaus viduje ima kauptis nuoskaudų, pykčio ir agresijos neteisingai sutvarkytam pasauliui. Tai pasireiškia ne tik nerviniais priepuoliais ar užsitęsusia depresija, tačiau ir visai realiomis ligomis, tokiomis kaip padidėjęs kraujospūdis, galvos skausmai, nemiga, nusilpęs imunitetas, hormoniniai sutrikimai.

Disciplina – kelias į džiaugsmą
| |

Disciplina – kelias į džiaugsmą

Dažnai mes paniekiname dalykus, kurie turėtų perkelti mus į aukštesnį palaiminimų ir apvalančio Viešpaties patepimo lygį. Puikiai prisimenu, kur buvau, kai aiškiai suvokiau Jokūbo laiško 1 skyriaus pirmųjų eilučių prasmę. Tuo metu aš nebuvau naktiniame maldos susirinkime ir nepasninkavau 40 dienų. Ne, 1979-ųjų vasarą aš buvau vienoje picerijoje, Floridos valstijoje, JAV, ir buvau beprarandąs kantrybę. Tikėjausi su šeima pasimėgauti būtent čia keptomis picomis, tačiau viskas ėjosi ne taip, kaip norėjau. Pirma, picų teko laukti 45 minutes, o kai pliaupiant lietui nešiausi jas į savo motelio kambarį, jos iškrito iš šlapio popierinio maišo į balą. Jau buvau išbaręs picerijos vadybininką, kad taip ilgai turėjau laukti picų, o dabar teks vėl su juo susitikti, nes aš vis tiek noriu picos. „Kaip visa tai galėjo nutikti?”, – klausiau savęs. Tada man į galvą ir atėjo Jokūbo laiško eilutės: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę (Jok 1, 2-3). Jau kelias savaites mąsčiau apie šias eilutes, nes rudenį planavau pamokslauti iš Jokūbo laiško. Grįždamas į piceriją pasakiau sau: „Argi šios Jokūbo laiško eilutės nėra tiesa? Jei netrukus ketinu pagal jas pamokslauti, tai gal verčiau pradėti įgyvendinti tai, ką pamokslauju!” Kai žmonės visame pasaulyje badauja, gyvena varge ar miršta nuo ligų, tokio išbandymo, kai viskas virsta aukštyn kojom ir tenka ilgai laukti picos, turbūt minėti neverta.