Kantrybė – dvasios tvirtovė
| |

Kantrybė – dvasios tvirtovė

Ar ne per dažnai pastebime, jog žmonės, ypač esantys valdžios postuose, ima ir susierzina užkliudžius jų veikloje pasitaikančius trūkumus, neištesėtus pažadus ar nusišnekėjimus. Galbūt jie prisimena tuos „palaimingus“ laikus, kada sėdėjo valdžios krėsluose, buvo neliečiami, nekritikuojami, nes juos tvirtai saugojo ir gynė raudonas partijos nario bilietas. Suprantama, kiekvienam praryti karčią kritikos piliulę nėra malonu. Tačiau būtina, kad dažniau atsigręžtum į save, kad neprarastum savistabos ir savikontrolės. Čia reikia ypatingos kantrybės bei savitvardos. Kantrybė – tai gebėjimas valdyti save, įstanga iškęsti nemalonumus, fizinius bei dvasinius skausmus. Į žmogų, ypač esantį valdžioje, pasižymintį didele ir patvaria kantrybe bei ištverme, mes žiūrime pagarbiai, jį vertiname, juo pasitikime. Kantrybė yra vienas vidujinių nusiteikimų, paremtas atkaklumu, užsispyrimu, sugebėjimu save valdyti. Kantrumo priešingybės – nepastovumas, nepatvara, silpnavališkumas, žodžiu, moralinis ištižimas. Ten, kur stokojama savitvardos ir kantrybės, greičiau suveši visokios blogybės: neapykanta, kerštas, abejingumas, tinginystė… Kantrybė yra aiškiausia tvirtos valios išraiška. Patvari kantrybė visada remiasi valingumu ir atkaklumu. Silpnavaliui, neištvermingam žmogui kaip tik ir trūksta kantrybės. Toksai žmogus niekada nepasižymės darbo, kūrybos laimėjimais, nepajėgs iškovoti ko nors gero ir gražaus, nes jo valios ir kantrybės ribotumas virs rimtu kliuviniu visa tai pasiekti.

Sumanumas ir kantrybė – pardavimo pagrindas
| |

Sumanumas ir kantrybė – pardavimo pagrindas

Jei susitikote verslo aplinkoje – klientas puikiai supranta kad atstovaujate vienokius ar kitokius savo įmonės interesus. Todėl kiekvieno kontakto metu reikia padėti bent mažą žingsnelį sandėrio link: normalu jei ne per kiekvieną susitikimą parduodate, bet kiekvienas susitikimas su klientu turi baigtis progresu Jūsų verslo santykiuose. Dauguma pardavėjų daro dvi klaidas: vieni aplamai vengia pokalbio apie verslą ir bijodami sugadinti santykius bei nuvilti klientą visą laiką tik ir kalba apie bites ar apie žvejybą. Kiti anksti ima kalbėti apie save, aš juos vadinu “let`s talk about me” tipais, ir tokiu būdu dažnai ištikrųjų sugadina santykius. Geriausias ir saugiausias būdas nukreipti pokalbį link pardavimo – domėtis kliento verslu, o būtent kuo daugiau laiko skirti pokalbiui apie jo poreikius ir problemas, kurias Jūs vienaip ar kitaip galite išspręsti. Per 13 metų konsultacinio darbo sutikau šimtus įmonių vadovų – ir 99% jų su didžiuliu malonumu pasakoja apie savo verslą. Svarbiausias pardavėjo įrankis – klausimai, kurių tikslas rinkti informaciją bei valdyti pokalbį. Nepatyrę pardavėjai daug kalba – tuo tarpu seni “fakyrai” naudoja klausimus ir tokiu būdu nukreipia pokalbį jiems aktualia tema. Deja daugumoje pardavimo seminarų dėstomos sudėtingos klausimų tipologijos – todėl po mokymų pardavėjai nesugeba praktiškai jų pritaikyti ir sako, kad “klausimai neveikia”.

Noriu turėti dabar
| |

Noriu turėti dabar

Ko jau ko, o norų tai jau turime. Ne po vieną ir ne po du. Turime jų bent keletą, o kai kurie ir daugiau. Vienas už kitą labiau trokštamas, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad norime, kad noras būtų išpildytas dabar pat. Burtų lazdele pamoji ir sušunki – aš noriu turėti dabar! Ar atpažįstate save? Nesvarbu ar tai būtų naujas automobilis lizingu, kelionė į egzotišką šalį ar butas prestižiniame miesto rajone. Nesvarbu ar mūsų finansai tikrai leidžia visa tai turėti, bet jei mes norime, tai turime ir gauti, tuojau pat. O jei mums neduoda lizingo ar vartojamosios paskolos, tai atrodo pasiųsim visus…į Afriką. Man tai primena mažą vaiką, kuriam tėvelis nenupirko ledų ir jis apsiverkė. Deja, abiem atvejais neveiksminga manipuliacija. Taigi taip, aš kalbu apie suaugusius vaikus, kurie nemoka skaičiuoti. Nemoka apskaičiuoti savo finansinių pajėgumų ir pasineria į gilią vergystę kreditoriams, bankams. O vergiška išmintis sako: “aš tarnausiu bet kam, kas tik išpildys mano trokštamą norą tuojau pat.” Taip ir tarnaujam kol savęs nenustekenam iki depresijos, nemigos, krūvos piliulių. Šeštadienio naktį nutrūkstame nuo grandinės, o sunkų sekmadienio rytą jau “googliname” gyvenimo prasmę. Teoriškai suaugęs žmogus turėtu būti kantresnis ir suprasti, kad visko ko trokšti iškart negali turėti. Prieš tai turi sumokėti kainą. Ne, ne kreditoriaus sąskaita, o savo. Ech, bet juk čia tik teorija. Teoriškai mėgstame būti teisingais, o realiai nugalėti noro turėti dabar neišeina.

Kai pritrūksta kantrybės…
| |

Kai pritrūksta kantrybės…

Netenku kantrybės… Tokį nusiskundimą teko vakar išgirsti. Tai buvo lyg pasiguodimas, lyg ir prašymas patarti. Nelabai sumojau, ką tuo metu atsakyti. Galėjau trafaretinėm frazėm “guosti”, kad reikia ugdyti savo charakterio savybes, kad reikia susiimti, nugalėti, nekreipti dėmesio. Bet… Žinau, kad toks tuščias patarimas nieko nereikštų. Pati nemėgstu nei dirbtinų šypsenų, nei dirbtinų patarimų, todėl ir kitam nenoriu tokių dalinti. Tačiau susimąsčiau: išties, kas ta kantrybė? Atmeskim, kad kantrybės praradimas – ligos pasireiškimas. Ligos turi pavadinimus ir jas gydo daktarai. Kasdienybėje, mano manymu, mes paprasčiausiai pavargstame gyventi. Mus pagauna rutina ir įsuka į savo ratą, iš kurio ištrūkti oi, kaip nelengva. Juk turime ir pareigos jausmą, kuris neleidžia elgtis lengvabūdiškai. Tikriausiai, tai dar labiau mus prispaudžia. Tad, ką daryti? Kažkada aš taip pat buvau pavargusi nuo gyvenimo. Net atrodė, kad paleidus lėkštę į sieną, palengvėtų. Aišku, susiimdavau, nes savęs ir lėkštės pagailėdavau… Bet čia sakau juokais. Dabar jau žinau, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, – reikia išmokti atsisukti į save. Tol, kol lauksime iš aplinkos dėmesio ir pagalbos, o patys nieko nedarysime, tol mus vargins nerimas, kantrybės praradimas, įvairios baimės, depresinės nuotaikos ir kitos nemalonios emocijos.

| |

Globėjų kantrybę vadina stebuklu

Gyvenimo permainų pradžia Aurimas vadina tą lemtingą popietę, kai į vaikų namus užsuko Sekmininkų bažnyčios jaunimo grupė. Kartu su ja tada atvyko olimpinio sidabro laimėtoja Austra Skujytė bei labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa” direktorė, Sekmininkų bažnyčios diakonė, pastoriaus Lino Šnaro žmona Vera Šnarienė. Aurimas sako susitikimo metu širdy jutęs gerumą, bet tą slėpęsis po išdidumo kauke ir laikęsis nuošalėje. „Vaidinau kietą”, – prisimena. Pasak Aurimo, jis vaikų namuose turėjo pikčiausio ir aršiausio paauglio vardą. Būtent tokį jį ir pastebėjo Vera Šnarienė. Po kelių dienų Aurimą su draugu atvykti į Biržus pakvietė jos sesuo Rūta Berlinskienė, dirbusi globos namuose socialine pedagoge. Kompiuteriu besidžiaugusį Aurimą Rūtos vyras Virginijus prišnekino ateiti ir į tą savaitgalį Vaikų dienos centre vykusį renginį. Vakare Rūta ėmusi kalbinti nueiti į Veros ir Lino Šnarų namus išgerti arbatos. „Buvo sukurtas planas, kaip mane pasikviesti”, – vėliau pagalvojęs Aurimas. Šešiolikmetis sako gėdinęsis savo prastokos reputacijos, dažnai jautęsis nervingas ir piktas, vis norėjęs nuo kažko gintis, tačiau to „kažko” lyg ir nebuvo. Pasak Aurimo, net vaikų namų auklėtojos aiškindavusios, jog nuo tokio paauglio reikia kuo toliau bėgti, kol jis nepridarė problemų. Aurimas labiausiai nustebo, kai grįžęs į Medeikius sulaukė V. Šnarienės žinutės.

Ar tinginystė gali būti naudinga?
| |

Ar tinginystė gali būti naudinga?

Tinginystė niekada nebuvo vertinama. Vyrauja nuomonė, kad tinginys žmogus nieko gero nepasiekia gyvenime, nieko nesukuria, neprogresuoja. Nuo seno apie tinginystę ir tinginiukus atsiliepiama ne kaip. Juk kiek liaudies patarlių, priežodžių, pamokymų ir pasakų yra sukurtų apie tinginystę. Pati populiariausia ir daugeliui gerai žinoma pamokoma istorija apie dvi varles. Abi jos įkrito į ąsotį su pienu, tačiau viena varlė nenustodama judino savo letenėles, sumušė sviestą ir išsiropštė iš ąsočio. O jos draugė tinginė taip ir baigė savo gyvenimą piene… Tačiau pasirodo, kad kartais tinginystė gali būti ir labai naudinga… Šiandien tinginio sąvoka šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių laikų apibūdinimo. Jei „nesiplėšai“ dviejuose darbuose ir po darbo neleki dar kur papildomai užsidirbti ar užsiimti kokia nors veikla – gali būti pavadintas tinginiu. Tas pašėlęs gyvenimo tempas verčia visus ir visur skubėti. Tačiau kitaip mąstantis žmogus, kuris, šių dienų apibūdinimu, gali būti pavadintas tinginiu, moka taupyti savo gyvenimo energiją, taip ilgam sustabdydamas biologinio laikrodžio rodyklę. Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad niekur neskubantis, nesiplėšantis, per daug nesiekiantis žmogus, gali daugiau laiko skirti sau. Jį mažiau kamuoja stresai, lėtinis nuovargis ir depresija, todėl toks žmogus mažiau serga virškinamojo trakto ligomis, jį mažiau vargina nervų sistemos sutrikimai. Nieko neveikimas yra pats didžiausias žmogaus priešas.

Tinginystė – sunkus darbas
| |

Tinginystė – sunkus darbas

Beprotiškai tingėjau rašyti šį straipsnį. Slankiojau po kambarius vieną kitą dulkę pavalydama. Surūkiau penkias cigaretes, dvidešimt kartų pasitikrinau paštą, per „Skype“ su drauge užsipliurpiau apie gyvenimo prasmę. Maudė galvą ir nebuvo įkvėpimo. O dar kaimynas sieną ėmė gręžt. Gal rytoj geriau pavyks susikaupti? Teisintis pačiai sau – vienintelė veikla, kuria užsiimt niekada netingiu. „Aš pavargusi“, „juk galiu pasižiūrėti įdomų filmą“, „prieš imantis sunkaus darbo reikia pailsėti“, „privalau skirti dėmesio draugams“ – tokios mintys kaip voratinkliai raizgo kiekvieno darbo pradžią. „Ratas sens, pamaži besisukdams, tą daugsyk apgauna, kurs ritasi šokdams“, – šią Slunkiaus mintį galėčiau iškraigalioti ant sienos kaip savo moto. Vasaros saulelė manęs nebudina – tik į lauką traukia, kad galėčiau į šilto vėjo gūsius pasinert. Bet jei eisiu pasivaikščiot, sąžinė lyg kokia uodė kraują siurbs, kad nepradedu dirbti. Kur kas smagiau gurkšnot vyną, kai kompiuteryje jau guli parašytas tekstas. Kas per velniava ta tinginystė? Gal dėl šios ydos kalti mūsų protėvių genai? Jie nesimokė siekti ilgalaikių tikslų, taupė energiją ir iš urvų išropodavo tik tuomet, kai skrandis urgzti imdavo – tokių minčių prisiskaičiau internete. Žinoma, tai tik spėlionės – niekas nežino, kas darėsi tais urvinių laikais. Įdomiau, kas dabar vyksta tinguolių žmonių sielose. Gal ne veltui Tomas Akvinietis tinginystę laikė viena iš septynių didžiųjų nuodėmių?

Tinginystė – trūkumas ar privalumas?
| |

Tinginystė – trūkumas ar privalumas?

Mes įpratome tinginystę laikyti trūkumu. „Ką man daryti su savo tinginyste, ji gimė anksčiau nei aš…“, „Jis nenori ruošti pamokų – tingi!“ Dauguma mūsų norėtų išsivaduoti iš šio „trūkumo“ ir to paties išmokyti savo vaikus – ne tingėti, o dirbti. Tačiau ar verta tai daryti? Juk mūsų gyvenime tinginystės vaidmuo labai didelis. Ji kaip lakmuso popierėlis parodo, ką mes norime daryti, o ką darome per jėgą, versdami save. Kiek tai efektyvu? Kuo gali padėti visos tiesos apie tinginystę žinojimas? Pasvarstykime. Kaip žinia, samprata „tinginystė“ mūsų visuomenėje anaiptol negiriama. Naudojame šį žodį, jei norime įvertinti mažą žmogaus efektyvumą, jį sukritikuoti, o gal ir įžeisti. Žodyne ši savybė apibūdinama taip: „Tinginystė – nenoras dirbti, darbo, reikalų, užsiėmimų vengimas, pomėgis dykinėti“. Atrodytų, jei jau taip, ką čia bepridursi? Ar gali būti kažkas gero ir šviesaus? Siūlome pradėti nuo klasifikacijos. Juk tinginystė, kaip ir bet kokia kita savybė, turi gausybę variacijų. Ar jums, mieli skaitytojai, žinoma, kad būtent tingus žmogus sugalvojo visa tai, kas leidžia racionaliai panaudoti jėgas ir laiką? Nuo rato iki interneto. Ar galime pavadinti išradėją – žmogų, galintį metų metais siekti įgyvendinti svajonę – tinginiu? Vargu. Veikiau tai ne tinginystė, o noras rasti trumpesnį kelią į problemos sprendimą, išspręsti ją pačiu efektyviausiu būdu. Prisiminkite, kaip dažnai gyvenime susiduriame su žmonėmis, kurie, gavę užduotį, neskuba jos įvykdyti.

Tinginystė – ar tai liga?
| |

Tinginystė – ar tai liga?

Nieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta Dieliautienė, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. Tam, kad mes gyventume visavertiškai, turime nuolat save kurti. Tobulėti, siekti kažko. Tai suteikia gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės. Anot psichologės, labai svarbu, ką mes vadiname ta tinginyste. Nes labai dažnai mes tuos terminus painiojame. „Šiuo terminu dažnai vadiname elementarų žmogaus atsipalaidavimą,“ – teigia ji. Šiais laikais žmonės, apimti įtampos, mano, kad visuomet reikia kažką daryti, kažką veikti ir bet koks sustojimas gali būti vadinamas tinginyste. „Yra tekę sutikti pacientų, kurie ilgą laiką gyveno nuolat bėgdami, įsitempę, nemokėjo ilsėtis, neįvertino savo fizinės ir psichonės būklės, kol galiausiai susirgo, juos ištiko infarktas, insultas ar kitos ligos,“ – teigia psichologė. Neretai žmogus neleidžia sau sustoti ir atsipalaiduoti, nes jis bet kokį pasyvumą laiko didele silpnybe, tinginyste ir į tai žiūri labai negatyviai. Buitine prasme tinginyste vadiname požiūrį: „kam daryti kokius nors veiksmus, jei juos gali padaryti kitas”. Tai gali pasitaikyti bet kam. Tarkime, tinginystė gali pasireikšti vaikystėje, kai nėra ugdomas vaiko darbštumas, pareigingumas.

Nenorą mokytis lemia tik tinginystė?
| |

Nenorą mokytis lemia tik tinginystė?

Ryte džiaugsmingai bėgantis į vaikų darželį ar mokyklą vaikas yra veikiau tėvų svajonė. O realybėje dėl pamokų jis nepasirengęs atsisakyti žaidimų ir pramogų. Nejaugi vaikų nenoro mokytis priežastis – tik tinginystė? Priežasčių, dėl kurių mūsų atžalos be ypatingo entuziazmo susirenka į klases, gali būti daugybė: ir blogi santykiai su bendraamžiais, ir konfliktai su mokytojais, ir sunkus adaptavimosi periodas naujame kolektyve… Ar maža gali būti vaikiškų baimių ir paaugliškų problemų, kurių suaugusieji nė neįtaria esant! Gal geriau, prieš bardami vaiką už stropumo stoką, pabandykite išsiaiškinti tikrąją vaiko užsispyrimo priežastį? Kartais į vaikų darželį vaikas eina su ašaromis. Jis nesupranta, kodėl reikia išsiskirti su mama, paklusti svetimai tetai, pagal komandą praustis ir sėsti ant puodo. Kontrastas tarp ramios namų aplinkos, kur visi paklūsta vaiko norams, ir griežtos darželio drausmės verčia mažylį protestuoti. Pedagogų nuomone, geriausiai darželyje adaptuojasi 3-4 metų vaikai. Jaunesni dar nesugeba įvertinti bendravimo su bendraamžiais privalumų, o 5-6 metų vaikui jau sunku nugalėti savo egocentriškumą. Ką gi, tėvams tenka kasdien įrodinėti savo atžalai vaikų darželio būtinybę jo gyvenime. Palyginkite tai su savo darbu: jums taip pat kartais nesinori ten eiti, tačiau reikia. Juk privalote uždirbti pinigų žaislams ir kitiems svarbiems daiktams. Vaikų darželis vaikui — darbas.