Padėkime vaikui dalytis

Atšilus orams, į kiemus ir parkus pasipylė įvairaus amžiaus vaikai su tėvais, seneliais ar auklėmis. Šiltuoju metų laiku lauke galima žaisti su įvairiausiais žaislais: kibirėliais, kastuvėliais, mašinytėmis, kamuoliais, lėlėmis, galima važinėti triratuku ar dviračiu… Būtent dėl to mažose širdelėse kartais vyksta didžiulės dramos, pastebėjus, kad kitas turi didesnį, ryškesnį, gražesnį, ar tiesiog kitokį… Suaugusiesiems reikia daug kantrybės sprendžiant tarp vaikų kilusius konfliktus su audringiais pykčio ir pavydo priepuoliais.

Patiems mažiausiems natūralu elgtis egoistiškai. Pagal dvimečio vaiko pasaulio suvokimą, jo daiktai yra tarsi jo paties tąsa. Įgydami stiprų savojo „aš“ pajautimą, dvimečiai pradeda suvokti nuosavybę (daiktų priklausomybę). Šiuo etapu du jo mėgstamiausi žodžiai būna „mano“ ir „ne“. Žinoma, pasitaiko iš prigimties dosnių mažylių, kurie geranoriškai pasidalija su aplinkiniais savo užkandžiu ar žaisliuku, tačiau dauguma dvimečių dar nėra subrendę dalytis; jie laimę dažnai išgyvena galėjimu turėti nuosavybę būtent dabar. Tokio amžiaus mažyliai jau žaidžia kartu su kitais vaikais, prižiūrimi suaugusiųjų, tačiau reikia laiko, kol jie įgis dalijimosi įgūdžių. Tad kaip padėti vaikams dalytis, kad jie nebijotų kuriam laikui paleisti iš rankų savo žaisliuką?

Praktikuokite eiliškumą. Pavyzdžiui, verčiate vieną knygelės puslapį, o mažylis verčia kitą. Arba statote vieną piramidės kaladėlę, kitą – uždeda mažylis, ir panašiai. Mokykite vaikelį žaidimo duok – imk: pamyluojate jo meškiuką, po to vaikelis padaro tą patį ir vėl duoda meškiuką jums. Tokie žaidimėliai vaikui padės suvokti, jog dalijimasis pakaitomis gali būti smagus ir kad davęs savo daiktą jo galutinai nepraras. Mažylis po kurio laiko suvoks, jog ėmimas paeiliui yra priimtina alternatyva čiupimui to, ko jis nori. Taip pat supras, kad įmanoma šiek tiek palaukti, nestumiant kitų šalin.

Nebauskite vaiko, jei jis šykštus. Jeigu mažam vaikui sakysite, kad jis savanaudis, barsite jį, jei jis nesidalija savo žaisliukais ar versite jį atiduoti kokį mėgstamą daiktą, išugdysite ne dosnumą, o nepasitenkinimą ir įsiskaudinimą. Nereikia kovoti su dvimečiams būdingu elgesiu. Galų gale ką nors duoti ar ne yra labai asmeniškas sprendimas. Nesureikšminkite to, kad mažylis kuo nors nepasidalijo, tačiau švelniai parodykite nusivylimą: „Negerai, jog negali pasidalyti savo mašinėle su Tomu. Galbūt kitą kartą tau pavyks tai padaryti.“

Kalbėkitės su vaiku. Padėkite jam ištirti su dalijimusi susijusias emocijas. Jeigu draugas ko nors nenori duoti, paaiškinkite vaikui, kaip tasai dabar jaučiasi. Pavyzdžiui, „Jonas labai myli savo meškiuką, ir dabar norėtų jį apkabinti.“ Padėkite ir savo vaiko emocijas nusakyti žodžiais: „Žinau, kad norėtum savo lėlytės“, arba: „Tu nuliūdai, kad Rimas paėmė tavo mašinėlę.“ Pagirkite savo mažylį, kai jis nutaria kuo nors pasidalyti su kitais, pastebėkite ir įvertinkite kiekvieną jo dosnumo apraišką. Pabrėžkite, kaip smagu kuo nors pasidalyti su kitu.

Dvimečiai mažyliai kartais pademonstruoja savo gėrybes, leisdami jas paliesti, bet nepaleisdami iš rankų. Padrąsinkite ir tokį veiksmą – juk tai jau žingsnis teisinga kryptimi! Mažylis jausis patenkintas, jog pamalonino jus, ir palengva dosnus elgesys jam taps vis natūralesnis.

Gerbkite savo mažylio daiktus. Jeigu jis jaučiasi taip, tarytum jo rūbai, knygutės ar žaisliukai yra niokojami, jis tikriausiai niekam neleis prie jų prisiliesti. Tokiu atveju atsiklauskite vaiko leidimo, prieš paimdami jam priklausantį daiktą, ir palikite mažyliui galimybę pasakyti „ne“. Skatinkite ir kitus artimuosius, vaiko draugus atsiklausti, ir rūpestingai žaisti su pasiskolintais žaislais. Užtikrinkite vaiką, kad kitas, pažaidęs su jo daiktais, jam juos grąžins.

Galbūt jūsų vaikas įširsta, kai kas nors kitas kėsinasi į jo mėgstamiausią žaisliuką. Kad to išvengtumėte, labiausiai branginamus daiktus atidėkite į šalį, o dalijimuisi palikite ne tokius mėgstamus. Juk nėra vienodai lengva dalytis viskuo! Jūs ir pats tikriausiai nenorėtume, kad kaimynas pasiskolintų jūsų naują mašiną… Vaikui bus lengviau mokytis, jei jis bus tikras, jog keletas mėgstamų daiktų yra tik jo. Jeigu laukiate svečių, tegu jūsų mažylis pats atrenka žaisliukus, kuriais norės pasidalyti su draugais. Parūpinkite tokių daiktų, kurie pasitarnautų bendrai veiklai – spalvotų kreidelių, knygučių, molio. Pasakykite mažyliui ir jo draugams, kad šiais daiktais jie gali žaisti kartu, ir pagirkite, kai jie tai darniai darys. Jeigu koks svečias norėtų paimti patį mėgstamiausią ir labiausiai saugomą jūsų mažylio žaisliuką, nukreipkite jo dėmesį kitur. Tačiau neįsivelkite į kiekvieną vaikų kovą dėl žaislų. Mažieji ilgainiui patys suranda kompromisą, kai suvokia, kad savanaudiškas elgesys juos izoliuoja nuo draugų.

Patys būkite pavyzdžiu. Geriausias būdas išmokyti jūsų mažylį dosnumo yra jį praktikuoti. Pasidalykite su vaiku sumuštiniu, leiskite jam pasimatuoti jūsų šalikėlį. Vartokite žodžius pasiskolinimo veiksmams nusakyti ir pasakokite savo atžalai, kad galima dalytis ne tik materialiais dalykais, bet ir istorijomis, jausmais, sumanymais. Tegu jūsų vaikas mato, kaip jūs duodate ir imate, kaip dalijatės su kitais ar nusprendžiate, ko nereikia duoti. Mokymas pavyzdžiu yra vienas veiksmingiausių būdų paveikti savo vaiko elgesį.

Maži vaikai yra impulsyvūs, susikoncentravę ties savomis reikmėmis. Sąmoningai dalytis išmokstama tik sulaukus trejų metų, tačiau dera anksčiau pradėti mažylius ugdyti taip, kad tai, ko jie nori, gautų susitarimu, o ne jėga.

Ieškokite šykštumo priežasčių. Jeigu dalijimasis ir toliau išlieka pagrindine jūsų vaiko problema, apmąstykite kitas jo gyvenimo sritis. Galbūt neseniai išsikėlėte į kitą vietą, o gal mažylis pradėjo lankyti darželį ar neteko mylimo augintinio? Kartais vaikas į pasikeitimus reaguoja itin prisirišdamas prie mėgstamiausios nuosavybės, tarsi papildomo saugumo šaltinio. Nenusivilkite – tiesiog duokite jam laiko, rodykite dėmesį ir išsiaiškinkite jo nerimo priežastis. Jeigu ši elgesio problema nenyksta vaikui augant, galbūt reikėtų pasikonsultuoti su psichologu.

Ugdant didesnių vaikų dosnumą, pasitelkite pagalbon laiką. „Nedas gali pasivažinėti riedučiais penkias minutes, po to važinėsis Karolis. Aš žiūrėsiu į laikrodį.“ Leiskite pasiskolinti. Jeigu kokiam nors draugui labai patinka jūsų sūnaus mašinėlė, tegu jūsų vaikas vienai dienai ją paskolina.

Skatinkite davimą. „Man nepatinka, kad pasiglemžei visus ledinukus. Pavaišink jais ir sesutę. Mūsų šeimoje priimta dalytis.“ Tegu vaikas padovanos kitiems tuos žaisliukus, kurių turi keletą, ar su kuriais jau nebežaidžia.

Įvertinkite vaiko dosnumą. „Mačiau, jog davei broliukui pusę savo pyragėlio – didžiuojuosi tavimi, kad taip šauniai pasielgei.“

Kai vaikai pradeda lankyti mokyklą, jų dėmesį nuo dalijimosi galite nukreipti į supratingumą ir kitų atjautimą. Pavyzdžiui, paskatinkite vaikus parengti džiugią staigmenėlę sergančiam draugui. Paaiškinkite jiems, kodėl patys elgiatės altruistiškai, įvardykite motyvus. Jeigu patarnaujate kitiems, pavyzdžiui, nešate rūbų ar maisto labdarai, tegu jūsų vaikas taip pat dalyvauja. Skirkite laiko savo atžaloms – tik taip jie pažins jus ir jūsų gyvenimo būdą.

Savanaudis vaikas tiki, kad visas gyvenimas verda aplink jį. Tokie vaikai linkę rungtis su kitais, skintis sau kelią ir nuolat reikalauti dėmesio. Jeigu jie ką nors padaro kito labui, siekia būti pastebėti ar viešai pagirti. Nesavanaudžio vaiko auginimas visuomenėje, kurioje viešpatauja nepriklausomynė bei individualizmas, nėra lengvas, ir kartais gali atrodyti beprasmis. Kur kas svarbiau tampa išmokyti vaiką kovoti už save ir savo nuosavybę – juk dabar tokie sudėtingi, kupini negailestingos konkurencijos laikai! Tačiau toks vaikų drąsinimas pirmauti tiek moksluose, tiek žaidimuose, gali nuslopinti natūralų polinkį padėti kitiems, dirbti komandoje, ir stengtis dėl to, kad visiems būtų gerai.

Nesvarbu, kokio amžiaus jūsų vaikas. Svarbiausia yra būti šiltais, dosniais, jautriais tėvais. Vaikai, gyvenantys dosnumo, nesavanaudiško elgesio ir supratingumo atmosferoje, ateityje kurs saugesnį ir gražesnį pasaulį.