Dosnumas

Atšilus orams, į kiemus ir parkus pasipylė įvairaus amžiaus vaikai su tėvais, seneliais ar auklėmis. Šiltuoju metų laiku lauke galima žaisti su įvairiausiais žaislais: kibirėliais, kastuvėliais, mašinytėmis, kamuoliais, lėlėmis, galima važinėti triratuku ar dviračiu… Būtent dėl to mažose širdelėse kartais vyksta didžiulės dramos, pastebėjus, kad kitas turi didesnį, ryškesnį, gražesnį, ar tiesiog kitokį… Suaugusiesiems reikia daug kantrybės sprendžiant tarp vaikų kilusius konfliktus su audringiais pykčio ir pavydo priepuoliais. Patiems mažiausiems natūralu elgtis egoistiškai. Pagal dvimečio vaiko pasaulio suvokimą, jo daiktai yra tarsi jo paties tąsa. Įgydami stiprų savojo „aš“ pajautimą, dvimečiai pradeda suvokti nuosavybę (daiktų priklausomybę). Šiuo etapu du jo mėgstamiausi žodžiai būna „mano“ ir „ne“. Žinoma, pasitaiko iš prigimties dosnių mažylių, kurie geranoriškai pasidalija su aplinkiniais savo užkandžiu ar žaisliuku, tačiau dauguma dvimečių dar nėra subrendę dalytis; jie laimę dažnai išgyvena galėjimu turėti nuosavybę būtent dabar. Tokio amžiaus mažyliai jau žaidžia kartu su kitais vaikais, prižiūrimi suaugusiųjų, tačiau reikia laiko, kol jie įgis dalijimosi įgūdžių. Tad kaip padėti vaikams dalytis, kad jie nebijotų kuriam laikui paleisti iš rankų savo žaisliuką? Praktikuokite eiliškumą. Pavyzdžiui, verčiate vieną knygelės puslapį, o mažylis verčia kitą. Arba statote vieną piramidės kaladėlę, kitą – uždeda mažylis, ir panašiai.

Aš šykštumas ir dosnumas – įgimtos savybės? Nei šykštumas, nei dosnumas neįgimtas. Tai žmonių „susikurtas“ bruožas, padedantis gyventi kartu arba… gyventi atskirai. Žmonių santykiuose galioja paprasti psichologiniai dėsniai. Vienas iš jų gražiai apibūdintas lietuviška patarle: „Kaip vienam lauko gale šauksi, taip kitam lauko gale atsišauks“. Tad jei žmogus dalinasi su kitais, yra dosnus, lyg ir savaime kiti žmonės su juo tampa dosnesni. Taip atrandamas geresnis sutarimas, taip gyventi kartu lengviau. O kuo žmogus šykštesnis, tuo ir aplinkiniai jo tampa šykštesni – o taip gyventi kartu labai sunku. Gal tai – tautos bruožas? Juk vokiečiai, mūsų akimis, labai šykštūs, o rusai – dosnūs? Kaip su lietuviais? Tautų bruožai ne būtinai tinka kiekvienam tautos atstovui. Pažįstu vokiečių, kurių šykščiais niekaip nepavadinsi. O ir patį šykštumą, ir dosnumą mes vertiname iš savo kultūrinės perspektyvos. Tad kalbėdami apie tautinius bruožus visada turėkime galvoje, kad tai labai neobjektyvu. Kai stebime kitas tautas, matome tam tikrus elgesio ir santykių modelius. Taip, mums atrodo, kad vokiečiai šykštesni, nes jie elgiasi šiek tiek kitaip, nei mums įprasta. Kiekviena kultūra turi savo stereotipus, savo elgesio modelius, savus būdus gyventi ir įprasminti savo būtį. Kokie lietuviai kitų kultūrų akimis – reikėtų paklausti jų. Tiesą sakant, tokio klausimo nė vieno iš savo pažįstamų užsieniečių nepaklausiau. Teks šį namų darbą atlikti patiems skaitytojams.

Dažnai prakalbus apie labdarą ir apie tai, kad vaikus mokyti aukoti yra labai svarbu, gali susilaukti pačių įvairiausių žvilgsnių ir komentarų. Žmonės šiek tiek supratingesni, jei pradedi apie tai kalbėti didžiausių metų švenčių metu: juk tada visiems norisi būti dosniems, supratingiems ir užjaučiantiems. Be to, visi mėgsta dovanoti. Ypač vaikai. Taigi gal verta vaikus mokyti dovanoti dovanas, kurios nieko nekainuoja? Gal verta jau su ikimokyklinuku kalbėti, kad mažiausia auka – iš kišenės ištraukti pinigai, kurių ir taip pilna kišenėje. Juk dar Biblijoje buvo parašyta, kad moteris, kuri paaukojo vieną pinigėlį, bet tai buvo jos vienintelis, paaukojo daugiausiai iš visų… Vaikai mus nuolat stebi. Kiekvienas mūsų mielaširdingas, užuojautos kupinas ir nesavanaudiškas poelgis nepraslysta jiems pro akis. Tačiau – besistengdami užauginti duodančius ir empatiškus vaikus – dažnai pamirštame, kad būtent tie netikėti, spontaniški poelgiai perduoda vaikams amžinąsias vertybes ir padeda jiems augti aukojančiais žmonėmis. Prieš porą mėnesių viena pažistama prasitarė, kad su vyru nedovanos vienas kitam Kalėdinių dovanų. Tiesiog pasikalbėjo apie tai, kiek pinigų tam skirtų, ir nusprendė visus juos skirti labdarai. Ta šeima – tūla lietuvių šeima: du vaikai, butas daugiabutyje. Bet ir kažkas tokio visiškai neįprasto, ar ne?

3-5 metų amžiaus vaikai pradeda žaisti kartu. Kas vaikų darželyje, kas kiemo žaidimų aikštelėje. Iš šalies aiškiai matyti, kaip jie susiburia į „interesų grupes“: berniukai virsta policininkais, lenktynininkais, gelbėtojais ir pan., mergaitės – mamytėmis, dainininkėmis ir t.t. Iki šiol žaislas vaikui buvo vertingas vien tuo, kad yra jo nuosavybė, nuo šiol viskas keičiasi: žaislai tampa žaidimų įrankiais, kuriais jau norisi pasidalinti su savo draugais, nes taip smagiau žaisti. Žmogiškieji santykiai atsiduria pirmojoje vietoje. Būtent dabar reikia pradėti mokyti vaiką dalintis, arba kaip sako suaugusieji – dosnumo. Vaikas labai greit suvokia, kad leidęs žaisti kitiems su savo žaislu, gauna teisę tapti grupės nariu ir žaisti kartu su kitais. Kartais jie noriai dalijasi savo žaislais su draugais, tačiau net prisiliesti prie jų neleidžia kitiems vaikams. Kodėl? Vaikas išskiria sau artimų žmonių ratą. Šiam ratui priklauso artimieji ir draugai. Šiais žmonėmis vaikas pasitiki, noriai bendrauja ir mielai pasidalins pačiais brangiausiais jam daiktais. Ir yra žmonių, šalia kurių mažylis tiesiog priverstas būti, bet neprivalo draugauti. Su jais ir žaislų nesidalina. Ar tai gobšumas? – Ne. Tarkime, jūs turite automobilį: ar duosite juo pasivažinėti žmogui iš gretimos laiptinės? Turbūt ne. O jei paprašys brolis/sesė? – Taip.

Mokslininkai pirmą kartą nustatė, kad žmonių dosnumui didžiausią įtaką daro ne auklėjimas, o genai. Tai patvirtinta per eksperimentą, kurio dalyviai galėjo pasirinkti – pasilaikyti pinigus sau ar atiduoti kitam. Tam tikrą genų kombinaciją turintys žmonės kur kas labiau buvo linkę atiduoti. Jeruzalės universiteto mokslininkų surengtame eksperimente (apie šį tyrimą plačiau rašoma žurnale „Genes, Brain and Behavior“) dalyvavo 203 žmonės. Turintieji tam tikrą geno AVPR1a variantą vidutiniškai 50 proc. buvo dosnesni. Pasak eksperimentui vadovavusio Arielio Knafo, gauti pirmi tiesioginiai įrodymai, kad esama ryšio tarp DNR ir altruizmo. Genui AVPR1a tenka svarbus vaidmuo, kad smegenų ląstelėse taptų aktyvus hormonas vasopresinas. Jis siejamas su žmogaus užmezgamais socialiniais ryšiais. Mokslininkai nustatė, kad svarbi dosniųjų dalyvių geno dalis – vadinamasis promotorius – buvo ilgesnis. Ši dalis lemia, kiek aktyvus genas: kai promotorius ilgesnis – genas aktyvesnis. Kiti mokslininkų tyrimai, atlikti ne su žmonėmis, o gyvūnais, leidžia manyti, kad altruizmas turi ilgą genetinę istoriją. Pasak psichologų, dosnumą ir socialinius ryšius skatinantys genai buvo svarbūs evoliucijoje. Juk altruizmas, grindžiamas mintimi, kad už gerą darbą tikriausiai bus atlyginta, tampa sėkminga elgesio strategija. Mažiau tikėtina, kad tokia strategija bus veiksminga ir su svetimais žmonėmis, todėl svarbūs tampa socialiniai ryšiai.

Diskusijos šiandien sukasi apie du esminius klausimus – kas sukėlė pasaulio ekonomikos ir finansų krizę ir kokios priemonės gali padėti iš jos išbristi. Dominuojantis atsakymas – krizę sukėlė žmonių godumas, ypač bankininkų, o išbristi iš krizės gali padėti valdžia, skatindama ekonomiką monetarinėmis arba fiskalinėmis priemonėmis. JAV svarstomas ekonomikos gaivinimo planas, pagal kurį planuojama iš valdžios biudžetų išleisti 787 milijardus JAV dolerių įvairiausioms investicijų programoms. Lietuvoje kalbama apie 4 milijardus litų verslo skatinimui. Kitaip tariant, šalin godųjį kapitalizmą, tegyvuoja dosnusis socializmas. Ir vis tik, ar jums neatrodo keista, kad godumas, žmogaus savybė, kuri buvo, yra ir bus būdinga kai kuriems žmonėms, įgavo tokią galią, kad griauna ištisas pasaulio ekonomikas? Stulbina paviršutiniškas krizės priežasčių aiškinimas, masiškai sklindantis net iš profesionalų analitikų, ekonomikos guru, bankininkų lūpų – net ir jiems godumas tapo galingiausiu ekonomikos veiksniu. Dažnai skambanti frazė „spartus vartojimo prekių ir būsto paklausos augimas”, kuria grindžiamas vartojimo ir skolinimo bumas, nei kiek nepaaiškina, kaip toji milžiniška paklausa iš niekur nieko galėjo susiformuoti. Ir net jei tam tikru metu padidėja paklausa būstui ar automobiliui, tai esant fiksuotam išteklių kiekiui, paklausa kitoms reikmėms turėjo kristi. Turėjo mažėti kitur panaudojami ištekliai, visų pirma – finansiniai.

Kaip pirmojoje savo enciklikoje priminė Benediktas XVI, dosnumas yra pagrindinis krikščionio gyvenimo kelrodis. Per penktąsias šv. Chosemarijos Eskrivos kanonizavimo metines širdimi ir protu esu su ta daugybe Opus Dei Prelatūros narių ir remėjų, kurie kartu su savo draugais ir bendradarbiais visų penkių žemynų šalyse savo gyvenimą aukoja visuomeninei veiklai ir asmeninei pagalbai, kylančioms iš gilaus krikščioniško tikėjimo. Šitaip palaikomas didžiadvasiškumas, kuriuo šv. Chosemarija įkvėpė daugybę evangelizacijos ir žmogiškumo aukštinimoprogramų, ypač kreipdamas dėmesį į pačius vargingiausius, kaip kitą dieną po kanonizacijos savo kalboje priminė Jonas Paulius II. Kai kurios iš šių misijų, kurios būtų patikę šv. Chosemarijai, gimė kaip tik šio bažnytinio įvykio proga: viena iš jų – tai mirtinų ligonių priežiūros centras Laguna Madride ar švietimo skatinimo projektas Harambee, skirtas vykdyti visuomeninės pakraipos darbams Afrikos šalyse, esančiose į pietus nuo Sacharos. Praėjus penkeriems metams, šios organizacijos diena iš dienos neša vaisių tiek jų kūrėjams, tiek jų globotiniams. Kvietimą būti dosniam krikščioniui lygiai taip pat uoliai skelbia ir tie, kurie kitiems padeda ne taip aktyviai ir ne taip atsidavę.

Citrininio ploviklio kvapo gali visiškai pakakti, kad žmonės panorėtų tapti dosnesni ir geraširdiškesni. Taip teigiama JAV ir Kanados mokslininkų atlikto tyrimo rezultatuose, pranešė „The Vancouver Sun”. Eksperimento išvadose teigiama, kad tyrimo dalyviai, kurie buvo švariame citrusais kvepiančiame kambaryje, buvo labiau linkę paaukoti labdarai ir pasidalinti pinigais nei tie, kurie buvo neiškvėpintame kambaryje. Jutos ir Ilinojaus valstijų bei Toronto mokslininkai atliko tyrimą su 28 žmonėmis. 14 jų buvo neiškvėpintame kambaryje, o kiti 14 – kambaryje, kuriame buvo papurkšta citrinų kvapo langų valiklio. Kiekvienam dalyviui buvo duota 12 JAV dolerių, kuriuos jie galėjo savo nuožiūra pasidalinti su atsitiktiniu partneriu, esančiu kambaryje. Tyrimo rezultatai rodo, kad citrinomis kvepiančiame kambaryje žmonės vidutiniškai pasidalino 5,33 dolerio, o nekvepiančiame kambaryje – 2,81 dolerio. Buvo atliktas dar vienas eksperimentas. Jame dalyvavo 99 studentai. Dalyvių buvo paprašyta užpildyti anketas – nuo 1 iki 7 balų įvertinti savo pasiryžimą paaukoti pinigų ar laiko labdaros organizacijai „Habitat for Humanity”. Citrinomis kvepiančiame kambaryje 21 proc. dalyvių teigė esą pasirengę paaukoti pinigų, o nekvepiančiame kambaryje tokių žmonių buvo vos 6 proc. Tyrimo duomenys taip pat rodo, kad nė vienas iš dalyvių nemanė, jog kvapas lėmė jų sprendimą.

Artėjant vienai didžiausių žiemos švenčių suintensyvėjusius raginimus SMS žinute ar įsigyjant specialią apyrankę paaukoti labdarai lrt. lt kalbinti specialistai vertina prieštaringai. Vieni jų kalba apie apgalvotą rinkodaros kampaniją, kiti – apie ypatingu metu užplūstantį dosnumo jausmą, tačiau visos pusės sutinka – paaukoti vaikų namuose gyvenančiam našlaičiui yra prasmingiau negu girtis nauju „Ferrari“. „VRP|Hill & Knowlton“ vykdomojo direktoriaus Mykolo Katkaus nuomone, dabar ypač geras laikas paramos akcijoms vykti. „Užsienio praktika rodo, kad masinio taupymo metu kartais nutinka taip, kad labdarai aukojama daugiau nei paprastai. Žmonės, jausdami, kad jiems patiems sunkiau išsiversti, labiau užjaučia ir supranta mažiau už juos uždirbančius ir dar labiau pažeidžiamus“, – teigė M. Katkus. Anot M. Katkaus, Lietuvoje labdarystė dar nėra įprastas reiškinys. „Kalbu ne tik apie verslo filantropiją, o apie pavienių žmonių aukas. Palyginti su pasauliu, mūsų šalyje labdaros sritis yra labai mažai išsivysčiusi. Amerikoje 95 proc. labdaros suaukoja paprasti žmonės, o ne verslo įmonės. Tapdami vis sąmoningesni ir eidami į priekį tikrai privalėsime aukoti nepalyginamai daugiau“, – pasakojo M. Katkus. M. Katkaus nuomone, jeigu po labdaros akciją organizuojančio asmens ar įmonės viešai deklaruojamais kilniais tikslais ir yra užslėptas kažkokios asmeninės naudos siekimas, tai nėra smerktina.