Dosnumo švytėjimas
Mons. Chavjero Ečevarijos (Javier Echevarria), Opus Dei Prelato straipsnis penktųjų šv. Chosemarijos Eskrivos kanonizacijos metinių proga: „įprastinė veikla – šeimyninis gyvenimas, darbas, visuomeniniai santykiai yra į Dangų vedantis.”
Prieš penkerius metus, 2002-ųjų spalio 6 d., susirinkusiai margai miniai iš viso pasaulio Jonas Paulius II Opus Dei įkūrėją Chosemariją Eskrivą de Balaguerą paskelbė šventuoju. Kitą dieną per susitikimą su kanonizacijos liudininkais Šv. Petro aikštėje šv. Chosemariją pavadino kasdienybės šventuoju. Šiaisžodžiais apibendrino šio atsidavusio kunigo skelbto mokymo esmę: įprastinė veikla – šeimyninis gyvenimas, darbas, visuomeniniai santykiai yra į Dangų vedantis kelias, kuriuo reikia eiti žvelgiant į Dievą ir noriai padedant artimui.
Man nusišypsojo laimė – ją laikau Dievo dovana – ketvirtį amžiaus savo akimis regėti, kaip šv. Chosemarija uoliai padeda daugybei žmonių susieti tikėjimo kupiną gyvenimą su kasdienybe. Nuo pat 1928-ųjų spalio 2 d., Opus Dei įkūrimo pradžios, jis mus mokė, kad žmogiškumas, mylimas Dievo ir per Įsikūnijimą prisiimtas Kristaus, gali tapti keliu, vedančiu į šventumą. „Pačiose įprasčiausiose aplinkybėse slypi kažkas švento, dieviško, o kiekvienam iš jūsų tą kažką reikia atrasti“ (Homilija Aistringai mylėti pasaulį, 1967/10/08). Šią žinią – ar mokydamas tikėjimo tiesų, ar patardamas praktiškai jis skelbė moterims ir vyrams iš pačių skirtingiausių profesinių ir socialinių sričių bei sluoksnių, kalbėdamas su jais asmeniškai ar įvairialypei miniai, kaip ką tik mano pacituotoje homilijoje, kurią skaitė daugiau kaip dvidešimčiai tūkstančių žmonių Navaros universitete.
Suvienyti tikėjimo kupiną gyvenimą ir kasdienybę padeda meilė. Veikdamas Dievo meilės vardu, krikščionis savo darbus savaime pradeda ir užbaigia mintimis apie Viešpatį. Šitaip fabrikas, kontora, biblioteka, laboratorija, dirbtuvė ar namų sienos virsta scena, kurioje Kūrėjas kalbasi su kūriniu, Tėvas, beprotiškai mylintis savo vaikus, kalbasi su sūnumi ar dukra, žinančiais, jog Dievas juos myli. Taip viskas virsta malda.Be to, puoselėdamas meilę artimui, jauti kvietimą šeimos, visuomeninius ir darbinius santykius prisotinti dosnumo balzamo.
Šiais laikais, kai, viena vertus, nepasitikima ideologijomis, o kita vertus, pasipelnymo ar valdžios siekimas nuolat atneša neigiamų pasekmių, ši žinia yra itin aktuali ir itin svarbi. Krikščioniškas dosnumas jokiu būdu nėra įnagis, juo nesiekiama jokių kitų tikslų: meilė nereikalauja atlygio. Norint būti dosniam kasdieniame gyvenime, sako šv. Chosemarija, „reikia turėti didelę širdį, regėti aplinkinių bėdas, mokėti atleisti ir suprasti: kartu su Jėzumi Kristumi aukotis už visas sielas“ (Es Cristo que pasa, nr. 158).
Kaip pirmojoje savo enciklikoje priminė Benediktas XVI, dosnumas yra pagrindinis krikščionio gyvenimo kelrodis. Per penktąsias šv. Chosemarijos Eskrivos kanonizavimo metines širdimi ir protu esu su ta daugybe Opus Dei Prelatūros narių ir remėjų, kurie kartu su savo draugais ir bendradarbiais visų penkių žemynų šalyse savo gyvenimą aukoja visuomeninei veiklai ir asmeninei pagalbai, kylančioms iš gilaus krikščioniško tikėjimo. Šitaip palaikomas didžiadvasiškumas, kuriuo šv. Chosemarija įkvėpė daugybę evangelizacijos ir žmogiškumo aukštinimoprogramų, ypač kreipdamas dėmesį į pačius vargingiausius, kaip kitą dieną po kanonizacijos savo kalboje priminė Jonas Paulius II. Kai kurios iš šių misijų, kurios būtų patikę šv. Chosemarijai, gimė kaip tik šio bažnytinio įvykio proga: viena iš jų – tai mirtinų ligonių priežiūros centras Laguna Madride ar švietimo skatinimo projektas Harambee, skirtas vykdyti visuomeninės pakraipos darbams Afrikos šalyse, esančiose į pietus nuo Sacharos. Praėjus penkeriems metams, šios organizacijos diena iš dienos neša vaisių tiek jų kūrėjams, tiek jų globotiniams.
Kvietimą būti dosniam krikščioniui lygiai taip pat uoliai skelbia ir tie, kurie kitiems padeda ne taip aktyviai ir ne taip atsidavę. Dosnumas nėra vien teorinė dorybė; kasdieniame gyvenime jis neatsiejamas nuo žmogiškosios meilės: „Neturim vienos širdies mylėti žmogui, – aiškino šv. Chosemarija, – o kitos mylėti jo kūrinijai: mūsų vargšė širdis iš kūno ir kraujo myli žmogiška meile, kuri, susieta su meile Kristui, tampa antgamtiška. Būtent tokį ir ne kitokį dosnumą turime puoselėti savo širdyse“ (Amigos de Dios, nr. 229).
Šiais laikais, kuriais, deja, pilna konfliktų – šeimos, šalies ir tarptautinių – būtina pabrėžti, kad dosnumas kasdieniame gyvenime iš esmės tolygus mokėjimui atsiprašyti ir atleisti. Atlaidumas – vienintelis kelias mūšio lauką paversti darnaus bendradarbiavimo vieta. Mokytis supratingumo, atleisti ir atsiprašyti, žinoma, yra varginantis darbas, nes visada reikia pradėti iš naujo; tačiau taip tiesiamas kelias, žiebiantis viltį. Ir atvirkščiai, žmogui, kuris nemoka atleisti ir atsiprašyti, tampa sunku išsaugoti šeimos vienybę, dirbti bendram gyventojų labui, sėti taiką ir džiaugsmą tarptautiniuose santykiuose
Be to, dosnumas krikščioniui yra tinkamiausias būdas skleisti tikėjimą. Benediktas XVI moko: „Tyra ir dėkinga meilė yra geriausias Dievo, kurį tikime, liudijimas“ (Deus Caritas est, nr. 31). Evangelizacija niekuomet nėra vien tik intelektualus bendravimas. Neretai tikėjimo lobynus žmonės atranda padedami kitų: daugelis savo noru priartėja prie Jėzus Kristaus patyrę krikščionių meilę. Šia prasme meilė kitiems kasdieniame gyvenime, išreikšta konkrečiais darbais, mums suteikia galimybę pažinti ir būti pažintiems. Todėl šv. Chosemarija teigė, kad evangelizacijos išskėstomis rankomis turi imtis žmonės, turintys mylinčią širdį.
Antrasis Vatikano susirinkimas paskelbė, kad viena didžiausių šiuolaikinio pasaulio klaidų ir yra tikėjimo atsiskyrimas nuo kasdienio gyvenimo (plg. Gaudium et spes, 43). Praėjus penkeriems metams nuo šv. Chosemarijos, kasdienybės šventojo, kanonizacijos, meldžiu Dievą, kad Jis mums, ypač krikščionims, padėtų savo širdysesuvienyti meilę Dievui ir meilę savo broliams ir seserims, visoms moterims ir vyrams: kad palaikytų mūsų pastangas kiekvienai dienai suteikti dosnumo švytėjimo.
+ Mons. Opus Dei Prelatas
