Benediktas XVI teigė, kad tikinčiajam žodis „ramybė“ yra vienas gražiausių Dievo vardų, Tėvo, kuris trokšta visų Savo vaikų tarpusavio supratimo. Sakyti „telydi tave Viešpaties ramybė“, „Viešpaties ramybė telydi jus“ tolygu linkėti, kad su kiekvienu ir kiekviena gyventų Dievas. O kadangi Kristus yra mūsų ramybė (Ef 2, 16), šis troškimas virsta pastangomis supažindinti su Juo kitus ir padėti jiems suprasti, kad asmeninis bendravimas su Jėzumi, draugystė su Juo suteikia sielai begalinį džiaugsmą ir ramybę: „Duodu jums Dievo ramybę, ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu“ (Jn 14, 27). Pats mačiau, kaip šv. Josemarija ne tik pamokslavo ir skleidė taikos Evangeliją (Ef 6, 15), bet ir pats ją nuolat nešiojo širdyje. Per visą jo gyvenimą netrūko fizinio pavojaus ar dvasinio nerimo dėl Bažnyčios ir visuomenės sėkmės, ypač didesnių ar mažesnių visuotinių krizių metu. Tačiau niekad nemačiau, kad jis būtų praradęs ramybę ar nustojęs ją skleisti kitiems. Įsitikinęs, kad supažindinimas su Evangelija kartu sėja ir ramybę bei džiaugsmą, jis skatino susitikti su Kristumi, visad didžiai gerbdamas sąžinės laisvę. Žinojo, kad ši užduotis yra ypač naudinga žmonijai dar ir todėl, kad Kristaus mokymo pažinimas ir krikščioniškasis atsidavimas tobulina žmogišką laisvę ir norą tarnauti kitiems. Vykdydama Evangelizacijos uždavinį, Bažnyčia pilnomis rieškučiomis padeda sėti ramybę ir džiaugsmą.