Kūrybinė drąsa ir baimė: Jaroslavas Melnikas

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Be galo aktuali tema. Kūrybinė drąsa - tai talentas. Talentas ir kūrybinė drąsa - sinonimai. Įsivaizduokime talentą be kūrybinės drąsos. Tai neįmanoma. Bet kame iš tiesų pasireiškia ta drąsa? Kas tai - gal uždraustos temos? Gal žodžiai? Idėjos? Mintys? Ir taip, ir ne. Yra drąsa ir drąsa. Yra skandalas ir skandalas. Įdėmiau pažvelgus, talentas - nedrąsus. Nejau tam, kad kvėpuotum, reikalinga drąsa? Jei jums skauda - rėkiate. Rėkiate, nepaisydami elgsenos „padorioje visuomenėje" taisyklių. Tai nejau tas riksmas - drąsa? Talentui visuomet skauda. Skausmo šaltinis - tiesa. Tai, ką vadiname „talento drąsa", tiesiog yra jo savybė. Jei H. Milleris šokiravo amžininkus savo drąsa, nejau galėtum pamanyti, kad tai buvo jo tikslas? Jis taip matė gyvenimą, žmogų - ir jis išreiškė savo regėjimą nesidairydamas, negalvodamas apie tai, kiek jo vartojami žodžiai yra „kultūringi". Kiek suderinami su viena ar kita kultūra jo kuriami paveikslai. Jis net jų ir nekūrė - jis juos matė. Jei paskaitytume kokį nors G. Bataille, pamatytume, kad jo mintys, paveikslai yra šokiruojančio pobūdžio. Bet nejau jis norėjo pigios šlovės? Ir šiandien, nepaisant savo vardo, jis lieka - pagal garsumo lygį - marginalinio pobūdžio rašytojas. Jo knygas skaito ypatingas, gan siauras žmonių ratas. G. Bataille kalba apie tokias žmogaus gelmes, į kurias pažvelgus ima suktis galva. Jo erotizmas susijęs su potraukiu mirčiai, artumas - su sadizmu ir mazochizmu.

Pažadink savyje nugalėtoją! Arba drąsos pokyčiams vystymas

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar yra tiesioginis ryšys tarp drąsos ir gyvenimo pasiekimų? Ryšys tiesioginis! Jei nuolat elgsimės taip, kaip esame įpratę, ribosime savo augimą, nes nevystysime naujų įpročių. O šiame pasaulyje galioja universalus dėsnis; jei tu neaugi, vadinasi mažėji - nes niekas nestovi vietoje. Dauguma žmonių susikuria įprastą aplinką, kurioje jaučiasi komfortiškai ir daro viską, kad ją išsaugoti. Kuo toliau, tuo prireikia daugiau drąsos, kad priimti pokyčius. Viskas pasaulyje nuolat kinta, vienintelis pastovus dalykas, tai pokyčiai. Tikroji drąsa - tai įprotis nuolat kurti ir priimti pokyčius. Pradėjote teikti Lietuvoje unikalią asmeninio koučingo paslaugą. Kas tai per metodas ir ką jis duoda? Koučingas (coaching) tai naujausia asmeninio efektyvumo vystymo metodika, kuri padeda žmogui kurti savyje pokyčius. Koučingas tai sintezė: mentoriaus, kuris tiki Jūsų potencialu ir padeda išsikelti didesnius tikslus.....vadovo, kuris padeda išskaidyti didelį tikslą į tarpinius tikslus.....asmeninio trenerio, kuris padeda sėkmingai judėti pasirinktu keliu.... ir kolegos, kuris Jums duoda grįžtamąjį ryšį, padedantį nuolat tobulėti. Tiek sėkmingiausi pasaulio sportininkai, tiek didžiulių korporacijų vadovai vis dažniau kreipiasi į koučingo specialistus. Ar pastebėjote, kad įkvepiantis tikslas mobilizuoja jūsų vidinius resursus? Ar pažįstamas jausmas, kai intensyviai beieškant problemos sprendimo - jis ateina netikėčiausiu metu netikėtoje formoje?

Drąsa duoti

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

"Romoje jau buvo naktis. Pusrūsyje įrengtame bute grupelė merginų, norėjusių gyventi Evangelija, linkėjo viena kitai labos nakties. Bet štai skambutis. Kas galėtų belstis tokią vėlyvą valandą? Tarpduryje vyriškis, apimtas didžiausios panikos ir nusiminimo - kitą dieną jį su šeima turėtų išmesti iš namų, nes neįstengė susimokėti nuomos. Merginos susižvalgė ir be žodžių sutarusios atidarė stalčių, kuriame laikė į vokus sudėtas savo algų santaupas, skirtas pragyvenimui bei mokesčiams už dujas, telefoną ir elektros paslaugas. Ilgai nesvarsčiusios merginos viską atidavė tam vyrui. Tą naktį jos miegojo laimingos. Kažkas Kitas pasirūpins jomis. Bet štai dar neprašvitus suskamba telefonas. „Tuoj atvažiuoju taksi", - jos girdi to paties vyriškio balsą. Nustebusios dėl tokios transporto priemonės pasirinkimo merginos laukia. Svečio veidas išduoda, kad kažkas pasikeitė: „Vakar vakare grįžęs namo sužinojau gavęs neįsivaizduojamą palikimą. Širdis man liepė pasidalinti jį per pusę su jumis". Suma buvo lygiai dvigubai didesnė nei ta, kurią merginos didžiadvasiškai buvo atidavusios". „Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta". Ar ir tu tai patyrei? Jei ne, prisimink, kad reikia dovanoti be išskaičiavimo, nelaukiant, kad sugrįžtų, ir bet kam, kas prašo. Pabandyk. Tačiau daryk tai ne tam, kad pamatytum rezultatą, o iš meilės Dievui.

Koks yra lietuvio charakteris?

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

R. Ališauskienės manymu, drąsa – viena iš lietuviams būdingų savybių. „Gyvename gan plokščioje žemėje, bet daug lietuvių veržiasi į kalnus, daug lietuvių renkasi pilotavimą arba kitokias gana ekstremalias sporto šakas ir mėgsta rizikuoti. Yra tautų, kurios žymiai atsargesnės arba, kaip sakoma, nelips ten, kur pavojinga. Lietuviai taip pat nebijo nežinomybės, nebijo išvažiuoti. Drąsūs žmonės yra emigrantai, nes jie savo problemas sprendžia ne visada žinodami, kur eina. Kalbėdami apie tai, kokias savybes vertina, drąsą lietuviai pažymi kaip pakankamai svarbią savybę“, – teigė sociologė. Lietuvos įvaizdžio kūrėjai Lietuvą taip pat pateikia kaip drąsią šalį. „Lietuviai, kaip ir daugelis žmonių, yra daugialypiai ir viena iš savybių, kuria jie pasižymi, yra drąsa. Drąsa iš tikrųjų yra labai plati sąvoka: yra ir teigiamų, ir neigiamų apraiškų. Tačiau lietuviai turi ryžto, moka trenkti kumščiu į stalą“, – mano P. Senūta. Tačiau, anot jo, lietuviai visgi labiausiai tapatinasi su darbštumu. „Apklausos rodo, kad lietuviai išskiria drąsą ir tai yra antra mūsų tautinė savybė po darbštumo. Darbštumas nepasirinktas todėl, kad šiuolaikinėje visuomenėje šis bruožas nėra ta pati vertybė. Darbštumo, pigių darbo rankų yra ganėtinai daug pasaulyje ir mes nesiruošiame į tai pretenduoti“, – pridūria P. Senūta. Suprantama, tą drąsą reikia atitinkamai pristatyti. Pristatyti ne kaip kokį gyrimąsi, bet drąsą rizikuoti.

Motiniškas pavydas

woman in white shirt carrying baby
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas - nejaugi jos gali būti per daug? Tik ar pavydas kitai moteriai, nugvelbusiai mylimą sūnų, iš tiesų yra meilės išraiška? Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Įprasta manyti, kad tokiai daliai savo vaikus pasmerkia itin valdingos motinos, tačiau iš tiesų didesnį ar mažesnį pavydą naujajai sūnaus širdies užkariautojai jaučia beveik kiekviena moteris. Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai: "Mano sūnus nebuvo vienturtėlis - auginau ir porą metų vyresnę dukterį. Turiu mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvau įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: "O Jovita mano taip", "o ji pasakė anaip". Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė. Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta - nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?!

Drovumas - ne yda, bet laikinas nepatogumas

children, child, the little girl
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Bendravimas su nepažįstamais žmonėmis jums kelia panišką baimę? Išgirdus iš vaikino komplimentą, kad gražiai atrodote, jūsų veido spalva prilygsta prinokusio pomidoro spalvai? Išvydusi grėsmingas šefo raukšles, negalite pakelti akių ir ištarti poros žodžių? Drovumas, nepasitikėjimas savimi, sutrikimas, gėda - pavadinimų daugybė, tačiau nuo to nepasidaro lengviau gyventi. Būti droviam - vadinasi, bijoti žmonių, ypač tų, kurie dėl kokių nors priežasčių neigiamai veikia jūsų emocijas: nepažįstamųjų (nežinia, ko iš jų galima tikėtis); viršininkų (jie turi valdžią); priešingos lyties atstovų (jie kelia mintį apie galimą suartėjimą). Vieni tyrinėtojai įsitikinę, kad drovumas paveldimas, kiti mano, jog jis atsiranda tada, kai žmogus sako sau: "Esu drovus". Drovumą gana sunku nuslėpti, nes tai ne tik vidinis savęs kankinimas, bet ir išoriniai požymiai... Kaip elgtis? Pajutusi, kad per svarbų pokalbį su "svajonių vyru" ima trūkčioti kvėpavimas, bandykite atgauti tolygų ritmą ir sau kartokite: "Įkvėpti-iškvėpti!". Jeigu ir nevisiškai įsigilinsite į kavalieriaus kalbą, tačiau galėsite jam atsakyti ne dusliu nuo sutrikimo, bet visiškai normaliu ar net seksualiu (jeigu panorėsite) balsu. Be to, tolygus kvėpavimas jūsų sutrikusį organizmą aprūpins deguonimi, veido spalva taps natūrali. Klastingas drovumas dažnai pasireiškia sudrėkusiomis pažastimis ir geltonomis dėmėmis ant palaidinės, nuo kurių negelbsti nė vienas reklamuojamas dezodorantas.

Drovumas užkerta kelią į karjerą ir laimę

Drovumas užkerta kelią į karjerą ir laimę
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Perdėtai kuklūs žmonės raudonuoja, nemoka apginti nuomonės ir atsisakyti nepriimtinų pasiūlymų. Daugelis iš mūsų tikriausiai prisimintume ne vieną atvejį, kai teko ko nors atsisakyti, praleisti gerą progą susipažinti, sulaukti prastesnio įvertinimo vien dėl to, kad neišdrįsome, pabijojome, per daug kuklinomės, nepasitikėjome savimi. Kas mums sutrukdydavo? Ogi tas nelemtas drovumas. Drovumas turi dvi puses. Geroji pusė ta, kad įprasta sakyti, jog kuklumas žmogų puošia. Toks žmogus visuomet kitų vertinamas už gebėjimą neišsišokti, mokėjimą patylėti, kai reikia, išklausyti kitus ir juos suprasti. Tačiau viskam reikia saiko, net ir kuklumui. Juk neretai su droviu žmogumi sunkiau bendrauti dėl perdėto jo atsargumo, bailumo ir nepatiklumo. Drovuolis su kitais vengia bendrauti bijodamas nepatogių situacijų, kai kurių žmonių, ypač tų, kurie kaip nors kelia jiems emocinę grėsmę. Drovumas nepraeina bėgant laikui, dėl jo kenčia ir vaikai, ir suaugusieji. Daugelis atvykstančių į psichologines konsultacijas skundžiasi nuolatos kamuojami vidinio drovumo, kuris trukdo laiku pasakyti savo nuomonę, drąsiau išsakyti savo emocinę būseną, laiku atsisakyti nepriimtino pasiūlymo. Atlikti neurobiologiniai tyrimai parodė, kad 15-20 proc. kūdikių jau gimsta drovūs arba turi įgimtą temperamento polinkį į drovumą. Tačiau realiai pasireiškiantis drovumas dažniausiai priklauso nuo auklėjimo. Auklėjimas gali sustiprinti šią savybę arba susilpninti.

Drovumas: geras auklėjimas ar nelaimė

woman, lady, girl
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai tavyje apsigyvena baimė ir nepasitikėjimas, prasideda šokis pirštų galiukais apie bedugnės kraštą. Tikslas - nenukristi. Jokiais būdais įkandin neišgirsti bjaurios replikos. Taip veši kompleksai, kurie virsta nepasitikėjimo savimi uola ir užvirsta tave. Nepasiduok. Mergina parduotuvėje apžiūrinėja naujausią drabužių kolekciją. Išsitraukia kelnes ir ieško kainos. "Aš jums padėsiu, - prišoka padavėja. O! Tai ne jūsų dydis. Siūlyčiau pasimatuoti šitas". Regis menkniekis, siūlomas dydis M, bet mergina rausta, balsta, sumurma: "Ne, ne, ačiū nereikia" ir šauna iš parduotuvės. Ką jai įteigė "gerieji" žmonės? Tai, kad ji karvė, kuriai neįmanoma išsirinkti jokio padoraus drabužio? Ar, kad priimti kito žmogaus pagalbą yra silpnybės požymis? Drovus žmogus niekada prie tavęs pirmas neprieis vakarėlyje, per išpardavimą nečiups jums abiems patikusio daikto. Iš pirmo žvilgsnio - gero auklėjimo įsikūnijimas, bet geriau įsižiūrėjus paaiškėja, kad jis - labai nelaimingas. Jo saviraiškai trukdo gausybė draudimų bei abejotinų apribojimų. Jis pirks turguje pardavėjo įsiūlytą arbūzą, o kavinėje drovėsis, kad užsisakė tik kavos. Pasitaiko situacijų, kai drovumo kaina gali būti ne tik pinigai ir pora nejaukių minučių, bet ir gerokai daugiau. Mergina nuėjo pas odontologą, kuris nepavartė jos kortelės. O pacientė susidrovėjo pasakyti, kad vieniems skausmą malšinantiems vaistams ji yra alergiška. Gydytojas, lyg tyčia, pasirinko tuos ir suleido. Gerai, kad viskas baigėsi tik dusulio priepuoliu.

Vaikai negimsta drovūs

Vaikai negimsta drovūs
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vaikas - bendravimo genijus. Jis atviras pasauliui, tik labai jautrus viskam, kas nauja. Jis ryja informaciją dideliais gurKšniais - jam būtini įspūdžiai. Jis nešališkas, ir įsigyti tris naujus bičiulius per dešimtį minučių smėlio dėžėje 3-6 metų repečkojui - vieni niekai. Juo apmaudžiau mamoms ir tėčiams, jeigu atžala šalinasi kitų vaikų arba kiti šalinasi jo. Vaikai negimsta drovūs, teigia psichologė Polina Gaverdovskaja. Jie gimsta komunikabilūs ir smalsūs, o štai drovius juos padarome mes, suaugusieji. Kartais - ne sava valia. Taip, pavyzdžiui, gali nutikti ligotam vaikui, kuris daug laiko praleidžia namuose. Kitas variantas - kai jam trūksta bendravimo todėl, kad aplink nėra bendraamžių (nelanko darželio, kieme nėra vaikų), o kviesti svečių į namus neįprasta. Šiaip ar taip, vaikai, užaugę namuose, pilnuose žmonių, jums pasirodžius nelenda po stalu. Jeigu norite padėti atžalai lengviau bendrauti su kitais žmonėmis, nieku gyvu nedarykite jam spaudimo. Tiesiog padarykite taip, kad namuose dažniau būtų žmonių. Leiskite vaikui elgtis kaip jam norisi, o svečius paprašykite tiesiog "nepastebėti" mažojo laukinuko. Drovumas šiuo atveju - amžiaus bruožas, ir po kurio laiko jis išnyks savaime. Vieną akimirką vaikas pasiryš patampyti viešnią už padurkų, kitą jau pagrobs jos šlepetę po stalu, trečią pavaišins obuoliu, o galiausiai užsiropš jai ant kelių. Vaikų žaidimų aikštelėje leiskite mažyliui stebėti kitus vaikus. Nestumkite jo į įvykIų sūkurį.

Liūdesį susikuriame patys

Liūdesį susikuriame patys
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar kada nors bandėte pyktį palyginti su obuolio graužtuku? Taip, su ta nuograuža, kurią nesusimąstydami išmetate į šiukšliadėžę. Juk pyktis panašus į graužtuką, tačiau užuot jį išmetę iš galvos kaip bevertį nieką, nešiojamės jį, galvojame apie jį, liūdime. Socialinių mokslų daktarė, lektorė Egidija Laumenskaitė sako, kad liūdesys yra subtili pykčio forma, pasireiškianti tuomet, kai pykstame ant savęs, gailimės neišsipildžiusių troškimų, sugriuvusių iliuzijų. "Nesu nei psichologė, nei daktarė, todėl žmonių nepagydau, tik dalijuosi patirtimi, kurią įgijau dvasinio lavinimo institucijoje stažuotės Anglijoje metu prieš 16 metų. Tuomet supratau, kaip išvengti nerimo, kur slypi streso ir blogos būsenos priežastys, todėl dabar ir kitiems padedu įveikti liūdesį, neviltį ir pyktį", - sako lektorė. - Žmonės linkę manyti, jog baimė, nerimas, jautrumas yra mūsų prigimtinės savybės, kurių įveikti beveik neįmanoma. Ar pritartumėte tokiam teiginiui? - Jokiu būdu. Mes tik norime patys tuo tikėti. Nerimas ir baimė kyla iš per didelio mūsų įpročio "įsigyventi" į situacijas ir nuolat apie jas mąstyti. Jei gaunate sunkią žinią, iš pradžių dar tvardotės, bandote sutvarkyti pradėtus darbus, tačiau vėliau "prisirišate" prie tos blogos žinios, nuolat apie tai galvodami, liūdėdami, nerimaudami. Visa tai daro didžiulį poveikį jūsų pasąmonei.

Nuolat persekiojanti kaltė – laimės duobkasys

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nėra pavojingesnio jausmo už kaltę. Tai tarsi atomas, kuris, tinkamai naudojamas, yra naudingas, o jei nei, gali net sunaikinti asmenybę. Gerai, jeigu kaltė paskatina mus tapti doresnius, garbingesnius. Tačiau yra žmonių, kurių niekada nepalieka kaltės jausmas, virstantis nesibaigiančiu savęs smerkimu. Jie nuolat gyvena lyg nusikaltėliai, jaučia liūdesį, nerimą ar nesiliaujančią gėdą. Amerikiečių psichoterapeutas Robertas Gouldingas skiria tris kaltės kamuojamų asmenų kategorijas. Pirmieji jaučia kaltę net ir nepadarę nieko bloga. Antrieji didžiuojasi savo tariama kalte, kuri, anot jų, verčia juos tapti jautresnius ir garbingesnius. Kai žmogų kamuoja nepagrįsta kaltė, verta pasidomėti, ar jis nėra ant pečių užsivertęs atsakomybės ir už aplinkinių gyvenimą. Galimas dalykas, kad jis jaučiasi turįs kitus apsaugoti nuo bėdų ir padaryti juos laimingus. Kaltojo sindromas - taip šią bėdą vadina psichoterapeutė Frieda Porat. Perdėta atsakomybė už kitus ir jos palydovė kaltė išduoda savigarbos stoką. Jei žmogus stengiasi visiems rodyti savo kaltę ir pastangas jai atpirkti, galima įtarti, jog jis yra pilnas didybės. Šis žmogus išpučia savo kaltę norėdamas pasirodyti esąs ypač jautrus visoms pasaulio negerovėms. Jis mano, kad patirdamas kaltės graužatį dėl to, jog pats gali kimšti maistą pilna burna, kai daugybė žmonių vargsta, jis atleidžiamas nuo bet kokios pagalbos, pavyzdžiui, paramos senelių ar vaikų namams.

Rudens liūdesį padeda įveikti ir miegas

Rudens liūdesį padeda įveikti ir miegas
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pasibaigus vasarai ir atvėsus orams daugelį ima kankinti prasta nuotaika, sumažėjęs darbingumas ar apatija. Specialistai pataria nepasiduoti rudeniniam liūdesiui, kad jis neišaugtų į depresiją. - Ar rudenį padaugėja žmonių, besiskundžiančių prasta nuotaika, ar daugiau jų kreipiasi į psichologus? - Rudenį psichologai sulaukia didžiausios pacientų bangos. Žmonės skundžiasi problemomis šeimoje, neaiškiais skausmais ir kitomis problemomis, kitiems sunku atsigauti po patirtų nelaimių. Daugiau ateina vyresnio amžiaus žmonių. Su amžiumi daugėja priežasčių depresijai: miršta artimieji, prastėja sveikata. Tačiau negalima sakyti, kad tik rudenį žmones užklumpa prasta nuotaika ir depresija. Daugelis rudenį tarsi pradeda naują gyvenimo puslapį, todėl prisiruošia pasirūpinti savimi, skuba spręsti ilgai atidėliotas problemas. - Kodėl rudenį daugelį kamuoja prasta nuotaika? - Pirmiausia, galbūt žmonės tiesiog taip nusiteikia. Daugeliui ruduo asocijuojasi su darbų pradžia, įsipareigojimų našta, rutina. Kita vertus, pokyčiai gamtoje veikia ir žmogų. Rudenį trumpėja dienos, mažėja šviesos, gyvūnai ruošiasi žiemos miegui. Žmogaus organizmas reaguoja panašiai. - Kaip kovoti su prasta nuotaika, sumažėjusiu darbingumu? - Žmogus turi įsisąmoninti tai, kas vyksta. Galbūt liūdesys ir apatija yra įsikalbėti, galbūt mes patys sukuriame blogą nuotaiką. Daug kas priklauso nuo mūsų minčių. Gelbėjantis nuo prastos nuotaikos, reikia sugebėti atrasti ir gražių dalykų.