Emocijos

Kun. Robertas Grigas: Gerumas mus vienija

pagal
girl, may, flower background
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Akciją Gerumas mus vienija rengiame nuo 1998 metų. Tuomet Lietuvos Caritas tarybos, kurią sudaro mūsų centro ir visų Vyskupijų Caritas vadovai, posėdyje kilo mintis adventinį laukimą išreikšti labiau akcentuojant ne vien pasninką, rimtį, bet ir gailestingumo darbus. Konkreti parama, dėmesys greta mūsų esantiems, įvairaus skurdo varginamiems žmonėms yra tiek mūsų maldų nuoširdumo, tiek asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo matas. Kaip ir Caritas apskritai, ši akcija siekia atkreipti vietos bendruomenių, parapijų dėmesį į krikščionių pareigą nešioti vieni kitų naštas (plg. Gal 6,2), suteikti impulsą ir galimybę piniginėmis aukomis ar daiktais padėti stokojantiems. Džiaugiamės, kad per praėjusius 7 metus Gerumas mus vienija su kasmet kitokiais plakatais, kukliais, bet mielais suvenyrais aukotojams, žmonių sąmonėje įsitvirtino kaip graži Advento tradicija. Dalyvauja tikinčioji liaudis kaimiškose ir miestų parapijose, socialiai jautresnis jaunimas bei inteligentai, paremia firmos bei įmonės. Esame dėkingi vyskupams ir klebonams, kurie, artėjant Adventui, paskatina geros valios žmones atsiliepti į prasmingą Caritas iniciatyvą. Tokie paraginimai tikrai nelieka be atgarsio, be to, jie viešai liudija Bažnyčios neabejingumą visuomenės bėdoms. Taip skelbiama mylinčio Dievo Evangelija, tiesiogiai net ir neminint Jo vardo. Tam tikra paaukotų lėšų dalis skiriama bendrajai Vyskupijos Caritas veiklai, susijusiai su vargstančiųjų šalpa, vykdyti.

Ar lietuviai geraširdžiai?

pagal
Ar lietuviai geraširdžiai?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nėra lengva nusakyti kurios nors tautos charakterį, kiti sako kad tai apskritai beprasmiška. Neketinu čia svarstyti šios keblios problemos, bet manau, kad įvairūs veiksniai iš tikrųjų nulemia vienoje geografinėje aplinkoje gyvenančių, vienodą istorinį likimą patyrusių, vienai kultūrinei tradicijai priklausančių žmonių tam tikrą panašumą: vargu ar kas paneigtų, kad, pavyzdžiui, ispanai ir skandinavai yra skirtingų charakterių žmonės, nors tarp jų visados bus didžiausių individualių skirtybių. Tad vis dėlto lietuviai - kokie jie? Šiandien dažniausiai sakoma: pavyduoliai, kerštingi, ,,kraujo trokštantys‘‘. Bet klasikinėje mūsų literatūroje požiūris yra kitas. Verta prisiminti kad ir tokias ekscentriškas, į standartines mąstymo formas neįtelpančias, daug kuo skirtingas asmenybes kaip Balys Sruoga ir Vaižgantas. Abu jie daug mąstė apie lietuviško charakterio ypatumus ir abudu manė, kad gerumas, geraširdiškumas, dvasinės sandaros subtilumas ir didelis dorovinis jautrumas sudaro mūsų nacionalinio charakterio šerdį.Ir iš tikrųjų - šitai paliudija kad ir daugelis specifinių lietuvių kultūros reiškinių, taip pat folkloro, literatūros ir kitų menų - prisimintina to paties B. Sruogos duota Kipro Petrausko sukurtų operos vaidmenų ,tarp jų - Lohengrino, interpretacija, Jono Biliūno proza ir nesuskaičiuojama gausybė kitų. Bet esama ir kitokių gerumo modifikacijų arba veikiau reiškinių, kurie tik savo išoriniu luobu atrodo esą gerumo atvejai, bet iš tikrųjų yra kažkas visiškai kita.

Kaip būti gera motina?

pagal
family, mother, daughters
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Būti gera motina kūdikiui gali būti sunki užduotis. Buvimas gera motina prasideda ne tada, kai kūdikis gimsta, bet tada, kai jis planuojamas. Jei jūs norite rūpintis savo kūdikiu, tai pirmiausia jūs turite rūpintis savimi. Jei jūs norite būti gera motina savo kūdikiui, jūs turite būti gera pati sau. Rūpinimasis savimi nereiškia vandens procedūrų ar vaikščiojimo po parduotuves, nors nei vienas iš išvardintų dalykų nėra blogi, jei jūs sau tai galite leisti. Rūpintis savimi jūs turite pradėti atsikratydama tų blogų įpročių, kurie kenkia jūsų kūnui, tokie kaip rūkymas, gėrimas. Šitie dalykai kenkia jūsų kūnui, todėl kenkia ir kūdikiui, augančiam viduje. Kai tik kūdikis gimsta, rūkymas ir gėrimas turi dingti iš jūsų gyvenimo, juk jūs nenorėtumėte, kad jūsų kūdikis matytų tokius dalykus. Jei jūs maitinsite krūtimi, tai žinokite, jog viskas, kas patenka į jūsų kūną, gera ar bloga, pateks ir į kūdikio kūną, rašo babymed.com. Maistas ir pratimai taip pat yra labai svarbūs faktoriai būnant gera motina augančiam kūdikiui. Jei jūs savo kūną aprūpinsite geru maistu ir deramais pratimais, tuomet jūs galėsite būti tikra, kad jūsų kūdikis sėkmingai augs. Kai tik kūdikis gimsta, prasideda tikrasis darbas. Buvimas gera motina yra būtinas kūdikio sėkmei ir laimei. Buvimas gera motina nereiškia kūdikio neignoravimo ir esminių dalykų suteikimo, bet kūdikio gyvenimo praturtinimą malonumu ir stimuliavimu.

Labai drąsi šalis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Neaiškiai vykus pirmajam Lietuvos įvaizdžio ir prekės ženklo kūrybos raundui, kuriame buvo įtarta net plagiato žymių, drąsi šalis ėmėsi kurti naują įvaizdžio koncepciją, išreikštą šūkiu: „Lietuva - drąsi šalis". Prieš keletą savaičių „tokią šalies įvaizdžio koncepciją patvirtino premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Galiausiai pasibaigusios ilgai trukusios Lietuvos veido paieškos penktadienį pristatytos Vyriausybės rūmuose. Artimiausi laukiantys konkretesni darbai - koncepciją atspindinčių interneto svetainių sukūrimas ir Lietuvos prekės ženklo naujo konkurso paskelbimas", prieš dvi savaites pranešė internetinis portalas Alfa.lt. Šis pranešimas susilaukė daugybės komentarų. Neabejoju, kad šiandien jų būtų kur kas daugiau, nes paskutinių savaičių įvykiai Seime ir Vyriausybėje gerokai įaudrino ir papiktino pilietinio jautrumo ir nuovokos dar nepraradusią visuomenę. Nors, kaip pažiūrėsi?.. Pamėginkime išsiaiškinti sau mitologemą „drąsi šalis"? Jei kalbame apie drąsą kaip būdo ar charakterio bruožą, tai šis epitetas labiau tinka apibūdinti žmogui ar žmonių grupei, nei šaliai. Lietuva nėra šalis (zapadno sieviernyj kraj), o valstybė su visa valstybingumą garantuojančių institucijų sąranga. Kyla klausimas, kam tad priskiriamas tas gražus drąsos bruožas - Lietuvos žmonėms, institucijoms, ar jose sėdintiems valdininkams?

Drąsos ir orumo pedagogika

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Turbūt nereikia brautis pro atvirus vartus įnirtingai įtikinėjant malonius skaitytojus, kad drąsa ir orumas yra išugdomi, o ne paveldimi dalykai. Jei nepainiosime drąsos su bravūra ir agresija (už kurios dažniausiai slypi atkakliai ir sunkiai maskuojama baimė bei nesaugumas), teks pripažinti, kad drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, sykiu dar pajėgiantis išlaikyti bei apginti savo ir svetimą orumą, yra ne stebuklas, kurio it Godo turėtų laukti depresyvi ir pasimetusi visuomenė, o respublikos pedagoginis ir politinis projektas. Drąsa nuo agresijos ir brutalumo skiriasi tuo, kad kalba tyliai ir ramiai, bet būtent tada, kada kalbėti sunkiausia. Greičiausiai iliuziją, kad puldamas kitus padrąsinsi save ir atsikratysi žudančio savojo menkumo pojūčio, omenyje ir turėjo George'as Gordonas Byronas, pasakęs, kad kartais narsa kyla iš baimės. Apie drąsų pilietį ir drąsos ugdymą kaip kelią į dorybę rašė Renesanso epochos humanistai nuo Coluccio Salutati iki Niccolò Machiavelli'o, tikėję, kad be drąsos ir orumo formavimo žmoguje neįmanoma išugdyti respublikos patrioto. Respublikonas Machiavelli savo Valdove pabrėžia, kad pagrindinė gerai centralizuotos monarchijos figūra yra valdovas, bet Samprotavimuose apie pirmąją Tito Livijaus dekadą prieštaringasis Florencijos humanistas juodu ant balto rašo, kad pagrindinė respublikos figūra ir didžiausia vertybė yra jos patriotas ir pilietis.

Didvyrio drąsa

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Didvyris labai skiriasi nuo paprasto žmogaus. Bet ka­me, tai nelengva pastebėti. Teisybė, didvyris turi būti di­džios galios asmuo. Tik ta galia jam nėra didžiu kūnu duota. Ir negali ji būt kaip nors padaroma, sutveriama. Yra gana daug žmonių, kurie dėl visokių priežasčių save laiko galingais. Vieni turi daug pinigų. Kitų pro­tas yra žymiai augintas. Vėl kiti pasidžiaugia didžiu sa­vo žinojimu. Tūli gal yra net didžio žmonių skaičiaus valdovai. Ir t. t. Bet, visus šiuos žmones gerai mėgindami, pamatome, jog jų galia randasi ne jų esybėje, bet jų kevale. Ji yra jiems tarsi iš lauko pridėta. Arba jeigu daug, tai yra viena pašalinė jų jėga išauginta. Pačių žmonių vidus yra silpnas, tuščias. Tai kuo aiškiau patys tie žmonės jaučia. Kad kartais ir tiki esą galingi, tad tik vėl atsiduria tik­roj silpnybėje. Kitoks yra didvyris. Jo esybė yra jo viduje kaip koks branduolys, iš kurio tviska išminties, valios, tvirtybės jėgos. Aukščiau minėtos galios yra prieš šitas visai men­kos. Sveikas branduolys, kurs pradeda augti, pats sulau­žo ir kiečiausiąjį kevalą. Jis jo neprivalo. Augančios jo galios yra jam gana drūta apsauga. Todėl didvyris ir nieko neboja ir nebijo. Jis žengia savo gyvenimo taku, tarsi nebūtų jam jokio pavojaus. Ir nėra jo. Kurs gyvenime turi uždavinį, tam nieks neken­kia pirm, kol neišpildyta, kas užduota. Toks yra gyvybės įstatymas. Be jo nebūtų gyvenimo. Ir apsireiškia taip didvyrio drąsa. Tik nereikia ją su­keisti su tuo, kas paprastai drąsa vadinama.

Kaltės jausmas šeimoje

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dar būdami vaikai išmokstame, kad atleidimas kitiems padeda mums rasti vidinę ramybę. Bet kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai įtakoja mūsų gyvenime priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas - kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis blogai, ką bedarytume. Šeimoje kaltė dažnai naudojama kaip ginklas. Pavyzdžiui, žmona supykusi ant vyro stengiasi priversti jį pasijausti kaltu, bet paprastai tokioje situacijoje tai tėra pačios moters bandymas užglaistyti savo netinkamą elgesį, išvengti pasąmonėje blokuojamų jausmų sukilimo ir sumažinti jos pačios kaltę, kuri verčia ją jaustis nesaugiai ir bet kokiomis priemonėmis kontroliuoti situaciją. Jei toks scenarijus šeimoje tęsiasi ilgą laiką, užsisuka nesibaigiantis kaltinimų vienas kitam ratas, kuris griauna intymumo jausmą tarp partneriu. Poroje dažnai skamba žodžiai „jei mane mylėtum, tai...". Šie pareiškimai tarsi paverčia meilę sąlygine: vienas sutuoktinis manipuliuoja kitu jį žemindamas ir reikalaudamas, kad tenkintų jo norus. Taigi šeimoje kažkam tenka vykdyti užgaidas, kad įrodytų esąs vertas meilės. Bandymas priversti pajausti kaltę - tai žmogaus puolimas, norint jam sukelti skausmą.

Kaip susidoroti su kaltės jausmu

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kartais mes save kaltiname už tai, dėl ko esame visiškai nekalti. Kaip susidoroti su šiuo jausmu? Jūsų šeima nuostabi, vyras dėmesingas, vaikai protingi ir paklusnūs, o jūsų sesuo turi asmeninio gyvenimo problemų. Jūs restorane mėgaujatės sušiu, kai trečiojo pasaulio šalių mažyliai badauja. Mūsų šalyje šimtai žmonių dirba už skatikus, o jūs sparčiai kylate karjeros laiptais ir gaunate puikią algą. Jums visa tai iš dangaus nekrenta, daug ir sunkiai dirbate, tačiau kodėl dėl to, kad kažkam blogiau nei jums, jaučiatės nepatogiai. Galbūt tai nacionalinis bruožas? Tačiau gyvendamas šalyje, kur atotrūkis tarp atskirų sluoksnių žmonių gerovės tampa vis didesnis, ir taip mąstydamas galite tapti „kaltės sindromo" įkaitu. Kaltės jausmas neabejotinai yra naudingas ir būtinas, nes tik jausdami kaltę, jūs suvedate sąskaitas su savo sąžine. Ir ji pasako jums, ar elgiatės teisingai, ar ne. Tai būdinga tik žmogui. Išskyrus jį, nė viena gyva būtybė Žemėje neturi sąžinės. Tačiau tikrąją kaltę reikia mokėti atskirti nuo apgaulingos. Jeigu jūsų draugės vestuvės sužlugo, nes jūs „dėl sportinio intereso" nuviliojote jos jaunikį, tikriausiai jums turėtų būti gėda - ir prieš ją, ir prieš save. Jeigu vestuvės iširo dėl kitos priežasties, jūs galite jausti bet kokius jausmus, tik ne kaltę. Kai kurie žmonės mano, jog yra atsakingi už viską, kas vyksta su jų artimais ir tolimais giminaičiais. Jeigu tarp jų esate ir jūs, padirbėkite su savimi. Kaip? Įsiklausykite į šiuos patarimus.

Vaistai nuo kaltės

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žmogus turi daugelio amžių kaltės patirtį. Dar rojuje Adomas apkaltino Ievą, kad ši jį sugundė, o Ieva suvertė kaltę žalčiui. Nuo pat pirmosios nuodėmės nusidėjėliai stengiasi suversti savo kaltę kitam. Kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip patiriame šį kankinamą jausmą: padarėme tai, ko neturėjome padaryti, peržengėme tam tikrą įstatymą, kurį žinojo mūsų sąžinė. Per savo darbo metus pastebėjau keistą fenomeną: kada psichologai sutrinka, pajutę kaltę dėl nepagydomų sunkiausių patologijų ir sutrikimų. Kad ir kokių teorijų ar metodikų būtų sukurta, kad ir kokių mokslo darbų būtų parašyta, kaltės jausmas kaip ir anksčiau tebekankina žmogaus protą ir psichiką. Mano nuomone, klasikinė Froido psichoanalizė vargu ar įveikė užduotį, pasiūliusi abejotiną „vaistą nuo kaltės jausmo" - pasiteisinimą, jog taip elgėsi kiti žmonės, o pirmiausia - tėvai. Šiuolaikinė poppsichologija, ypač Vakarų, platina teoriją ir praktiką, siekdama visais įmanomais būdais pakelti žmogaus savivertę. Pats žmogus nepajėgus išsilaisvinti iš nuodėmės. Todėl dažnai net nuoširdžiausi apgailestavimai ir sąžinės kančios, ištveriamos vienumoje, be Dievo, yra bevaisės. Manoma, kad žmonės turi nustoti teisti save ir vertinti savo reikšmingumą nepriklausomai nei nuo poelgių, nei nuo aplinkybių. Net tikima, jog žmogui skirta patenkinti savo reikmes. „Aš užsitarnavau, nes egzistuoju", todėl jokios kaltės negali būti.

„Būkite drąsūs“

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Praeitų metų sausį galų gale buvo apsispręsta dėl naujojo oficialaus Lietuvos įvaizdžio - "Lietuva - drąsi šalis". Tokius mes save rodysime pasauliui. Šitoks šūkis, savaime suprantama, sulaukė nemažai kritikos: ar Lietuva tikrai jau verta vadintis narsuolių ir drąsuolių šalimi? Gal pirma reiktų tokiais tapti? Gal vis dėlto tas mūsiškis sovietmečio paveldas kiek kitoks? Prezidento patarėja filosofė N. Putinaitė knygoje "Nenutrūkusi styga" pastebi, kad posovietinio žmogaus bruožas yra silpnavališkumas: žmonės nepasitiki "savo individualiomis jėgomis ir sprendimais". Būtent! Juk būtent drąsos, drąsių žmonių, drąsių sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo. Tuomet kaip ir kada lietuviai suspėjo tapti drąsiais žmonėmis? Ypač žiūrint į dabartį, pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės akivaizdoje? Iš kur nesveikoje Lietuvos visuomenėje ta drąsa? Štai tikintysis - drąsus žmogus. Taip mes įsivaizduojame tikrą ir pavyzdingą krikščionį. Be abejo, tikėjime drąsa tikrai yra svarbus dalykas. 1 Kor 16, 13 Paulius ragina: "... tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!" Ir Jėzus savo mokiniams ne sykį yra kartojęs: "nebijokite", drąsiai išpažinkite savo tikėjimą (pvz., Lk 12, 4-9). Drąsa - labai svarbi dorybė. Bet, pažvelgus į Biblijos tikinčiųjų gyvenimus, vaizdas daug tikroviškesnis. Biblijos "herojai" visiškai nepanašūs į graikų ar kitų antikos mitų didvyrius. Biblija atveria tikrąjį gyvenimą, gyvenimą su Dievu - ne trokštamą, įsivaizduojamą, o tikrą.

Kūrybinė drąsa ir baimė: Sara Poisson

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

- Kūrybinė drąsa - kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtimi, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių" vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos" rūšis - narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas? - O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja? Cz. Milozso ištarmė tėra provokacija arba/ir drąsus apsinuoginimas, galbūt jau iš anksto nujaučiant, kad pats privalėsi mesti šalin tą žiūroną ir pažvelgti į viską be šito kūrybinę agresiją stimuliuojančio protezo. Tas Cz. Miloszo aprašytas žiūrėjimo įrankis panašus į kokią nors modernią, seksualinius potyrius sukeliančią mašinėlę: mažai surastume žmonių, kurie, tokią turėdami, padėtų ją matomiausioje vietoje, į svečius atvykus mylimiems ir gerbiamiems draugams ar televizijos žurnalistams. Tai daiktas, kurio jiems gėda ir apie kurį paprastai drovu kalbėti. Arba: tai dar ir mintys, kurių gėdijamės.

Drąsos galima išmokti

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Turbūt retai susimąstome, kas yra drąsa. Tiksliausiai būtų pasakyti, kad tai asmenybės arba charakterio bruožas, padedantis pasiekti kitas svarbias vertybes. Senovės Graikijos mąstytojo Sokrato nuomone, drąsa ryškiausiai matosi valstybinėje veikloje. Jeigu valstybė sugedusi, jos piliečių narsa vysta arba įgyja iškreiptas formas. Ar drąsos galima išmokti? Sokratas pastebėjo, kad ją galima savyje sustiprinti ir išugdyti kasdieną treniruojant. Svarbu, Sokrato nuomone, išlaikyti pusiausvyrą tarp kraštutinumų. Per daug narsos - įžūlumas ir bravūra. Permažai - bailumas. Pats baimės jausmas, kai kurie jo požymiai - kūno drebėjimas, staigiai išdžiustanti burna dar nėra baimė, nes nuo žmogaus nepriklauso. Tą išgyvena ir didvyriai. Bailys yra tas, kuris pavojaus akivaizdoje nesugeba suvaldyti noro pasitraukti. Bėga nuo to, ką daryti yra jo pareiga. Žmogus gali būti linkęs pasprukti, bet jei to nepadaro, vadinasi, jis nėra bailys. Suformuoti drąsų žmogų padeda teisingas auklėjimas - tereikia mažam vaikiui - tiek berniukui, tiek mergaitei - patikėti vis svarbesnes realaus gyvenimo užduotis. Bet svarbiausia - paties žmogaus savikontrolė. Rimta veiklos priežastis - sau iškeltas tikslas ir tikėjimas, kad jį pasieksi. Būtina išugdyti savyje ištvermę stresui. Gera turėti patikimą žmogų, kuris sugeba įvertinti tavo pastangas ir pažangą. Didelę reikšmę turi ir tai, kad pats pradedi matyti permainas savyje. Svarbu ir aplinka, grupė, kuriai vienaip ar kitaip priklausai.