Drąsa duoti
“Romoje jau buvo naktis. Pusrūsyje įrengtame bute grupelė merginų, norėjusių gyventi Evangelija, linkėjo viena kitai labos nakties. Bet štai skambutis. Kas galėtų belstis tokią vėlyvą valandą? Tarpduryje vyriškis, apimtas didžiausios panikos ir nusiminimo – kitą dieną jį su šeima turėtų išmesti iš namų, nes neįstengė susimokėti nuomos. Merginos susižvalgė ir be žodžių sutarusios atidarė stalčių, kuriame laikė į vokus sudėtas savo algų santaupas, skirtas pragyvenimui bei mokesčiams už dujas, telefoną ir elektros paslaugas. Ilgai nesvarsčiusios merginos viską atidavė tam vyrui. Tą naktį jos miegojo laimingos. Kažkas Kitas pasirūpins jomis. Bet štai dar neprašvitus suskamba telefonas. „Tuoj atvažiuoju taksi”, – jos girdi to paties vyriškio balsą. Nustebusios dėl tokios transporto priemonės pasirinkimo merginos laukia. Svečio veidas išduoda, kad kažkas pasikeitė: „Vakar vakare grįžęs namo sužinojau gavęs neįsivaizduojamą palikimą. Širdis man liepė pasidalinti jį per pusę su jumis”. Suma buvo lygiai dvigubai didesnė nei ta, kurią merginos didžiadvasiškai buvo atidavusios”. „Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta”. Ar ir tu tai patyrei? Jei ne, prisimink, kad reikia dovanoti be išskaičiavimo, nelaukiant, kad sugrįžtų, ir bet kam, kas prašo. Pabandyk. Tačiau daryk tai ne tam, kad pamatytum rezultatą, o iš meilės Dievui.