Vaikai negimsta drovūs
Vaikas – bendravimo genijus. Jis atviras pasauliui, tik labai jautrus viskam, kas nauja. Jis ryja informaciją dideliais gurKšniais – jam būtini įspūdžiai. Jis nešališkas, ir įsigyti tris naujus bičiulius per dešimtį minučių smėlio dėžėje 3-6 metų repečkojui – vieni niekai. Juo apmaudžiau mamoms ir tėčiams, jeigu atžala šalinasi kitų vaikų arba kiti šalinasi jo.
Vaikai negimsta drovūs, teigia psichologė Polina Gaverdovskaja. Jie gimsta komunikabilūs ir smalsūs, o štai drovius juos padarome mes, suaugusieji. Kartais – ne sava valia. Taip, pavyzdžiui, gali nutikti ligotam vaikui, kuris daug laiko praleidžia namuose. Kitas variantas – kai jam trūksta bendravimo todėl, kad aplink nėra bendraamžių (nelanko darželio, kieme nėra vaikų), o kviesti svečių į namus neįprasta.
Šiaip ar taip, vaikai, užaugę namuose, pilnuose žmonių, jums pasirodžius nelenda po stalu.
Kaip pralaužti ledus?
Jeigu norite padėti atžalai lengviau bendrauti su kitais žmonėmis, nieku gyvu nedarykite jam spaudimo. Tiesiog padarykite taip, kad namuose dažniau būtų žmonių.
Leiskite vaikui elgtis kaip jam norisi, o svečius paprašykite tiesiog „nepastebėti” mažojo laukinuko. Drovumas šiuo atveju – amžiaus bruožas, ir po kurio laiko jis išnyks savaime. Vieną akimirką vaikas pasiryš patampyti viešnią už padurkų, kitą jau pagrobs jos šlepetę po stalu, trečią pavaišins obuoliu, o galiausiai užsiropš jai ant kelių.
Vaikų žaidimų aikštelėje leiskite mažyliui stebėti kitus vaikus. Nestumkite jo į įvykIų sūkurį.
Įgimtas vaikiškas komunikabilumas labai greitai pergalės drovumą, ir vaikas neraginamas įsilies į žaidimą.
Nepainiokite drovumo ir skirtingų vaikų poreikių bendrauti.
Jei mažylis mėgsta žaisti žaidimus, per kuriuos būtina susikaupti, jeigu jam patinka piešti, lipdyti, jis mėgsta vartyti knygutę, užuot „laipiojęs sienomis” su draugais, tai nereiškia, kad jis – drovus.
Jeigu jūsų vaikas laisvai kalba su pašaliniais, gali aiškiai pasakyti, ko jam reikia, įsitraukia į grupinius žaidimus, kai jam to norisi, – nėra priežasčių jaudintis. Vaikas turi teisę būti kitoks, ir puiku, kad jis jau dabar moka dozuoti jam būtiną bendravimą.
Komunikabilumas ir drovumas sukasi nelyg spiralė. Dveji metai – smalsumo pikas, trimečiai – uždaresni. Iš tiesų tai, ką mes matome, yra asmenybės raidos fazės, o ne vaizdas, kaip atrodys vaiko charakteris visą likusį jo gyvenimą.
Kiekvieną dieną jūsų atžala sužino apie pasaulį ką nors nauja. Tam tikrą momentą kiekybė pereina į kokybę, ir iš aktyvaus kaupimo vaiko psichika „persijungia” į „virškinimo” režimą. Tais periodais mažylis atrodo susimąstęs ir nelabai nori kontaktų: jam paprasčiausiai jų nereikia.
Klausimai sau
Kartais vaikas su savo bendraamžiais išties elgiasi ne per geriausiai: konfliktuoja, yra įsitempęs, įžeidus, pavydžiai saugo savo žaislus, lengvai pravirksta ir sukelia sceną. Bendraamžiai jo ima vengti.
Vaikai negimsta neurotiški. Kad suprastumėte, iš kur kyla problema, pagalvokite, ar nesate pernelyg aukštai iškėlę reikalavimų kartelę: dėl tvarkos, paklusnumo, švaros ir pan. Ar ne per dažnai namuose skamba žodis „ne”? Ar dažnai pagiriate vaiką (be priežasties)? Bučiuojate? Glostote galvą? Ar ne per dažnai baudžiate? Kaip baudžiate?
Atminkite, kad jūsų paslėptą skepsį vaikas gaudo ore kaip medžioklinis šuo pasislėpusios kurapkos kvapą.
Ar labai dėl vaiko nerimaujate? Juk tėvų įtampa pereina vaikui. Stebėkite save: ar nebijote patys didelio pasaulio? Ar negalvojate nuolat apie tai, kad vaiką kas nors nuskriaus?
Kaip jūs žiūrite į kitus vaikus ir jų tėvus? Ar ne kaip į įtartinas asmenybes? Ar patys nemanote, kad kiti vaikai kieme – grobuonys, kurie taip ir taisosi sulaužyti jūsų atžalos žaisliukus?
Ko jūs klausiate vaiką, kai jis grįžta pasivaikščiojęs su močiute? „Nepametei mašinėlės? Neskriaudė tavęs Tadukas?” ar – „Buvo linksma?”, „Ką žaidei, su kuo susidraugavai?”
Įvertinkite savo santykį su kitais nešališkai. Galbūt pradėti reikia ne nuo vaiko, o nuo savęs…
