Emocijos

Tikėjimas ir laimė

pagal
Tikėjimas ir laimė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Psichologijoje pastaruoju metu neretai stengiamasi nusakyti, kas gi teikia žmogui laimę. Atliekant tyrimus paprastai išskiriami įvairūs gyvenimo aspektai, taip pat ir religinis, bei aiškinamasi, kaip jie siejasi ir ar iš viso siejasi su žmogaus laimės išgyvenimu. Religinis aspektas tyrimuose dažniausiai skaidomas į 2 pagrindines dalis: bažnyčios lankymą ir asmeninį tikėjimą. 1990 metais atlikus 14-kos Europos šalių gyventojų tyrimą (jame dalyvavo 163 000 asmenų), paaiškėjo, kad net 85 proc. kartą ir dažniau per savaitę besilankančių bažnyčioje jaučiasi „labai patenkinti gyvenimu“. Lygiai taip pat atsakė ir 77 proc. žmonių, kurie visai joje nesilanko. Skirtumas tarytum nelabai didelis, bet vis dėlto pastebimas. Nuodugnesni tyrimai parodė, kad bažnyčios lankymas yra reikšmingai susijęs su vyresnių asmenų ir moterų laimės išgyvenimu. Tai suprantama: juk kiekvienam svarbu ne apsiriboti tarpasmeniniais ryšiais savo šeimoje, bet jaustis ir didesnės bendrijos nariu. Tikėjimas ir bažnyčios lankymas suvienija žmones į bažnytines bendruomenes, kurios savo ruožtu daro įtaką kiekvieno jos dalyvio gyvenimui. Taigi, tokia bendruomenė padeda asmeniui įveikti socialinę atskirtį, pasijusti jos nariu ir prireikus sulaukti kitų narių palaikymo bei pagalbos. Kurti bažnytinę bendruomenę ir palaikyti jos gyvavimą – vienas iš svarbesnių tikinčiųjų uždavinių.

Savigarbos talismanai

pagal
hand shake, business, professional
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kuo dažniau ryšitės reikalauti iš kitų pagarbos sau ir savo pagrįstom teisėm, tuo lengviau bus jums pajusti tą malonią augančio pasitikėjimo savimi ir savigarbos būseną. Tad net pati ši būsena gali tapti jūsų talismanu. Taip pat ir drabužiai, kuriuos dėvėjote tuomet, kai sėkmingai apgynėte savo teises, yra jūsų savigarbos talismanas. Kai tik apsivilksite juos vėl, iškart pajusite, kad jokios kliūtys jums nebaisios, kad galite drąsiai žengti pro bet kurias duris ir išsireikalauti viską, ko jums reikia, į ką jūs turite teisę, viską iš bet ko. Jeigu tai kol kas jums ne ypač gerai pavyksta, galite pakrauti specialia galia talismanus, kad jie žadintų jūsų savigarbą. Tai gali būti bet kokie erelio atvaizdai - tai puikus jėgos, pasitikėjimo savimi, orumo ir savigarbos simbolis. Jeigu jūs siekiate būti šeimininke bet kokioje situacijoje, norite mokėti visada pakreipti ją naudinga sau linkme, nors ir kaip sudėtinga tai atrodytų, pasigaminkite sau talismaną su akmenyje ar medžio gabalėlyje "išgraviruotu" tridančiu. Įveikti nepasitikėjimą savimi ir psichologinius kompleksus gali padėti avantiūrinas - smulkiagrūdžio kvarco atmaina. O štai oniksas visada beveik automatiškai kelia aplinkinių pagarbą jo savininkei! Norint pademonstruoti savigarbą ir pasitikėjimą nebūtina ieškoti kliaučių ar kelti vaidus kiekviena patogia proga. Tai būtų pasipūtėliškumas ir arogancija. Nereikia pagrįstai ar be priežasties iškart kaip akis išdegus puldinėti ginti savosios įžeistos savimeilės.

Vieniša ar laisva?

pagal
woman, beach, sit
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pastaruoju metu (ačiū emancipacijos judėjimui) vienišos netekėjusios moters etiketė jau nėra toks gėdingas dalykas, kaip tai buvo mūsų močiučių laikais. Vis daugiau moterų drąsiai išreiškia savo teisę rinktis ne tik vyrą, bet ir gyvenimo būdą. Bet turbūt nėra nieko tiek mobilaus ir kartu tiek sunkiai išjudinamo, kaip visuomenės nuostatos. Etiketės: „išsiskyrusi“, „vieniša“, „senmergė“ vis dar klijuojamos bei žeidžia moteris. Kažkodėl vyrams tokiu atveju galioja visai kitos sąvokos: „laisvas“, „viengungis“... O juk sąvokos „vieniša“ ir „netekėjusi“ labai skiriasi. Būti netekėjusia toli gražu nereiškia būti vieniša. Jau greičiau – laisva. Laisva nuo daugelio įsipareigojimų ir apribojimų, laisva rinktis – kaip ir su kuo praleisti laisvalaikį, su kuo gyventi. Tačiau visuomenėje įprasta tapatinti sąvokas „netekėjusi“ ir „vieniša“. Vieniša galima būti dėl įvairių priežasčių, taip pat ir dėl visai objektyvių. O štai „netekėjusių“ gretas sociologai skirsto į 2 kategorijas. Pirmajai priklauso veiklios, ypač užsiėmę moterys, nusprendusios visiems laikams (apie priežastis čia nekalbėsim): „realizuosiu save, darydama karjerą“. Šioms moterims pakanka „ateinančio“ vyro – tonusui pakelti. O ir namai joms tėra vieta, kur galima pailsėti ir atgauti jėgas prieš naują darbo dieną. Šios moterys realizuoja save, kaip asmenybės, tokiu būdu, kokį pačios pasirinko ir niekas neįrodys, kad tai yra blogai.

Kelias link pagarbos

pagal
Kelias link pagarbos
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pagarbos nori visi, bet ne visi yra gerbiami. Į klausimą kodėl yra paprastas atsakymas: pagarba uždirbama. Niekas šiaip sau negerbia kito. Ir akivaizdu, kad ne visi būna pakankamai kantrūs, kad užsitarnautų kitų žmonių pagarbą. Kaip ir mafijoje, taip ir švariame versle kai kurie asmenys yra gerbiami dėl savo aukšto posto. Čia aišku galima painioti pagarbą su baime, jei kalbama apie doną. Bet protingi žmonės žino, kad daugiau pasieks, jei gerbs savo bosą, o ne nekęs jo. Žemiau pateiksiu būdus, kurie nepadės jums iškart pelnyti kitų pagarbą, bet ves jus tinkamu keliu. Šie būdai nėra iš tų, kuriuos atlikus, galima pamiršti. Jie turi tapti jūsų gyvenimo būdo dalimi. Tenka pakartoti, kad apranga yra svarbu. Suprantama, kad kartais norisi jaustis laisviau, rengtis patogius drabužius. Bet į vyrą su kostiumu visi žiūrės visai kitomis akimis, negu į treninguotą “gezą”. Šioje vietoje jums neturėtų rūpėti, kaip čia atrodyti tvarkingai ir išleisti kuo mažiau pinigų. Nepagailėkite pinigų. Būkit atsargus, būkit paslaptingas ir sakykite tik tai, kas svarbu ir būtina. Nėra prasmės šnekėti be reikalo. Ir tai tik gali jums pakenkti. Dažniausiai klaidas daro žmonės, kurie be reikalo šneka. Tokie žmonės kitiems greit atsibosta ir juos mažai ar niekas negerbia. Kuo mažiau apie jus žinos, tuo labiau tikėtina, kad laikysis pagarbaus atstumo. Jeigu jau reikia praverti burną, tai šnekėkit tik tai, ką žinote. Nėra nieko kvailiau, kaip meluoti pvz. norint kažką sužavėti.

Vienatvė

pagal
Vienatvė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Visi kartais pasijuntame vieniši. Vieni - dažniau, kiti - rečiau. Kaskart, kai mus atstumia, palieka, įskaudina... Kartais esame iš tikrųjų vieni, o kartais vienatvės jausmas užplūsta būnant tarp žmonių, draugų, artimųjų. Ir taip dažnai nesinori to pripažinti, matyti - atrodo, daug geriau kaip galima greičiau visa tai paslėpti ir pamiršti. Vienatvė spalvinga kaip vaivorykštė. Kartais viliojanti ramybe ir susikaupimu, siekiama. Kartais skaudi ir nepakeliama, gąsdinanti atstūmimu ir bejėgiškumu. O, kad galėtume ja mėgautis tik tuomet, kai patys to norime! Deja, bet tai ne mūsų valioje. Kaip rašo psichologas C. Moustakas, vienatvė lydi mus visą gyvenimą, nuo pat gimimo, vos tik atsiplėšiame nuo motinos ir patys įkvepiame oro. Tik mes patys (vadinasi vieni) renkamės tai, kas gyvenime mums atrodo geriausia arba patys nusprendžiame už mus nuspręsti kitiems. Tik mes patys patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (kiti gyvena savuosius gyvenimus). Ir būtent todėl niekas negali visiškai, pilnai mūsų suprasti, kad ir kaip to norėtųsi. Skaudu, bet tai neįmanoma. Niekas negali už mus numirti - tai galime padaryti tik patys ir atskirai nuo kitų. Tokia realybė, toks žmogiškasis gyvenimas. Ir ką su tuo daryti? Ko gero, lengviau į šį klausimą atsakyti galvojant apie tą vienatvę, kuria džiaugiamės. Juk tik būdami vieni galime susikaupti, pabūti su savimi, kurti.

Ar mokame gerbti save?

pagal
Low Angle View Businessman Businesswoman Shaking Each Other Hands
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugeliui didesnio miesto gyventojų puikiai turėtų būti pažįstamas jausmas, kai gatvėje, visuomeninio transporto grūstyje, didžiuliuose supermarketuose, apskritai minioje, ūmai pasijunti tokia pasimetusi, maža ir nereikšminga, - kaip smiltelė, kaip skruzdėlytė skruzdėlyne, kuriai nė į galvą negali šauti reikalauti sau kokio išskirtinio dėmesio... Tačiau tai pavojingas jausmas, nes būtent jis mus ir žlugdo kaip asmenybes. Todėl vienąkart reikėtų sau pasižadėti niekada daugiau tokioms nuotaikoms nepasiduoti - net ir pačioje didžiausioje minioje. Išsiruošusios į miestą ar į kokį susibūrimą, pirmiausiai turėtumėm sau įteigti: "Kad ir kiek aplink būtų žmonių, aš ir tik aš esu sau vienintelė. Aš pati sau svarbiausia ir labiausiai verta dėmesio, aš pati sau - labiausiai nepakartojama ir ypatingiausia". Tiktai tokiu būdu mes galime išsivaduoti nuo to pasimetimo ir prislėgtumo jausmo, keliamo galybės nė mažiausio dėmesio į mus nekreipiančių žmonių aplinkui. Tik tokiu būdu mes išsivaduojame iš nieko nereiškiančios smiltelės, skruzdėlytės komplekso. Tik taip išsaugome savo individualumą, savo asmenybę - vadinasi, bet kur, bet kokioje situacijoje esame pasirengusios ginti savo orumą, kovoti už savo teises ir aplinkinių pagarbą. Juk iš tiesų, kai žmogus jaučiasi bereikšmiu trupinėliu, jis tiesiog instinktyviai ima stengtis užimti kaip galima mažiau vietos, - kad tik niekam nesutrukdytų, negaišintų kažkieno laiko, reikalaudamas sau dėmesio.

Septyni pasaulio nesusipratimai arba kodėl iki šiol esi vieniša?

pagal
Septyni pasaulio nesusipratimai arba kodėl iki šiol esi vieniša?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kartais visoms iškyla klausimas, kodėl niekaip negali susirasti sau tinkančio partnerio. O gal problemos reikėtų ieškoti savyje? Todėl nusprendėme apklausti vaikinus ir sužinoti, kas jiems kliūva, būnant su panelėmis. Pasirodo, kad yra daugybė priežasčių, dėl kurių apie buvimą kartu nėra nei kalbos. Iš arčiau pažiūrėjus į merginą, kartais atrodo, kad ji susiruošė į kaukių balių. Vaikinai negali pakęsti ant pirštų liekančios pudros, kai švelniai paglosto panelės veiduką. Šlykštu, kai pudra labai matosi, arba kai kuriose vietose būna nelygiai nutepta. Nemaniau, kad jums, panelės, mama nesakė, kad kioskeliuose nepirktumėte kosmetikos. Jaunai odai pudra labai kenkia, nes užkemša veido poras. Todėl oda pasidaro nelygi, spuoguota, kas vaikinams, taip pat nekelia žavesio. Taigi jei jaučiate poreikį naudoti pudrą, geriau netaupykite ir, žinoma, pasirinkite tinkamą atspalvį. Vaikinams nepatinka ir labai ryškus makiažas. Dažniausiai panelės nemoka pasirinkti joms tinkančių spalvų ir atrodo kaip pabėgusios iš cirko. Mielosios, kiekviena turit išskirtines akis ir veido odą, todėl reiktų išmokti skirti spalvas. Kiekviena savo išvaizda besirūpinanti panelė dažnai lankosi kirpyklose ar grožio salonuose. Kartais skubotai užsukus į nuošaliau esančią kirpyklėlę su užrašu – “Kirpimas 5 Lt“ susitvarkyti antakių, tenka pastebėti keistų padarų. Pudelio stiliaus šukuosenos, rožiniai blizgantys 5 centimetrų nagai ten stiliaus etalonas.

Kur dingo pagarba žilam plaukui?

pagal
Kur dingo pagarba žilam plaukui?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai yra nuotaika, mėgstu pabėgioti. Trasa driekiasi vaizdingais panemunės krantais, dviratininkų takeliu. Mindaugo prospekte atsiradus, anot architekto A. Karaliaus, mastelį paniekinusiam „Akropoliui“, palei upę „pridygo“ krūvos “pipirų”, kurie sustoję po naujuoju tiltu į salą mėgsta ten tūsavoti. Prabėgdamas nugirstu visokių įdomybių, regiu pirmąsias paaugliškos meilės apraiškas ir šiaip smagu bandyti suprasti, kuo gyvena dabartinis „žalias“ jaunimėlis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Iki šiol pavykdavo „prasmukti“ pro šią kompaniją, tačiau tie laikai, atrodo, baigėsi ir dabar, skuosdamas pro šalį, vis išgirstu ne pačių maloniausių replikų. (Būtų gaila, jei skaitytojas manytų, kad skundžiuosi, nes esu tikras – jei pakeisčiau judėjimo kryptį, ši kompanija tiesiog išsibėgiotų. Kalbu pirmiausia apie nepagarbą nepažįstamam ir vyresniam žmogui.) Išvados nėra linksmos. Bene pagrindinis dalykas, kuris krinta į akis kalbant apie dabarties jaunimėlio nuostatas, – nykstanti pagarba aplinkai ir santykio tarp pienburnio ir pagyvenusio žmogaus keitimasis į blogąją pusę. Dar keletas visai neseniai patirtų banalokų, tačiau daug pasakančių pavyzdžių. Troleibuse sėdi dvi maždaug dešimties metų mergaitės. Prie Žaliakalnio turgavietės įlipusi pagyvenusi bobutė su lazda ir didele rankine vos pastovi ant kojų ir paprašo mergaičių užleisti vietą atsisėsti. „Mes irgi pirkom bilietą“, – atšauna viena.

Vienišas ir… laimingas?

pagal
beach, man, ocean
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vienišų žmonių daugėja. Dauguma mūsų didesnę dalį savo gyvenimo praleisime vieni. Ir tai verčia į vienišumą žvelgti ne kaip į nerimo ir baimės kupiną būseną, o kaip į saviraiškos siekiamybę; ne kaip į gėdą, o kaip į nepriklausomybę. „Neištekėti“ ar „nevesti“ toli gražu nereiškia „pasmerkti save vienatvei ir liūdesiui“; tai reiškia „suteikti sau šansą“. Šansą užmegzti daugiau, įvairesnių ir įdomesnių socialinių ryšių. Šansą patirti daugiau. Vienišumas – nebe ta būsena, kurią norisi kuo greičiau nugalėti vos ne bet kokia kaina. Jis turi savo privalumų. Juk jau seniai santuoka nebereiškia brandos. Vis daugiau žmonių suvokia, kad tai – vienas nuo kito nepriklausomi dydžiai: gali susituokti, tačiau taip ir likti nesubrendėlis; gali tapti brandžia, atsakinga asmenybe ir nesukūręs šeimos. Žinoma, tai nereiškia, kad nuo šiol žmonės nenorės sutikti tikro sielos draugo, su kuriuo norėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Tiesiog jo paieškos nebus tokios desperatiškos, skubotos ir kupinos vienatvės baimės. O žmonės verčiau rinksis vienatvę, nei prastą šeimą. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai: dar niekas neįrodė, kad santuoka arba, atvirkščiai, jos nebuvimas – tai bilietas į laimę. Šių bilietų „kasa“ visai kitur. Laimei pasiekti reikalingas prasmingas gyvenimo tikslas ir geri socialiniai santykiai (nebūtinai su vienu asmeniu).

Tarkim reputacija. Arba pagarba

pagal
Tarkim reputacija. Arba pagarba
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nesu labai kruopštus. Bent jau dažniausiai. Atidumo taip pat trūksta. Ir tikslumo. Dėl to kartais ir nukenčiu. Pamenu, mokykloj nukentėdavau dažnai vien dėl to, kad neužrašydavau kokio uždavinio veiksmo ”keliaudamas” tiesiai prie atsakymo ar atsakinėdamas į klausimą, susidedantį iš kelių dalių, atsakydavau tik pirmąjį ar paskutinįjį. Pats kaltas, bet po truputį jau baigiu atsikratyti šios problemos. Bet esu ne kartą rašęs rašęs vienokį ar kitokį darbą draugui ar šiaip pažįstamui žmogui. Ir niekada nė su viena aukščiau minėta bėda nesusidurdavau. Nes man rūpi reputacija. Jei pažadėjau žmogui parašyti referatą, tai stengiuosi jį parašyti kuo geriau, įdedu galbūt daugiau darbo nei darydamas sau. Ir tikslumo, atidumo tada netrūksta, nes noriu įvykdyti pažadą ar susitarimą kuo geriau. Be to, iš tokių detalių formuojasi mano reputacija, o aš esu įsitikinęs, kad taip parodau, jog gerbiu kitą žmogų. Tokios mintys man kilo prieš kelias dienas atsikrausčius į naują butą. Susinervinau, radęs pilną spintą šiukšlių ir nereikalingų daiktų, po sulūžusia lova radęs krūva butelių, kurie netilpo į du maišus, pilna dulkių ir žemių. Pakankamai gražus ir sutvarkytas butas atrodė žiauriai ne kaip. Ir galbūt dar viskas būtų dzin, nesunku susitvarkyti ir išmesti svetimas šiukšles ar daiktus, jei pažadėta būtų buvę ne taip. O ką aš užtikau virtuvėlėj, tai tikrai buvo žiauru. Neplautos lėkštes, puodas, šiukšlės, spintoj pervasarojusios bulvės nublanko prieš šaldytuvą.

Nuo ko pradėti? 8 bendravimo taisyklės drovuolėms

pagal
Nuo ko pradėti? 8 bendravimo taisyklės drovuolėms
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Bendravimas su žmonėmis – tikras menas. Ypač su nepažįstamaisiais. Ir būtinybė laviruoti tarp to, kas privalu ir būtina norint užmegzti kontaktą, kai kuriems tampa dideliu išbandymu. Nes kiekvieną kartą esi priversta improvizuoti, pasikliaudama per ilgą laiką įstrigusiais atmintin bendravimo modeliais ir tam tikromis priimtinomis taisyklėmis. Tik štai kurią kada taikyti – turi nuspręsti pati. Priklauso nuo situacijos. Nuo žmogaus, kurį ketini užkalbinti charakterio ypatybių. Ir tavo improvizacijoms ir elgesio modelių pasirinkimui vėlgi įtakos turės dar vienas svarbus veiksnys – tavo pačios asmenybės ypatumai. Štai taip grandine nuvilnija tiesiai nuo tavo žvilgsnio, lūpų, gestų „bandymas užmegsti kontaktą“. Žemiškai kalbant, – užkalbinti kol kas nepažįstamą žmogų. Viskas gerai ir labai smagu, kai esi komunikabili ir iš vieno žodelyčio išraityti visą istoriją tau yra vienas malonumas. Tačiau ką daryti, jeigu esi drovi ir kas kartą, kai tik reikia žengti pirmą žingsnį, tave suparalyžiuoja, kalbos dovana nuslysta į nebūtį, o rankos ima tirtėti taip, kad kavos puodelis atrodo padėtas lyg ant išsiveržti pasiruošusio ugnikalnio viršūnės. Tai trukdo. Kad netrukdytų, pasinaudok žurnalo „Forbes“ siūlomais patarimais. Pirmasis žingsnis – auksinis raktelis nuo sėkmės durelių. Nepasitikėjimas savimi, kaip pilkas vualis aptraukia tavo veidą, ir, žinoma, už tai pliusiuko negausi (ypač, jeigu nesi Angelina Jolie).

Kurkime Lietuvą, kurioje būtų daugiau pagarbos šeimai

pagal
family, beach, people
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pamąstymai apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia šeima, šiandien kalbamės su Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininke Rima Baškiene. „Visiems linkiu darnios, gražios šeimos, – pradeda pokalbį Seimo narė, – nes būtent šeimoje bręsta asmenybė, formuojasi asmens kultūra, santykių sistema. Šeima įdiegia žinių troškimą, dvasines vertybes, kultūros supratimą, kultūros vertybių perdavimą iš kartos į kartą. Šeimoje žmogus įgyja patirtį skleistis visuomenėje ir būti visaverčiu jos nariu.“ Kokia šeima gali geriausiai garantuoti asmenybės išugdymą? Visų pirma žvilgsnis krypsta į tradicinę šeimą, kuri grįsta santuokiniu vyro ir moters atsidavimu ir teisių bei pareigų visuma, įsipareigojant psichologiškai, morališkai, teisiškai bei ekonomiškai vienas kitam, o tuo pačiu ir savo vaikams. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikto tyrimo rezultatai tai patvirtina, nes teigia, kad Lietuvoje šeima yra vertybė, ir du trečdaliai Lietuvos gyventojų šeimą tapatina su santuoka. O ką mano psichologai, šeimų gyvenimo tyrėjai? Vis dažniau apie harmoningos santuokos svarbą darniam vaiko asmenybės vystymuisi ima kalbėti vaikų psichologai. Nenuneigiama vienos talentingiausių psichoterapeučių pasaulyje Virginijos Satir frazė: „Šeimos architektai, formuojantys atmosferą, nulemiančią vaiko asmenybės vystymąsi, yra tėvai. Sutuoktinių santarvė, šeimos kultūra yra ir jų pačių, ir šeimoje augančių vaikų laimės sąlyga.“