Tarkim reputacija. Arba pagarba
Nesu labai kruopštus. Bent jau dažniausiai. Atidumo taip pat trūksta. Ir tikslumo. Dėl to kartais ir nukenčiu. Pamenu, mokykloj nukentėdavau dažnai vien dėl to, kad neužrašydavau kokio uždavinio veiksmo ”keliaudamas” tiesiai prie atsakymo ar atsakinėdamas į klausimą, susidedantį iš kelių dalių, atsakydavau tik pirmąjį ar paskutinįjį. Pats kaltas, bet po truputį jau baigiu atsikratyti šios problemos.
Bet esu ne kartą rašęs rašęs vienokį ar kitokį darbą draugui ar šiaip pažįstamui žmogui. Ir niekada nė su viena aukščiau minėta bėda nesusidurdavau. Nes man rūpi reputacija. Jei pažadėjau žmogui parašyti referatą, tai stengiuosi jį parašyti kuo geriau, įdedu galbūt daugiau darbo nei darydamas sau. Ir tikslumo, atidumo tada netrūksta, nes noriu įvykdyti pažadą ar susitarimą kuo geriau. Be to, iš tokių detalių formuojasi mano reputacija, o aš esu įsitikinęs, kad taip parodau, jog gerbiu kitą žmogų.
Tokios mintys man kilo prieš kelias dienas atsikrausčius į naują butą. Susinervinau, radęs pilną spintą šiukšlių ir nereikalingų daiktų, po sulūžusia lova radęs krūva butelių, kurie netilpo į du maišus, pilna dulkių ir žemių. Pakankamai gražus ir sutvarkytas butas atrodė žiauriai ne kaip. Ir galbūt dar viskas būtų dzin, nesunku susitvarkyti ir išmesti svetimas šiukšles ar daiktus, jei pažadėta būtų buvę ne taip.
O ką aš užtikau virtuvėlėj, tai tikrai buvo žiauru. Neplautos lėkštes, puodas, šiukšlės, spintoj pervasarojusios bulvės nublanko prieš šaldytuvą. Jį man prisiminti dar baisu, bet įsivaizduokit savo šaldytuvą: jis sugenda nepataisomai, o jūs viską jame paliekat kaip buvo. Kiaušiniai, mėsytė, daržovės ir visa kita šaldytuve stovi ….n laiko tarpą nešaldomi. Įsivaizduojat, kas viduje dėtųsi? Aš, deja, jau įsivaizduoju. O kai buvom atėję apsižiūrėti, sakė, kad jis tiesiog neveikia ir jo darinėti negalima. Manau, tą patį girdėjo ir buto savininkai.
*****
Šiek tiek nemalonaus darbo ir butas atrodo kaip ir turėtų pagal pirminį planą. Bet aš vis keiksnoju ankstesnį nuomininką. Tiksliau, jau išnaudojau kokios savaitės keiksmažodžių limitą. Nes jis nei manęs, nei mano kambarioko visiškai negerbė nesugebėjęs deramai išsikraustyti. Ir reputacija, savigarba jam nerūpi. Juk aš dabar turiu teisę jį pristatinėti, o kada pamatęs gatvėj rodyti pirštu kaip į žmogų, per viena koja nuo asocialumo?
Tuo labiau, kad patys su draugu buvom tokioj situacijoj – švaros reikalais neužsiimdavom labai dažnai, bet išsikraustydami pasistengėm butą palikti tvarkingą. Ir dulkių siurblį jungėm, ir grindis išplovėm, ir visa kita.
Nes nėra jokio noro, kad tave keiksnotų, o svečiai girdėdami nuotykius įsikuriant naujam bute, įsivaizduotų mus kaip tarakonų armijos generolus. Likimas juk mėgsta pokštus ir dar gali tekti pasimaudyti toj pačioj upėj, be to, anksčiau minėta pagarba!
