Ar mokame gerbti save?
Daugeliui didesnio miesto gyventojų puikiai turėtų būti pažįstamas jausmas, kai gatvėje, visuomeninio transporto grūstyje, didžiuliuose supermarketuose, apskritai minioje, ūmai pasijunti tokia pasimetusi, maža ir nereikšminga, – kaip smiltelė, kaip skruzdėlytė skruzdėlyne, kuriai nė į galvą negali šauti reikalauti sau kokio išskirtinio dėmesio… Tačiau tai pavojingas jausmas, nes būtent jis mus ir žlugdo kaip asmenybes. Todėl vienąkart reikėtų sau pasižadėti niekada daugiau tokioms nuotaikoms nepasiduoti – net ir pačioje didžiausioje minioje. Išsiruošusios į miestą ar į kokį susibūrimą, pirmiausiai turėtumėm sau įteigti: “Kad ir kiek aplink būtų žmonių, aš ir tik aš esu sau vienintelė. Aš pati sau svarbiausia ir labiausiai verta dėmesio, aš pati sau – labiausiai nepakartojama ir ypatingiausia”.
Tiktai tokiu būdu mes galime išsivaduoti nuo to pasimetimo ir prislėgtumo jausmo, keliamo galybės nė mažiausio dėmesio į mus nekreipiančių žmonių aplinkui. Tik tokiu būdu mes išsivaduojame iš nieko nereiškiančios smiltelės, skruzdėlytės komplekso. Tik taip išsaugome savo individualumą, savo asmenybę – vadinasi, bet kur, bet kokioje situacijoje esame pasirengusios ginti savo orumą, kovoti už savo teises ir aplinkinių pagarbą.
Juk iš tiesų, kai žmogus jaučiasi bereikšmiu trupinėliu, jis tiesiog instinktyviai ima stengtis užimti kaip galima mažiau vietos, – kad tik niekam nesutrukdytų, negaišintų kažkieno laiko, reikalaudamas sau dėmesio. Jis ir mąsto maždaug taip: “Juk mūsų tokių čia tiek daug, o jei dar kiekvienas ims reikšti savo pretenzijas…” Tad ir būgštauja prašyti pardavėjo ką nors paaiškinti parduotuvėje bei skuba kuo greičiau nusipirkti tai, kas po ranka papuolė. Toks žmogus susigūžęs sėdi ir priimamajame pas gydytoją, ir kontoroje pas biurokratą, kur buvo priverstas ateiti dėl neatidėliotino reikalo… Jam atrodo, kad bet kas aplinkui – daug svarbesnis, reikšmingesnis ir labiau vertas pagarbos negu jis pats.
Visada reikėtų atminti: kad ir kokie svarbūs bei reikšmingi žmonės mus suptų, – pardavėjai, teismų raštininkai, valdininkai ar tiesiog automobilių remonto mechanikai, – visada mes pačios save turime gerbti daug labiau už juos. Tai, žinoma, nereiškia, kad kiti žmonės neverti pagarbos. Bet tiktai tas, kuris gerbia save, moka parodyti pagarbą ir kitiems. Bei atvirkščiai – menkinantis save žmogus niekada nuoširdžiai negerbs kito. Juk gerbdamos save mes niekada neleisime sau šiurkščiai ar storžieviškai elgtis su aplinkiniais. Tai anaiptol nereiškia, kad turime kiekvieną pirmą sutiktąjį laikyti kažkuo pranašesniu už save! Juk turėdamos reikalą su pardavėju ar aptarnavimo sferos darbuotoju tikrai neprašome jo malonės ar asmeninės paslaugos. Mes visiškai teisėtai kreipiamės į juos, ir jie tiesiog privalo mūsų pageidavimus patenkinti ir mums padėti. Tai jų darbas, už kurį dažniausiai mes jiems ir sumokame. Ir jau vien tai suteikia mums teisę reikalauti pagarbaus požiūrio į save.
Kad nežemintų… pardavėjas
Mes taip pat turime teisę reikalauti skirti mums tiek laiko, kiek mums pačioms atrodo reikalinga. Kad pardavėjas atsakytų į visus mūsų klausimus. Kad namų ūkio santechnikas ar automechanikas kokybiškai atliktų savo darbą. Kad gydytojas ar valdininkas išklausytų mus dėmesingai ir savo kompetencijos ribose suteiktų reikalingą pagalbą. O jeigu mums suteiktos paslaugos pasirodė nekokybiškos arba išaiškėjo, kad įsigytos prekės yra su defektais – turime teisę reikalauti jas pakeisti arba grąžinti sumokėtus pinigus.
Tuo tikslu pirmiausiai reikia išmokti apginti save, išmokti išsireikalauti to, kas mums teisėtai priklauso, – tai svarbu bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje. Nes tai daryti mūsų kasdienybėje tenka labai dažnai. Ir tam mes turime būti visada pasiruošusios. Taikstytis su varganos pastumdėlės, kuri viską iškęs ir su viskuo susitaikys, vaidmeniu šiuolaikinei moteriai tikrai nedera.
Reikia atminti, kad aplinkiniai neretai mums būtent tokį vaidmenį ir stengiasi primesti. Štai parduotuvėje jūs matuojatės drabužį, kuris jums akivaizdžiai tinka. Tačiau pardavėjas tvirtina: “Ką jūs, dabar kaip tik tai labai madinga! Pati pamatysite, kaip puikiai su juo jausitės”. Ar būsite pasirengusi atsakyti: “Ne, tai man netinka!” O gal suabejosite: ” Pardavėjas tiek laiko skyrė man, kaip čia dabar aš išeisiu be pirkinio…” Ir skaudama širdimi išleisite pinigus nereikalingam daiktui.
Kirpykloje meistrė kažkur skuba, yra nedėmesinga ir padarė jums visai ne tokią šukuoseną, kokios norėjote. Numosite ranka: “Et, bus gerai ir taip…” Ar paaiškinsite, jog pageidavote visiškai ko kito, ir išsireikalausite iš meistrės, kad ji iš naujo išplautų jums galvą bei viską pradėtų iš pradžių? Ir visai nesvarbu, kad ji nepatenkinta mina murmės, jog tokia kaprizinga ir įnori klientė jai dar nepasitaikė. Jums nėra ko jaustis kaltai ar nepatogiai gūžtis: tai kirpėja turėjo gerai atlikti savo darbą.
Įsigijote brangius kailinius ir po kurio laiko pastebėjote, kad jie su defektu. Nešate juos į parduotuvę ir prašote grąžinti pinigus. Tačiau jums sako, jog pinigų grąžinti nėra galimybės, tačiau galima pakeisti kailinius į kitus. Tad ar sutiksite pakeisti, net jeigu tai jūsų netenkina? Ar atkakliai reikalausite savo ir nepaisydama visų pardavėjo tikinimų, jog šiuo metu kasoje net nėra tokių pinigų, pasieksite, kad jie jums būtų išmokėti?
Jeigu visais panašiais atvejais pasirinksite antrąjį elgesio variantą, jūsų savęs vertinimas ir savigarba iškart šoktels aukštyn! Jeigu numosite ranka ir nekovosite už save – nepasitenkinimas savimi ir sugadinta nuotaika neišvengiamai dar ilgai jus lydės…
Todėl atsiminkite, kad tik jūs pati žinote, kas jums gerai tinka, o kas – ne. Nesitaikstykite su niekieno įtikinėjimais, kad jūs neapsieisite be tam tikros “nuostabios” prekės, jeigu iš tiesų matote, kad ji – niekam verta. Arba kad jūs turite jaustis tiesiog privilegijuota, jeigu jums vieną prekę pakeis į kitą, nors jūs pageidaujate susigrąžinti pinigus. Jūs turite pirmiausiai gerbti pati save, kreipti dėmesį į savo interesus, o ne rūpintis pardavėju, kirpėja ar dar kuo kitu. Turite būti gera sau, nes būti gera visiems vis tiek nepavyks. Mėgindama tapti gera visiems, neišvengiamai turėsite kažko atsisakyti pati. O to ir nereikia daryti!
Drąsiai ženkite į bet kokias parduotuves, eikite prie bet kokio prekystalio ir reikalaukite sau tiek dėmesio, kiek jo jums reikia. Pardavėjas privalo tą dėmesį skirti, nes toks yra jo darbas. Ir tas jo dėmesys jums turi atrodyti savaime suprantamas – nemanykite, kad jis teikia didelę malonę bendraudamas su jumis, ir jūs už tai turite būti jam be galo dėkinga. Nieko panašaus! Dėmesys pirkėjui, pasirengimas viską paaiškinti jam apie turimas prekes – tai pardavėjo profesionalumo rodiklis.
Todėl verta pagalvoti, ar tik nesikamuojate jūs dėl pernelyg didelės savo pagarbos kitiems? Ar nejaučiate nepamatuotos baimės sukelti kitiems rūpesčių, išnaudoti jų laiką, pareikalauti sau pernelyg didelio jų dėmesio (jų savo darbas įpareigoja skirti jums ir laiko, ir dėmesio)? O gal gerbiate kitus labiau už save?
Jūs visada galite susirasti kitą pardavėją, kitą gydytoją, kitą kirpėją vietoje tų, kurie jums neįtiko. O štai savęs kitos neatrasite niekur ir niekuomet. Tad ar jie gali būti jums tokie autoritetai, kuriems neįmanoma net paprieštarauti? Jūs sau esate vienintelė nepakeičiama, vadinasi, būtent sau ir esate didžiausias autoritetas. Todėl ir gerbti privalote save labiau už visus kitus.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.
