Sinonimai:

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį; Alkoholizmas; Alkoholinė liga.

Priklausomybė nuo alkoholio – tai liga, o ne neigiamas žmogaus bruožas.

Alkoholizmas – psichikos liga, kuria suserga piktnaudžiaują alkoholiu asmenys, pasireiškianti asmens psichinės ir fizinės priklausomybės nuo alkoholio sindromu bei turinti kitų neigiamų medicininių ir socialinių pasekmių.

Alkoholizmas – multifaktorinė liga. Mokslininkų nuomonės prieštaringos: vieni linkę ligos priežasčių ieškoti pačiame individe, asmenybės ypatumuose, kiti didžiausią reikšmę skiria išoriniams faktoriams, mikrosocialinei aplinkai, treti aiškina, kad abu veiksniai turi įtakos alkoholinei ligai susiformuoti.

Pagrindinės priežastys, sukeliančios alkoholinę ligą

Pagrindiniai faktoriai, kurie gali sukelti alkoholinę ligą: 1) biologinis faktorius; 2) psichologinis faktorius, 3) socialinis faktorius.

Biologinėms priežastims priskiriame: 1) paveldimumą 2) etanolio metabolizmo procesą; 3) medžiagų apykaitos sutrikimus. Šiuo metu daugelis mokslininkų mano, kad alkoholinė liga yra paveldima, netgi bando ieškoti specifinio geno.

Turintiems paveldėtą riziką susirgti alkoholine liga, potraukį alkoholiui lemia ne pirma išgerta taurelė, o “vidinis ” organizmo poreikis.

Žinome, kad žmogaus organizmas ir jame vykstantys biocheminiai procesai yra ne tik individualūs, bet ir priklauso nuo žmonių rasės. Vieni žmonės turi padidėjusį, kiti sumažėjusį atsparumą alkoholiui, pavyzdžiui, mongoloidų rasės atstovai (japonai, kinai, vietnamiečiai ir t.t.) labiau reaguoja net į mažiausias alkoholio dozes, greičiau apgirsta, ilgiau išbūna apsvaigę negu baltosios rasės žmonės.

Tai lemia sutrikęs etanolo (organizmo alkoholio, jo norma yra 0,001 – 0,004%) metabolizmo procesas. Tai lemia alkoholį skaldančių fermentų nepilnavertiškumas ar jų deficitas.

Žinoma, sudėtingame etanolio oksidacijos procese dalyvauja ir kitos organizmo dalys. Svarbi reikšmė tenka centrinei nervų sistemai, galvos smegenims, neuromediatoriams. Netgi manoma, kad vartoti alkoholį daugiau yra linkę tie žmonės, kurių smegenims trūksta neurotransmisterio serotonino, kuris dar yra vadinamas ir “depresijos molekule”. Kitų nuomone, geria tie žmonės, kurių smegenyse nepakankamai gaminasi endorfinų, vadinamų “laimės molekulių”, o alkoholis, kaip ir kiti narkotikai, skatina jų išsiskyrimą.

1. Psichologinėms priežastims priskiriame: 1) asmenybės ir mikrosocialinės aplinkos sąveiką; 2) tipologinius asmenybės ypatumus; 3) psichopatologinius pakitimus.

Paminėsime kai kuriuos asmenybės charakterio bruožus (formuojami kaip tik šeimoje) ir temperamento ypatumus, kurie gali tapti alkoholinės ligos etiologiniu faktoriumi.

Tai: uždarumas, neryžtas, nepastovumas, nekantrumas, silpnavališkumas, per didelis pasitikėjimas savimi, nenoras užsiimti darbine veikla, nepilnavertiškumo kompleksas, riboti interesai, gyvenimo prasmės ir tikslo neapibrėžtumas ir t.t. Polinkį greičiau ir ryškiau sirgti alkoholine liga sirgti turi cholerikai ir melancholikai.

Asmenybė, kuri nesugeba adaptuotis nei šeimoje, nei visuomenėje, negali susidoroti su vidiniais ir išoriniais stresoriais, nuolatos ieško kompensuojančių faktorių alkoholyje.

Alkoholis tokiai asmenybei tampa visų problemų sprendimu.

2. Socialiniams faktoriams priskiriame: 1) valstybės politiką alkoholio atžvilgiu; 2) visuomenė požiūrį, tradicijas; 3) etninę – religinę priklausomybę; 4) socialinę – ekonominę padėtį.

Žinome, kad visos religijos smerkia girtavimą (musulmonai griežtai draudžia vartoti alkoholį ir kitus narkotikus).

Tačiau kiekviena tauta turi pamėgtą gėrimą: škotai viskį, anglai džiną, prancūzai konjaką, vyną, rusai degtinę.

Lietuviai nuo seno mėgo midų ir alų.

Pastebėta, kad vartojant silpnus alkoholinius gėrimus ar juos atskiedžiant, ne taip greitai susiformuoja fizinė priklausomybė.

Vienas iš reikšmingiausių socialinių faktorių yra mikrosocialinė aplinka (šeima, draugai, kolektyvas ir t.t.).

Padidėjusi rizika susirgti alkoholine liga yra tuomet, kai: 1) vaikai auga be tėvo; valdinga mama fanatiškai globoja vienturtį sūnų, o tėvas šeimoje neturi jokio balso; tarp tėvų ir vaikų nėra draugiškų, emocionalių santykių. 2) vienas iš tėvų ar patėvis girtauja; tėvai dėl “apetito” vaikui duoda alaus; šeimoje per didelis pomėgis švęsti visas šventes, vartojant stiprius alkoholinius gėrimus.

Paauglių alkoholinės ligos ypatumai

Vaiko sunkumai, sutrikimai ir problemos klasifikuojami pagal jo raidos anomalijas. A. Hanssonas pažymi, kad dažniausiai nurodomi vaiko socializacijos sunkumai, kuriems galima priskirti ir adaptacijos mokykloje sunkumus, elgesio problemas, vidinius asmenybės prieštaravimus ir bendravimo su šeimos nariais ar bendraamžiais problemas.

Psichologijos dr. G.Navaitis vaikų psichologinius sunkumus skirsto į šias grupes:
1) vaikų vidiniai prieštaravimai;
2) bendravimo šeimoje nesklandumai;
3) santykių su bendraamžiais sunkumai;
4) mokyklinės problemos.

Mokslininkų duomenimis, per 60 – 70 proc. vaikų pirmą kartą paragauja alkoholinių gėrimų tėvų ar giminių “dėka”. Apie 40 proc. tėvų leidžia vaikams išgerti įvairių švenčių proga.

Kaip žinoma, paauglystėje audringai persitvarko vidaus sekrecijos liaukos, vyksta lytinė diferenciacija ir brendimas, intensyvus augimas. Paauglys aktyviai siekia įsitvirtinti tarp bendraamžių, užimti deramą, jo nuomone, padėtį šeimoje ir mokykloje.

Paauglių,jaunimo alkoholinei ligai būdingi šie ypatumai:

1) emocijų, valios sferos sutrikimai (grubumas, agresyvumas, disforija, apatija, abejingumas, hipobulija ir t.t.);
2) pradėjus girtauti, liga greit progresuoja;
3) ligos simptomatikoje dominuoja elgesio sutrikimai;
4) sulėtėja asmenybės vystymasis.

Be anksčiau minėtų priežasčių, kurios gali sukelti alkoholizmą, paminėsime ir kai kuriuos motyvus, skatinančius paauglius vartoti svaigalus: noras atrodyti vyresniems, mėgdžioti suaugusius, smalsumas, noras pajusti svaigalų poveikį, nepriklausomybės troškimas, tradicijų mėgdžiojimas, noras šokiruoti tėvus ir draugus, noras būti pripažintam tam tikroje grupėje, noras parodyti savo vyriškumą, drąsą.

Dažniau linkę girtauti paaugliai, kurie greit pasiduoda kitų įtakai, menkai fiziškai išsivystę, labilių emocijų, abejingi viskam, niekuo nesidomi, tingi mokytis, neužsiima užklasine veikla, nesportuoja. paprastai tokie paaugliai išgėrinėja tik grupėmis alų, vyną. Svaiginimasis tampa savotišku ritualu, bendravimo forma, kurios dėka toks paauglys įsitvirtina kompanijoje.

Jei paauglys pradeda išgėrinėti iki 13 metų, tai tolerancija alkoholiui iš pradžių yra nedidelė, vėliau (po 1,5 – 2 metų) aktyvios alkoholizacijos gali pasiekti aukščiausią lygį.

Jei išgėrinėjama 1-2 kartus per savaitę, alkoholio euforizuojantis poveikis blanksta, o tai priverčia griebtis dažnesnio alkoholio vartojimo ir didesnių dozių. Jei alkoholio dozė didinama, paaugliams ir jaunimui ilgiau išlieka apsauginė vėmimo reakcija.

Jaunuolio organizmas sugeba ilgiau kovoti su toksiniu alkoholio poveikiu. Intensyviai girtaujančių paauglių elgesys kinta greit. Nors paaugliai geria pasislėpę, tačiau kiek apgirtę būtinai turi pasirodyti viešumoje, pademonstruoti savo “vyriškumą”: šaukti, kvailioti, didžiausiu garsu įjungti muziką, skeryčiotis, užkabinėti praeivius, tyčiotis, mušti vaikus ar senus žmones. Euforinį alkoholinį poveikį pakeičia disforija t.y. prislėgta nuotaika su pykčiu ir agresija. Tokioje būsenoje paaugliai, jaunuoliai atlieka įvairaus psichinė priklausomybė nuo alkoholio.

Fizinė priklausomybė nuo alkoholio susiformuoja, kai alkoholis sistemingai vartojamas 3 – 6 ar daugiau mėnesių. Paauglių, jaunimo alkoholinės ligos eiga yra labai piktybiška.

Kuo anksčiau jaunas žmogus pradeda vartoti svaigalus, tuo didesnė rizika jam tapti priklausomam, tuo greičiau susiformuoja priklausomybės nuo alkoholio sindromas, išryškėja specifiniai alkoholizmo simptomai:
1) kiekybinis kontrolės praradimas (negali suvokti, kiek išgėrė alkoholio);
2) amnestinis prisigėrimas (neprisimena, kas atsitiko išgertuvių metu, ką kalbėjo, su kuo grįžo į namus, iš atminties dingsta kai kurie epizodai ir t.t.);
3) situacinės kontrolės praradimas (jau nesivaržo pasigerti su svetimais ar menkai pažįstamais žmonėmis, nekontroliuoja savo elgesio);
4) obsesinis, kompulsinis potraukis alkoholiui;
5) savo ligos ignoravimas, “nepastebėjimas”, nesavikritiškumas).

Taigi alkoholinės ligos susiformavimą, viena vertus, lemia visuomenė ir pats žmogus, antra vertus, – alkoholis (kaip toksinis faktorius).

Apie alkoholį…

Alkoholis – tai vienas iš seniausiai žinomų narkotikų. Alkoholis yra išgaunamas iš angliavandenių. Žmonės gėrimui vartoja etilo alkoholį. Jo cheminė formulė užrašoma taip: C2H5OH. Etilo alkoholis yra gaunamas ratifikuojant spiritą, apvalant jį nuo nuodingų medžiagų.

Alkoholis yra legalus narkotikas, kurį galima nusipirkti nuo 18 metų. Alkoholio įsisavinimas prasideda burnoje, toliau vyksta skrandyje ir žarnyne. Tuščiame skrandyje rezorbuojasi apie 20 proc. išgerto alkoholio kiekio.

Kraujas alkoholį išnešioja po visą organizmą. Maksimali alkoholio koncentracija kraujyje susidaro per 40 min., o iki nulio sumažėja per 10 – 20 val.

Maži alkoholio kiekiai pakelia nuotaiką, nuslopina baimę. Žmogui apsvaigus prasideda alkoholinė euforija. Išgėrus didelį kiekį alkoholio kiekį yra paralyžiuojami jaudinimo centrai. Sutrinka mąstymas, orientacija, sunku sukoncentruoti žvilgsnį, dėmesį, sutrinka koordinacija.

Organizmui apsinuodijus alkoholiu, žmogus pradeda vemti, nes organizmui reikia pašalinti alkoholio perteklių. Per 1 val. žmogaus organizmas sugeba nukenksminti 7 – 9 ml. alkoholio. Organizmas “apdoroja” 90 proc. alkoholio ir tik 5 – 7 proc. išsiskiria su prakaitu, šlapimu ar iškvepiamu oru. Alkoholis kenkia visam organizmui, o ypač nervų sistemai. Alkoholis atima iš ląstelių vandenį, koaguliuoja baltymus, tirpdo riebalus.

Žmogaus smegenyse yra daug riebių medžiagų – lipoidų. Lipoidai yra būtini pilnaverčiam smegenų funkcionavimui. Alkoholis patekęs į smegenų ląsteles ištirpina lipoidus, pakeičia smegenų ląsteles jas nužudydamas.

Iš visų organų labiausiai nukenčia kepenys. Alkoholis yra pašalinamas iš organizmo tik tada, kai jį suskaido atitinkami kepenų fermentai. iš pradžių kepenys sugeba nukenksminti alkoholį, tačiau ilgiau piktnaudžiaujant alkoholiu, sutrinka kepenų funkcija, atsiranda kepenyse jungiamojo ir riebalinio audinio, sutrinka riebalų, angliavandenių ir baltymų sintezė, susergama kepenų ciroze.

Įdomu tai, kad 5 – 8 metų vaikui išgėrus 50 – 100 ml degtinės tai gali būti jam mirtina dozė.

12 – 15 metų vaikams mirtina dozė gali būti 300 – 500ml degtinės.

Ar profilaktika veiksminga?

Žodis profilaktika kilęs iš lotyniško žodžio “praevenire”, kas reiškia ateiti pirma (Websterio žodynas, 1995).

Pritaikyti profilaktiką pažodžiui reiškia neleisti kam nors atsitikti.

Piktnaudžiavimo alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis profilaktika – tai atskiro žmogaus, šeimos, bendruomenės ir visuomenės švietimas, kadangi rizikos ir tarpiniai faktoriai kiekviename šių lygių persipina ir

suformuoja kelius, lemiančius šias problemas arba jas pašalina.

Alkoholio sukeliamų sutrikimų profilaktika reikalauja bendruomenės ir politikų įtakos, kai turima omenyje alkoholio vartojimas visuomenėje. Sėkmingiausios profilaktikos programos susideda iš tokių komponentų, kaip atpažinimas ir savalaikė pagalba prieš iškylant rimtoms problemoms, švietimas, žiniasklaida, auklėjimas šeimoje.

Informacija apie neigiamas alkoholio pasekmes būtina, tačiau jos nepakanka, kad pasikeistų žmogaus elgsena. Programos mokykloms populiarios, prieinamos plačiajai gyventojų grupei, veiksmingos, bet labiausiai pavykę metodai mokykloms apima tokius socialinės įtakos veiksnius, kaip valios ugdymas ir bandymai pakeisti kai kurios elgsenos normas (pvz. moksleivių mokymas, kaip atsispirti bendraamžių spaudimui vartoti alkoholį ir narkotikus).

Didžiausias dėmesys – paaugliams. Amžius, nuo kurio pradedamas vartoti alkoholis, padeda patikimai prognozuoti būsimą problemišką vartotoją. Kuo jaunesni žmonės pradeda gerti, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jie piktnaudžiaus alkoholiu ir taps nuo jo priklausomi.

JAV atliktų nacionalinių apklausų duomenimis, 70 proc. moksleivių iki 13 – 14 metų jau ragavo alkoholio. Dėl šios priežasties profilaktika taikytina paaugliams.

Rizikos veiksnių atpažinimas.

Požymiai, nurodantys padidėjusią tikimybę piktnaudžiauti narkotinėmis medžiagomis ir alkoholiu:
 tėvai turi problemų su narkotikų, alkoholio vartojimu, azartiniais žaidimais,
 šeimos narių teigiamas požiūris į alkoholinių gėrimų vartojimą, rūkymą,
 rūkantys, geriantys bei narkotikus vartojantys draugai,
 asocialus arba nusikalstamas elgesys,
 yra buvę elgesio ar emocinių problemų,
 nuolatinė įtampa šeimoje,
 tėvai per griežti ar per daug tolerantiški,
 fizinė ar seksualinė prievarta,
 žmogiškųjų vertybių nepaisymas,
 blogas mokymasis arba domėjimosi aplinka stygius.

Paruošta pagal Michael Fleming ir Peggy Murray “Alkoholio vartojimo problemos ir jų sprendimo būdai bendrojoje praktikoje”, Algirdas Mikalkevičius “Alkoholizmas ir nikotinizmas”.

Views All Time
Views All Time
14889
Views Today
Views Today
1
0 0