Verslo į provinciją nevilioja nei pigesnė darbo jėga, nei Vyriausybės politika
Dirbančiųjų žemės ūkyje ir jį aptarnaujančiose veiklose dalis bendrame šalies darbuotojų skaičiuje per 1996–2002 metus sumažėjo nuo 23,1 proc. iki 16,4 proc. Absoliučiais skaičiais tai sudaro apie 155 tūkst. žmonių.

Šis sumažėjimas reiškia, kad tiek žmonių neteko darbo žemės ūkio versle, ir tam, kad neprarastų pragyvenimo pajamų šaltinio, jie turėjo įsidarbinti kitose veiklos srityse. Deja, tai pavyko toli gražu ne visiems iš žemės ūkio verslo išstumtiems piliečiams.

Tuo pat metu kaimo gyventojų lyginamasis svoris per minėtąjį laikotarpį, nors ir nežymiai, bet padidėjo – nuo 32,5 iki 33,1 proc. Taigi kokius procesus atspindi šios dvi tendencijos ir kokios išryškėja problemos?

Itin staigų dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą žemės ūkyje paaiškinti nesudėtinga. Jį iš esmės lėmė du dalykai. Viena, tai karštakošiškos reformos pirmaisiais šalies nepriklausomybės atgavimo metais, kai lengvabūdžių politikų „pastangomis” buvo sugriautas gamybinis ekonominis agrarinio sektoriaus potencialas. Sparčiai mažėjo žemės ūkio bendrovių, tačiau jų vietos neįstengė užimti bent kiek pajėgesni ūkininkai. Kita vertus, praradus realizavimo rinkas Rytų valstybėse ir nesuskubus joms rasti alternatyvos, sumažėjo žemės ūkio produkcijos poreikis, kartu ir gamybos mastas.

Akivaizdu yra ir tai, kad dirbančiųjų skaičius žemės ūkyje mažės ir ateityje. Eurointegraciniai procesai tai tik paspartins. Viena, vykstant struktūriniams pokyčiams ir neišsiderėjus su ES perspektyvą žemės ūkiui teikiančių gamybos kvotų (ypač pieno gamybos), iš agrarinio sektoriaus bus išstumiami net ir pajėgūs, bet konkurencijos su Vakarų gamintojais neatlaikysiantys ūkininkai. Jau dabar yra rengiamos socialinės ekonominės programos, skatinsiančios pasitraukimą iš žemės ūkio gamybos.

Artimiausiais metais gali būti likviduota iki penktadalio (apie šimtą) šiandien dar leisgyvių žemės ūkio bendrovių. Tiesa, daugelio bendrovių ir ūkininkų ekonominę vegetaciją kuriam laikui galėtų pratęsti supaprastintoji ar mišri tiesioginių išmokų sistemos, kurių pagrindą sudarys ES (o gal ir nacionalinio biudžeto) lėšos, skiriamos 1–am žemės ūkio naudmenų hektarui.

Pagaliau tam tikrų vilčių teikia ir tai, kad pastaroji Vyriausybė, žemės ūkio atžvilgiu vykdanti žlugdančią ir diskriminacinę politiką, yra ne amžina. Nuosekli kaimo ir žemės ūkio plėtra daugeliui ūkininkų padėtų atlaikyti bent jau pirmaisiais metais ne tik ES senbuvių, bet ir naujokių (tarkime, Lenkijos) konkurencinį spaudimą.

Net ir pasitelkus tam tikrus politinius ir ekonominius svertus, padėsiančius agrariniam sektoriui užimti deramą poziciją šalies ūkyje, užimtųjų žemės ūkio versle mažės ir ateityje. Agrarinį sektorių remiančio scenarijaus atveju galima būtų prognozuoti užimtųjų žemės ūkio versle dalies bendrame šalies dirbančiųjų skaičiuje sumažėjimą 2007 m. iki 14–13,5 proc., o 2010 m. – iki 11–10 proc.

Dar nežinia, kokį poveikį užimtumui žemės ūkyje turės pokyčiai ES bendrojoje žemės ūkio politikoje šio sektoriaus atžvilgiu. Kol kas žinomi tik jos kontūrai. Tačiau ketinimai atsieti finansinę paramą nuo žemės ūkio produktų gamybos apimties mažintų ir gamintojų skaičių.

Kitų valstybių patirtis byloja, kad, modernizuojant žemės ūkio gamybos procesus, taip pat sutaupoma daug gyvojo darbo. Tai pastebima ir šalies ūkiuose, pajėgiančiuose skirti investicijų darbų mechanizavimui ir automatizavimui.
Kita vertus, iš esmės keisis ir kvalifikaciniai reikalavimai. Poreikis juodam ir nekvalifikuotam darbui sparčiai mažės.

Ar kaimas pasiruošęs ar bent jau rengiamas esminiams pokyčiams? Ar esama užimtumo alternatyvų iš žemės ūkio verslo išstumiamiems žmonėms? Deja, iki realių praktinių sprendimų dar toli. Daug kas palikta savieigai ir fatališkam laukimui, tikintis, kad viskas bus išspręsta be tarsi savaime aktyvaus valstybės dalyvavimo.

Tuo tarpu nuolat blogėjanti ekonominė ir socialinė padėtis kaime byloja, kad valstybės dėmesys yra tiesiog būtinas. Kaimas be valdžios paramos nesugeba ir nesugebės sukurti priimtinų alternatyvų. Būtent todėl nedarbo lygis kaime yra bene dvigubai didesnis negu mieste, ieškoti darbo ir pragyvenimo šaltinių į svečias šalis iš kaimo taip pat išvyksta keleriopai daugiau darbingo amžiaus žmonių, o ypač jaunimo. Be ateities ryškėja kaimo žmonių ekonominis pasyvumas. Čia pat reikėtų ieškoti intensyvėjančios socialinės degradacijos ir prastėjančios kriminogeninės būklės kaime priežasčių.

Daugelyje kaimo vietovių socialinė infrastruktūra yra apverktina. Žmonės negauna elementarios medicininės pagalbos, švietimo ir kultūros tinklas tolsta nuo kaimo.
Visa tai vyksta Lietuvoje šiandien ir dabar. Lietuvoje, kuriai kaimas šimtmečiais buvo tautos tradicijų ir savasties puoselėtojas. Taigi kaimui, kaip socialiniam ir kultūriniam etnosui, iškyla egzistencijos pavojus.

Pagrindinis, nors ir ne vienintelis, būdas kaimui gelbėti – užimtumą skatinančių alternatyvų kūrimas. Vargu ar šią problemą padės išspręsti amatų tradicijų atgaivinimas ir egzotiškųjų verslų (tarkime, stručių ar grybų auginimas, žirgų ristūnų fermos ir pan.) populiarinimas. Dėl daugelio aplinkybių ribotą nišą užims ir kaimo turizmas.

Dėmesio vertos ir remtinos yra visos veiklos, didinančios kaimo žmonių užimtumą, tačiau vis dėlto esminė alternatyva – smulkusis ir vidutinis verslas. Čia galimi du keliai. Arba kaimo žmonėms turi būti sudaromos patogios susisiekimo sąlygos su miestuose įsikūrusiomis įmonėmis. Arba vidutinio verslo įmonės turi energingai žengti į kaimo vietoves.

Pirmojo kelio galimybės yra ribotos. Viena, miestuose, ypač rajonų centruose, apstu savų bedarbių. Kita vertus, miestų darbo rinkoje yra paklausios tik kai kurios profesijos.
Antai iš Pietų ir Rytų Lietuvos traukiniais į Vilnių važiuoja pusamžiai kaimo žmonės. Tai universalūs statybininkai, skardininkai, staliai, suvirintojai, metalo apdirbėjai ir pan. Tačiau tai negausus aktyvesnių kaimo žmonių kontingentas. Tuo tarpu daugeliui, net ir turinčių tam tikrą išsilavinimą, yra sudėtinga persikvalifikuoti, o, įsigijus kokią nors specialybę (tarkime, siuvėjos, buhalterio), gauti darbą beveik neįmanoma. Todėl ne vienas kaimo gyventojas darbo biržų duris varsto ištisais mėnesiais ir metais, o vėliau numoja ranka ir verčiasi iš epizodinių uždarbių.

Todėl apčiuopiamus poslinkius gali atnešti tik kaime besikuriančios smulkaus ir vidutinio verslo įmonės.

Šiuo metu kaimo vietovėse (be savivaldybių centrų ir Vilniaus bei Kauno apskričių) veikia apie 17 tūkst. ne žemės ūkio verslo įmonių. Deja, dauguma jų esminės įtakos užimtumui kaime nedaro. Tai gausios kaimo parduotuvės, kirpyklos, siuvyklos ir kt. paslaugų įmonės, kurios remiasi šeimos narių darbu. Beje, nemažai paslaugų kaime teikiama ir neoficialiai.

Kaimo lentpjūvės, mėsos ir žuvų perdirbimo, stalių ir nesudėtingų metalo gaminių įmonės, daugelis kurių įsikūrusios buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių patalpose, gali būti priskiriamos mikro– (iki 10 darbuotojų) arba geriausiu atveju smulkaus (iki 50 darbuotojų) verslo kategorijai. Negausios vidutiniam verslui (per 50 darbuotojų) priskiriamos įmonės – tai į sumanias rankas patekę stambiųjų įmonių periferiniai cechai ir filialai. Deja, yra vos viena kita didesnė įmonė, iškilusi plyname lauke.

Net aiškinti neverta, kodėl verslininkų nevilioja kaimo vietovės. Prasta gamybinė ir socialinė infrastruktūra, reiškianti santykinai didesnes investicijas ir einamuosius kaštus, nors kiek ir pigesnė, bet ne itin aukštos kvalifikacijos darbo jėga, taip pat pareikalausianti papildomų išlaidų visiškam ar nors daliniam jos perkvalifikavimui.

Padėtis nepasikeis, kol kaime nebus sukurtos palankios verslui plėtotis sąlygos. Todėl reikalinga lanksti investicijų skatinimo, lengvatinių mokesčių ir papildomų kaštų kompensavimo sistema. Verslininkai tik tuomet sužiurs į kaimą, kai verslo aplinkos pakeitimas jiems apsimokės.
Kita vertus, valstybė turi daug būdų skatinti ir naujų darbo vietų kūrimąsi tuose rajonuose, kuriuose itin klesti nedarbas. Vienas iš jų galėtų būti specialios kaimo verslo plėtros strategijos parengimas ir tam tikros būsimųjų ES struktūrinių fondų lėšų dalies tokiai strategijai įgyvendinti išskyrimas.

Beje, reikia turėti galvoje ir dar vieną aplinkybę. Stiprėjanti konkurencija su Vakarų partneriais pirmiausia smogs per ne itin pajėgų smulkųjį ir vidutinį kaimo verslą. Jau dabar aišku, kad užvers duris nemažai mėsos ir kitų maisto produktų gamybos bei kitų šakų įmonių.

Pagaliau svarbu suvokti ir dar vieną dalyką. Gali skirtis politikų ir ekonomistų nuomonės žemės ūkio verslo rėmimo ir šios paramos formų požiūriu. Tačiau nesugalvojome ir nesugalvosime alternatyvos kaimui. Tai esminė, tautos savitumą ir tradicijas lemianti visuomenės dalis. Valdžios abejingumas kaimui – abejingumas valstybės ateičiai.

Kęstutis Jaskelevičius

Views All Time
Views All Time
1809
Views Today
Views Today
1
0 0