Archyvai: Poezija

Išslydo man iš rankų tavo šiluma,
Ir dingo ji beribėj žmonių minioj.
Dabar mane supa tik skaudi tyla,
Ir skęstu aš vienas šaltoj tamsoj.

Išnyko pavasaris, vasara ir ruduo,
Išnyko viskas, kas gyva aplink.
Ir skandina mane abejingas vanduo,
Prašau jo: bent tu apkabink!

Išslydo iš rankų tavo meilė, šiluma,
Pranyko ji kitų žmonių glėby.
Kartu dar išslydo ir melas, klasta,
Juk tavo žingsniai veda pas jį…

O aš skęstu, kaip didžiausias kvailys!
Kankinuosi ir žudau savo sielą.
Tavo veide pasirodo šaltas šypsnys,
Mane apgavai ir palikai visiškai vieną…

Pasmauk mane, sugniuždyk mano sielą,
Priversk kentėti mano širdį.
Taip bus lengviau, nei turėti dilemą.
Tai daug geresnė išeitis, nei turėti viltį.

O aš užmerksiu akis, nenoriu laimės aplinkui matyti.
Susigūšiu, tartum, bijodamas, kad atsėlins mirtis.
Ir surakinsiu rankas, kad negalėčiau nieko daryti.
Lauksiu, kol širdį persmelks šaltas vinis.

Išeik, nebūk čia daugiau, nereikia!
Aš tik purvinas tamsos kankinys.
Pajusk, kokią meilę pasaulis tau teikia,
O aš lauksiu, kol tūkstančiai vinių mano širdį badys.

Yra tik viena, skaudi išeitis,
Ir noriu, kad pati tai suprastum.
O kas žino, galbūt tai tavo lemtis?
Noriu, kad geresnį šiam pasauly surastum.

Kas tavo rankose? Garsiai rėkiu „atsiprašau“,
Tačiau tai nepadeda ir išnyksta paskutinė viltis.
Kaip žvėris, aš staugiau ir bijodamas šaukiau.
Juk mano širdį pervėrė šaltas vinis.

Auksinė jūra teka mano gyslomis,
kūnas plasnoja vieną minutę per dieną,
kitas - akmeniu nukritęs spaudžias
spaudžias prie pėdos
mylimo žmogaus pėdos,
kurio jausmai pražilę,
tačiau galva lapais žydi.

Kraujas skalauja krantą supiltą,
Nidos smėlynai - pelenais pavirtę
Beri mano kelią,
statai mano laiką
Plasnoju paukščiu netikėtai pavirtus.
Raudoti nėr laiko,
takas supiltas
Į tavo laimę, kurią ir aš patirsiu.

Į auksą panirsi kiekvieną naktį,
Kai šiluma užlies tavo kūną drąsiai,
kai įsipainios mano svajos ir viltys
ir tyliai kvepuos į tavo rankas paimtos.

Šaltos bangos pastato ant žemės,
sunki ranka duris uždaro,
mėlynas laikas teka pro šalį,
o tu vis beri
saujom mano kelią.

Turi Račas ydą blogą
Rašo jis kasdien į blogą
Įrašai mieli ir gražūs
Žodžiai ir įmantrios frazės
Liejasi per lapo kraštą
Šviečia tamsų gimtą kraštą.
Turi Račas bėdą vieną
Ir dėl to beveik nemiega
Kad ir ką beparašytų
Kad ir kaip kandžiai raitytų
Bloge lenda komentaras
Kad jo įrašas negeras
Kad jis pats yra raudonas
Piktas, plikas ir pižonas
Kad jo blogas yra blogas.
Dergia taip Artūrą Račą
Komentarus rašo, siunčia
Taip kasdien lyg koks gegutė
- Mielas Fredis su žvaigždute.
Račas šaukė, pyko, trypė
Net išvaręs buvo sykį
Nepadėjo Fredžiu niekas
Ant galvos tašyk nors mietą
Turi nuomonę jis tvirtą:
Račas Fredžiui neįtinka.
Taip ir liko nepakitę
Santykiai dviejų herojų
Įrašai ir komentarai
Liejasi kasdien lig šiolei…

Aš nekenčiu tavęs.
Tariu ir byra ašaros per skruostus.
Aš nekenčiu.
Jaučiu, kaip žodžiai sąžinę paglosto.
Ir ta neapykanta tokia gili,
Bet ji nesugeba paguosti.
Ji nesustos, ji plis širdy,
Nes ji jau per stipri
Palikti mano tuščią uostą..
Prašau išeik..
Kad mano akys nematytų pikto tavo veido.
Ir niekad nepareik.
Aš kaltinsiu pati save,
Kad plisti pykčiui leidau..
Ir nesirodyk daugiau niekuomet.
Negrįžk keliais jau šimtąkart išmintais pykčio..
Ir leisk neapykantoj vienai sudegt,
Kad po truputį gęsčiau, gęsčiau ir išnykčiau…