Apie meilę
|

Apie meilę

Tada prabilo Almitra: Kalbėk mums apie Meilę.
Ir jis, pakėlęs galvą, pažvelgė į žmones; ir visi jie nuščiuvo. Ir skardžiu balsu jis pasakė: Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos, Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs. Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit. Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti. Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit. Nors jos balsas gali sudaužyti jūs svajones, kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia. Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus ir augina, bet gali ir apgenėti.

Meilės šventės atgarsiai

Meilės šventės atgarsiai

2003 m. vasario 13 dieną vėl į Kauno Martyno Mažvydo vidurinę mokyklą buvo sukviesti visi – mylėję, mylintys ir mylėsiantys – į jau tradicinę konferenciją – šventę “Juos įkvėpė meilė…” Šįsyk dalyviams buvo pasiūlyta ruošti literatūrinius, mokslinius, tiriamuosius, kūrybinius darbus apie tai, kaip meilė įkvėpė ryškias pasaulio ir Lietuvos asmenybes – rašytojus, kompozitorius, dailininkus, mokslininkus, karvedžius, atradėjus, valdovus – suspindėti genialumu, sukurti šedevrą, atlikti žygdarbį, pakreipti tautos (o gal ir pasaulio?) istorijos taką arba paaukoti savo talentą ant žemiškos buities altoriaus. Kadangi tokia konferencijos tema leido joje dalyvauti ir dalintis gerąja patirtimi įvairių mokymo branduolio dalykų pedagogus bei jų ugdytinius, darbas buvo organizuojamas sekcijose. Visų pranešimų temos buvo paskelbtos iš anksto, kad visi renginio dalyviai – klausytojai ir žiūrovai – galėtų pasirinkti, kas jiems įdomiausia.

Meilė (referatas)
|

Meilė (referatas)

Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda. Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių išgyvenimus. Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu. Meile paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros sukurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meilė būdinga visiems žmonėms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo dvasinės kultūros lygį. Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija, pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yra didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.

Erich Fromm “Meilės objektai”
|

Erich Fromm “Meilės objektai”

Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik “mylimą” asmenį. Apie šią klaidą mes jau kalbėjome. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys.

Erich Fromm “Meilė tarp tėvų ir vaiko”
|

Erich Fromm “Meilė tarp tėvų ir vaiko”

Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos. Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas. Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina ar slopina vidines kūno būsenas. Tikra yra tik tai, kas jo viduje, o kas išorėje, realu tik jo reikmių požiūriu, bet ne savaime.

Erich Fromm “Meilė – atsakymas į, žmogaus egzistencijos problemą”

Erich Fromm “Meilė – atsakymas į, žmogaus egzistencijos problemą”

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, – ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus – pirminių sąsajų su gamta – jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos priešžmogiškosios.

Erich Fromm “Ar meilė yra menas?”

Erich Fromm “Ar meilė yra menas?”

Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.

Baptistų Bažnyčia “Apie meilę”
|

Baptistų Bažnyčia “Apie meilę”

Dievas sukūrė žmogų sugebantį kalbėti todėl, kad galėtume bendrauti. Kalbos pagalba mes mokomės, sužinome, susipažįstame, išreiškiame savo rūpesčius, nuotaikas, džiaugsmus, pergyvenimus, it t.t. Paulius sako, jei mūsų kalboje nėra meilės, tai mūsų kalba panaši į metalo žvangėjimą. Žmogaus kalba, kuri bendraujant keikia, niekina, žemina, ignoruoja pašnekovą yra bjauri šneka. Visiškai nesvarbu, kad tas žmogus yra išsilavinęs, baigęs, kad ir 10 universitetų, žino šimtus kalbų, netgi žino antgamtines kalbas. Jo kalba, kaip metalo žvangėjimas. Kalba be tikrosios meilės yra tuščia kalba.

Kad meilė neišblėstų: patarimai sutuoktiniams
|

Kad meilė neišblėstų: patarimai sutuoktiniams

Šeima yra labai svarbi ir svari visuomenės dalis, jos pamatas, kuris įtakoja mūsų sveikatą ir gerbūvį. Todėl labai svarbu branginti šeimas, stengtis, kad meilė neišblėstų… Poros bendravimo, santuokos pradžioje paprastai netrūksta meilės, švelnumo, aistros ir intymumo, tačiau kai prasideda sunkumai, kurie anksčiau ar vėliau yra neišvengiami, malonios akimirkos užmirštamos, pasipila barniai ir kyla nesantaika. Ar pažinote savo šeimą? Dažnai norėdami pašalinti įtampa, Jūs susitaikote, bet tik paviršutiniškai, stengdamiesi neliesti, neanalizuoti priežasčių, keliančių nesantaiką. Tačiau problemas būtina įvardinti, priimti ir išspręsti, kitaip anksčiau ar vėliau neišaiškinti nesklandumai vėl iškils ir laikui bėgant bus vis sunkiau juos nugalėti. Meilė, santarvė šeimoje nėra nei dovanojama, nei duodama. Jūs tai turite kurti patys.

Akmuo ir meilė

Akmuo ir meilė

Prieš penkiolika, o gal net dvylika metų, jei kas būtų pasakęs, jog jausiu akmenis ir kalbėsiuosi su jais – būčiau nusijuokusi, numojusi ranka, o gal net palaikiusi tą žmogų nenormaliu. Dabar sakau, jog tas, kuris sako “akmeninė širdis”, manydamas “kieta, šalta, žiauri širdis”, labai klysta. Jis tiesiog nepažįsta akmens. Kiekvienas jų turi savo charakterį, savo gyvenimą, savo Dvasią. Jie milijonus, milijardus metų formuojasi savo terpėje. Jų gyvenimas – tai visa, kas vyksta su jais. Jų istorijoje įrašyta visa tos vietos, kurioje jie formavosi, istorija. Jie augo esant skirtingai temperatūrai, skirtingam spaudimui, vibracijoms, jų sudėtyje skirtingi cheminiai elementai. Vieno ar dviejų laipsnių pokytis jau iššaukia fizinius pokyčius minerale, nesvarbu net jei tas laipsnis pasikeičia po keliasdešimt tūkstančių metų. Jie patyrė ir žemės drebėjimų, ir potvynių, ir gaisrų. Skirtingai nuo žmogaus, jie negalėjo įtakoti savo gyvenimo. Jie susiformavo tam, kad reikiamu momentu galėtų pasitarnauti mums, žmonėms.