Meilė (referatas)

PLANAS

I. ĮVADAS

II. MEILĖ, KAIP PAŽINIMO OBJEKTAS:

1. Mylimojo ir mylinčiojo santykis;
2. Meilės pažinimo išraiška laiko atžvilgiu;
3. Ryšys suteikiantis saugumo jausmą;
4. Vienišumas: pasirinkimas ar būtinybė;
5. Individo ir visatos susivienijimas;
6. Sielų sustingimas – meilės mirtis;
7. “…meilę pažįstame tik patys pamilę”;
8. “Duok ir nelauk atlygio”, – ar nėra be šio supratimo tikrojo jausmo?

III. VIENOVĖ – KELIAS Į AMŽINOSIOS MEILĖS ŠALTINĮ
(Išvados).

ĮVADAS

Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda.

Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių išgyvenimus. Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu. Meile paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros sukurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meilė būdinga visiems žmonėms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo dvasinės kultūros lygį. Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija, pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yra didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.

Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus buvo visiškai pavaldus kito užgaidoms ir norams. “Jei myli – klausys”, – tai pasenusi pažiūra į meilę. Gal būt, reiktų prisiminti R.Rolano “Užburtosios sielos” herojes Anetos mintis, išsakytas mylimajam: “Jūs ateinate pas mane ne vien su savo meile. Jūs ateinate su saviškiais; su savo gimine, su užsibrėžtu keliu, su savo šeima – su visu pasauliu, kuris yra jūsų, su visu pasauliu, kuriuo esate jūs pats. Ir aš turiu pasaulį, aš taip pat esu pasaulis. Jūs man sakote: “Palik savo pasaulį. Mesk jį ir išeik į manąjį.” Aš esu pasirengusi ateiti su viskuo. Ar jūs mane priimsite su viskuo?”

Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir suprasti vienas kito pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį. Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę.

Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei jis mums patinka kaip visa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yra bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti savo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip pat lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibrėžti: tai tikra meilė.

Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį, artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys sąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė trokšta vienumos. “Uždaryta meilė nyksta, dūsta.”

Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomis problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas, artumas, interesų bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su žmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.

Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netaktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą.

Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės, priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.

Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, bet nuoširdumu, tiesa, šiluma.

Ar meilė – menas?

Žmonės niekada negalvojo, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis.

Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti meilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai paplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesį mandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tik populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė.

Antra vertus, žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra meilės objektas, t.y. ką mylėti ar kieno meilės siekti, o mylėti, atseit, yra paprasta. Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kurio jie siekia. “Patrauklus” paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiui populiarių savybių.

Pavyzdžiui: trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti, rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo, kuklumo, vidinio grožio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turėjo būti agresyvūs, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemtų tolerantiškumas.

Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito geidžiančių objektų, tai yra, jokiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dėl užslėptų ar akivaizdžių privalumų renkamasis objektas turi atitikti tam tikras nuostatas, kurias peržengus šis objektas tampa nebeįdomus.

Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Štai dar vienas aspektas, kurio nederėtų pamiršti – neišskirta riba tarp pradinio “įsimylėjimo” ir ilgalaikės meilės. Du žmonės, susižavėję vienas kito savybėmis, leidžia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugojusioms nuo “pašalinio” įsiveržimo, pasijunta egzistuojant meilę, buvo užsidarę savyje.

Taigi, šis jausmų pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirtų išgyvenimų. Tačiau monotoniškumas, nuobodulys pirmąjį susižavėjimo jausmą paverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavėjo. Atrodo, jog tik sulaukus, kol pirmieji intymumo santykiai atbunka, jie sugeba suvokti, kad vienas kito “žavesį” palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.

Įsitikinimą, kad nieko nėra lengvesnio už meilę, sugriauna akivaizdus priešingas reiškinys. Kažin, ar atrastume kitą tokią veiklą, kuri prasidėtų su tokiomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingai baigtųsi.

Kai žmogus gimsta, jis tarsi yra išmetamas į atvirą erdvę, kurioje gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, ir dėl savo mirties.

Žmogus apdovanotas protu, jis suvokia pats save, savo gyvenimą. Savo paties suvokimas kaip visumos, savo gyvenimo suvokimas kaip trumpo švystelėjimo ir to, kad ne savo valia gimęs ir mirs prieš savo valią ir, kad, gal būt, mirs anksčiau už tuos, kuriuos myli ar, juo prasčiau, jam artimi žmonės paliks jį šiame kančios kupiname pasaulyje, jo vienišą egzistenciją padaro nepakeliamu kalėjimu. Ir tik savęs paties, savo proto suvienijimas su išorinio pasaulio žmonėmis, palieka jam sveiką suvokimą, protą.

Baimė būti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti savo žmogiškųjų galių padaro žmogų bejėgį, negalintį pasipriešinti pavojams. Žmogaus vienišumas mite apie Adomą ir Ievą parodo, kad jie, paragavę pažinimo vaisiaus, susigėdo ne savo nuogumo, bet savo skirtingumo, o taip pat ir vienišumo, nes pasijuto esą svetimi, neišmokę mylėti vienas kito. Taigi, jau nuo jų laikų žmonės bandė panaikinti atskirtumo tarp savęs ir supančio pasaulio jausmą. Vienas iš tokių būdų – asketizmas, tai yra atsitraukimas nuo išorinio pasaulio taip, kad išnyktų ir pats išorinis pasaulis už matomumo ribų.

Paniška vienatvės baimė nukreipė žmogaus galios polinkius į prabangą, asketišką gyvenimą, į meilę žmogui, galiausiai – meilę Dievui.

Religiniame kontekste žmonės – Dievo vaikai, taigi ir yra iš tos pačios substancijos kaip ir Dievas; tai ir artimi. Tai ypač keista ir nuostabu tiems, kurie iki tol nepripažino Galina juos jaustis saugesniais, kadangi mintis, jog visi lygūs įrodo tai, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir unikalus (atskiras, mažutis kosmosas). Toks įsitikinimas dėl individo unikalumo išsakytas Talmude: “Išgelbėti vienatinį gyvenimą yra tolygu išgelbėti visą pasaulį, lygiai kaip sugriauti vienatinį gyvenimą yra tas pats, kaip sugriauti visą pasaulį.” Tačiau, ar šį atvejį įmanoma būtų vadinti meile, ar tai ir yra didysis potraukis susivienyti su visa supančia aplinka dėl meilės.

Skirtingai nuo mazochizmo ar sadizmo meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvioji žmogaus galios išraiška.

Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

Kai žmogus aplinkos yra verčiamas atlikti vieną ar kitą veiksmą, jis iš tiesų tėra veiksmo vergas, nes jis verčiamas veikti, o pats nėra veikėjas.

Aukščiausia aktyvumo rūšis – tai jo sielos veiklumas, kuris įmanomas tik įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.

Išeitų, kad žmogaus aktyvumas yra orientuotas į žmogaus vidinių jėgų panaudojimą.
Spinoza skyrė dvi aktyvumo koncepcijas: aktyviąją – “veiksmą” ir pasyviąją – “aistrą”.

Taigi, aktyvaus vidinio postūmio poveikyje žmogus lieka savo veiksmų šalininkas, o pasyvaus objekto būsenoje, t.y. aistrų vedamas, jis tampa pavaldus savo aistroms, tampa jų vergu, negalinčiu patirti meilės, kaip tikrojo, neiškreipto jausmo. Kadangi meilė – žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik žmogui, turinčiam valią savo jausmams, o ne vedinam aklų poreikių ar aistrų.

Meilė – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė gali būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priėjus šią išvadą tenka nukrypti ir į davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y. medžiaginės orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savo nuosavybės netekimą; jeigu mainais už tai nieko nėra gaunama, šis atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, priešingai, žmogus, kuriam neegzistuoja materijos ribos, kuris sugeba pažvelgti ir į savo gyvybinių pajėgumo išraiška.

Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodant yra išreiškiamas savas vidinis gyvybingumas. Iš to seka išvada, kad ne tas yra turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turėdamas ne mažiau duoda. Tai patvirtina ir posakis iš Biblijos: “… Jis pamatė ir vieną našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: “Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui”.

Taigi, jei sugebėjimas duoti virstų kasdienybe, jis iššauktų tam tikrą reakciją, priverčiančią pamiršti vien tik savąjį “ego”. Ir kaip neapykanta gimdo dar didesnę neapykantą, taip ir šis atvirkštinis procesas kaip meilė (davimo išraiškoje) neliktų be atsako.

Galima paminėti ir Markso šia tema išreikštą mintį: “Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu – žmogišku, tokiu atveju, jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą ir t.t.” “… Jei jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsų bejėgiškumas, jūsų nelaimė.”

Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas, kuriuo žmogus išreiškia savo nuoširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą. Meilė – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.

Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.

Rūpinimasis žmogumi iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau tam, kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Štai tokioje dirvoje įmanomas asmenybės vystymasis, iš kitos pusės negniuždoma lygybė, laisvė, vienybė ir kartu nepriklausomybė. Nes juk meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis.

Juk ir mes negalėtume mylėti žmogaus, nepažindami jo, kaip visumos dalelės ir kaip atskiro individo; negalėtume sakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių, visuomet trokštame sužinoti “žmogaus paslaptį” – kodėl? Meilė yra vienintelis pažinimo būdas. Meile mes atiduodame save, kartu įsiskverbdami į kitą galių šaltinį, visuomet pastebėsime, kad davimas – tai aukščiausia asmenį, kuriame atrandame save ir atskleidžiame mus abu, t.y. atskleidžiame dar vieną paslaptį. Meilė – tai galia, kurios nė už ką negalima sulyginti su prievarta.

Prievarta net ir vėjas negali nuplėšti nuo žmogaus apsiausto, jis tik priverčia pastarąjį dar labiau susisupti. Saulė gi, atvirkščiai, kaip švelnumo simbolis, turi galią savo šiluma išrengti žmogų, o tam neprireikia jokių prievartos galių.

Meilės objektą bandyta aiškinti kaip žmogaus norą išsivaduoti iš vienatvės, tačiau juk “niekada mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat”, kaip ir “viena ranka nesukelia plojimų be kitos”.

Be abejo, tikra meilė negali apsiriboti vienu žmogumi, kitaip, jei jis mylės tik vieną žmogų, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilė, o vienpusis ryšys arba išplėstas egoizmas.

Jis tiki, kad žmogaus meilė priklauso tik nuo objekto, tačiau tai galima būtų paneigti posakiu, kad jei žmogus nori nutapyti paveikslą ir to meno nesimoko, o ieško tam tikro objekto,ir tik po to galės tobulai jį nutapyti.

Tačiau meilės objektai yra skirtingi: apie brolišką meilę Biblijoje yra pasakyta: “… mylėk savo artimą kaip pats save”. Ši meilė yra meilė visiems, be jokių išimčių ar išskyrimo atskiriems asmenims. Tai yra, jei aš sugebu tobulai mylėti, neturi būti jokių objektų, kurių aš negalėčiau pamilti ir apgaubti sava broliška meile. Ypač tai pasakytina apie meilę tiems, kuriems to labiausiai reikia, būtent: silpniems, gyvenimo ir likimo nuskriaustiems žmonėms. Taip atkrinta ir priešų buvimas, nes visi buvę priešai tampa esamais meilės objektais. Apie tai pasakyta Senajame Testamente: “Jūs pažįstate svetimojo širdį, nes buvote svetimais Egipto žemėje,…. todėl mylėkite nepažįstamuosius”. Kad ir kiek mes baidytumėmės, vis tiek egzistuoja meilė sau. Daugelis tuoj pat sušuktų, jog tai egoizmas, atseit, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, o tai jau savanaudiškumas. Tačiau Biblijos išmintis aiškina kiek kitaip: “Mylėk savo artimą kaip pats save” noriu pabrėžti, “kaip pats save”. Šis posakis nusako žmogaus, kaip unikalios asmenybės, pagarbą savo vientisumui, unikalumui, tai reiškia tai, jog, “kadangi aš esu žmogus, vadinasi, mano meilė sau yra meilė žmogui, tai susiję su meile bet kuriai kitai būtybei.”

Meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save; – jei jis myli tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.

Tai geriausiai patvirtina Meisterio Eckharto žodžiai: “Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks ir kitų pamilti, nė savęs, bet jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas asmuo, podraug ir Dievas, ir žmogus. Tai-gi, didis ir žavingas yra tas asmuo, kas, mylėdamas save, vienodai myli kitus.”

Paminėdamas meilę Dievui norėčiau priartėti prie pagrindinio savo tikslo, prie visaapimančios meilės šaltinio, kuriam ir norėčiau skirti paskutiniąją savojo referato dalį.

Dievo meilė nėra nei Dievo pažinimas mintyje, nei mintis apie meilę, bet yra vienybės su Dievu išgyvenimo aktas. Tačiau iki vieningumo su Dievu buvo ilgas kelias. Pirmiausia Dievo meilė Dievui egzistavo kaip motiniška, nieko nereikalaujanti, besąlygiška, visaapimanti meilė, vėliau gi t.y. tėviška meilė, kuri reikalauja paklusnumo, o už jį būtybė kaip žmogus gali tikėtis Dievo malonės – meilės.

Ši mintis plačiau apibūdinta Meisterio Eckharto: “Jei aš esu tapęs Dievu, nėra skirtumo tarp mūsų… Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jie eina žiūrėti Dievo, tarsi jis būtų kažkur, o jie čia, bet taip nėra. Dievas ir aš – mes esame viena. Pažindamas Dievą, aš persiimu juo, aš esu jo persmelkiamas.”

IŠVADOS

Taigi, baigdamas norėčiau pasakyti, kad į žmoniją reikėtų žvelgti kaip į atskirą, bet vieningą organizmą, kurio visos ląstelės dirba pagal tam tikrą programą, kuriai vadovauja Vienovė. Jei viena ląstelė pradeda rūpintis tik savimi, savo interesus iškelia aukščiau už viso organizmo interesus – ji pamina meilę, kartu ji negali būti vieninga ir vienovėje su visa Vienijančiu. Ląstelės su organizmu vienovei tegali vadovauti meilė.Meilė, nebijau to žodžio, kaip vienijantis, rišantis, unikalus ryšys ne tarp kūnų, bet tarp sielų, tarp atskirų Dievo dalelių. Tai lygiai tas pats, kaip Dievas negali būti skirtinas iš atskirų dalių, taip visa dieviška, mumyse esanti dalis, vienija ir palieka mus vienovėje ir meilėje su Dievu, tuo pačiu ir su visais, kurie Jame, su Juo ir per Jo meilę egzistuoja. Žmonės per amžius ieškojo atsakymo, kas yra Meilė. Jei mes laikysime ją kaip vieną iš savo emocijų, jausmų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebuvo kam nors iš žemės gyventojų pavaldi. Meilė – tai vienijantis ryšys, tai – kieno dalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilė ir gyvenimas yra mums duoti, ir mes neturime teisės kėsintis į juos.

LITERATŪRA

1. Filosofų draugija Lietuvos skyrius. Elgesio kultūra, Vilnius 1980.
2. Fromas F. “Menas mylėti”, Vilnius 1991.
3. Karnegis D. “Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”, Vilnius 1989.
4. Lazarevas S.N. “Karmos diagnostika”, I, II dalys, Sankt Peterburgas, 1994.
5. Naujasis Testamentas
6. Solovjovas D. “Meilės prasmė”, Vilnius 1991.
7. Vėber D., Vėberis G. “Tu ir aš”, Vilnius 1979.