Meilė – liga
Jovitą pažįstami ir artimieji kartais pavadina vieniša moterimi. To ji klaikiai nemėgsta, todėl visada atsikerta: – Aš ne vieniša, o laisva.
Greičiausiai taip ir yra. Telefonas jos bute skamba pernelyg dažnai, draugės atvirai kalba, kad Jovitos draugija joms daug įdomesnė nei kitos pramogos, draugų vyrų ji taip pat turi: su vienu – į teatrą, su kitu – šiaip kur nors pasėdėti, apie gyvenimą pasišnekėti. Turbūt yra ir kitų vyrų, ne draugų, tačiau Jovita apie juos nemėgsta pasakoti ir tik retkarčiais ištaria miglotą frazę, pavyzdžiui:
– Vyrų turi būti daug, ir kiekvienas turi atlikti savo funkciją…
Teorija, žinoma, įdomi, tačiau kartą užtikau ją su plaktuku rankoje – bandė virtuvėje įkalti vinį ir pro dantis murmėjo kažką neaiškaus. Kai atitraukiau Jovitą nuo šio įdomaus užsiėmimo, ji su įprasta pašaipa paklausė:
– Įdomu, kiek savo aplinkoje reikėtų turėti vyrų, kad reikiama vinis būtų įkalta reikiamu laiku?
Jovitos retorinius klausimus aš labai mėgstu. Juose niekada nejauti nei tragizmo, nei aukos intonacijos, jie visada skamba taip, tarsi Jovita pasakotų kasdienį anekdotą. Tiesiog aktorė. Nors tai irgi talentas: pasakoti apie savo nesėkmes ir nemalonias situacijas taip, kad klausytojai nuo juoko virstų iš koto, o ne verktų iš gailesčio pasakotojai.
Vyras – pirmas ir paskutinis – paliko Jovitą, kai jų sūnui buvo dvylika metų. Paskui, tiesa, prašėsi priimamas atgal, tačiau Jovita, jau paragavusi saldaus ir iki tol uždrausto laisvės vaisiaus, griežtai atsisakė šeimyninės laimės. Nors dauguma draugių ir pažįstamų laikė ją „nenormalia” (esą bobai arti 40, o ji „laužosi” kaip devyniolikmetė), ji savo pasiekė. O ypač įkyriems bičiuliams savo poziciją aiškino taip:
– Aš be pertraukų nuostabų šeimyninį gyvenimą gyvenau trylika metų. Daugiau duoda tik už iš anksto suplanuotą žmogžudystę. Ir apskritai geru daiktu vedybų niekas nevadina.
Bet įdomiausia, kad kuo Jovita kategoriškiau atsisako peržengti civilinės metrikacijos biuro slenkstį, tuo daugiau pretendentų į jos ranką ir širdį aplink sukasi. Ji į tai žiūri pro pirštus, o kai dūsautojas užsimena apie savo jausmus, atšauna:
– Palauksime iki pirmos vinies.
Ir tikrai, net mažytis mėginimas panaudoti gerbėją pagal paskirtį, t.y. pritaikyti kokiam nors visuomenei naudingam darbui, ir kavalierius dingsta kaip sapnas ar ryto rūkas. Kai kurie pranyksta iki darbo atlikimo pradžios, ypač padorūs – po. Jovita tokiais atvejais filosofiškai gūžteli pečiais ir ištaria:
– Dar vienas nelaiku mus paliko…
Beje, prieš penkerius metus man buvo pasirodę, kad vienas vyriškis Jovitai vis dėlto paliko, švelniai tariant, didesnį įspūdį. Ji tapo minkštesnė, moteriškesnė, į įkyrius klausimus apie naują širdies draugą atsikirsdavo ne aštriais žodeliais ir skeptiškais juokeliais, o tylėjimu ir kažkokia prigesusia šypsena, bet greičiau švelnia, o ne pašaipia. Žodžiu, moteris pražydo nesulaukusi ir balzakiško amžiaus. Paskui prasidėjo miglotos užuominos į tai, kad laisvė, žinoma, dalykas geras, bet ant duonos jos neužsitepsi ir vietoj staltiesės nepatiesi. Žodžiu, viskas lyg ir ėjo vestuvių link, bet… niekur nenuėjo. Pusę metų Jovita buvo dingusi iš savo draugų akiračio, o kai vėl atsirado – pamatėm tą pačią ankstesnę aštriadantę pašaipūnę ir atkaklią asmeninės laisvės šalininkę. Ji vis kartojo nemirtingą frazę:
– Niekas taip neišskiria mylinčių širdžių, kaip bendras naktipuodis.
Apie tai, kas įvyko tarp jos ir išrinktojo, niekas ir nesužinojo. Netgi aš, visada pretendavusi į artimas ir pasitikėjimo vertas drauges, iš Jovitos vietoj pasiaiškinimo išgirdau gudrų, subtiliai apvyniotą pasažą:
– Visos bobos – kvailos. Bet iš tikrųjų kvailos ne visos bobos, o tik tos, kurios mano, kad visi vyrai – ožiai. Bet iš tikrųjų ožiai ne visi vyrai, o tik tie, kurie mano, kad visos bobos – kvailos.
– Išversk,– paprašiau aš.
– Tai neišverčiama. Tai reikia išgyventi, pajausti arba suprasti intuityviai. Kaip anekdotą.
– Tau blogai? – pabandžiau imti ją kitaip.
– Gerai tam, kas turi vieną koją: kulną mažiau trina ir nereikia bato, – atšovė. – Neimk į galvą. Viskas normalu. Tiesiog nereikia spalvoti gyvų gėlių…
– Yra toks eilėraštis. Viso neprisimenu, bet esmė tokia, kad reikia gerai elgtis, nepiešti ant žemėlapio besivystančių šalių ir nespalvoti gyvų gėlių. Jame dar kažkas įdomaus buvo, bet aš pamiršau…
Keista, kad neatsiminė eilėraščio. Atmintį Jovita turėjo fenomenalią, o eilėraščiams – ypač. Tiesa, šis ne rimuotas. Su rimuotu problemų nebūtų.
– Man kitas posmelis vis neduoda ramybės, prilipo ir tiek.
„Ar meni tu tą beprotę liepą?
Žinau, meni. O visa kita – niekai…”
Posmas aiškiai „netraukė” į poetinės kūrybos šedevrus, tačiau šį bei tą Jovitos istorijoje išsiaiškinti padėjo. Ji staiga pratrūko. Pirmą kartą, kiek pamenu, Jovita apie savo asmeninį gyvenimą kalbėjo beveik rimtai. Beje, jei rimtumas būtų šimtaprocentinis, tai jau būtų nebe Jovita.
– Niekad, na, niekada nereikia vyro perkelti iš vienos kategorijos į kitą! Draugai neturi tapti meilužiais, tai prieštarauja sveikai logikai, tai – tiesiog kraujomaiša. Iš pradžių viskas puiku ir nuostabu, o paskui… Paskui pradedi ilgėtis tų dienų, kai niekas į nieką nebuvo įsimylėjęs ir tuo labiau – nemylėjo. Beje, jis manęs ir nemylėjo. Tai aš senatvės sulaukusi proto netekau. Ačiū Dievui, suėmiau save į rankas. Priešui nelinkėčiau to košmaro, kurį išgyvenau. Jeigu dar bent kartą pajusiu nors mažiausius požymius ko nors panašaus – nusinuodysiu. Arba paprašysiu nušauti, kad ilgai nesikankinčiau. Meilė – tai sielos liga. Beprotybė, jei nori. Nė vienas daugiau ar mažiau protingas žmogus savo noru nieko nemylės. Aš pasveikau. Bet tik todėl, kad užteko humoro jausmo. Kitaip šio viruso sunaikinti negalima. Pasaulis išliko, nes mokėjo juoktis, tiesa? Štai ir aš…
Nežinau, kaip dėl pasaulio, bet Jovitai tikrai pasisekė išsipainioti iš situacijos, į kurią patekusios devynios iš dešimties moterų pasmerktos bejėgiškai kapanotis iš neigiamų emocijų ir begalinės savigraužos, praktiškai nepažeistai. Daugelis jų tada sau užduoda klausimą: „Kaip susigrąžinti meilę?” Taip pat ne mažiau „originalų”: „Brangusis, ką aš tau padariau?” Taigi iš anksto jos mano esančios kaltos, kad nieko nepavyko, neišsaugojo, kad jausmas neišaugo į didelį ir gražų, nors tai žadėjo pirmosios abipusės meilės akimirkos. Ir kartu pasirašo sau mirties nuosprendį, nes, jei tikėsime prancūzų posakiu, „kas teisinasi, tas ir kaltas”. Bet nėra taip sunku susitvarkyti su savimi ir savo emocijomis, kad vėl pajustum normalaus gyvenimo skonį, be aistrų ir rankų grąžymo. O gal tai taip sunku, kad praktiškai ne visoms pasiseka?
– Sunku mūšyje – lengva karste, – nusišaipė į mano klausimą Jovita. – Kiekvieno kvailo įpročio sunku atsikratyti. Pavyzdžiui, alkoholizmas, apskritai neišgydomas, ypač tai pasakytina apie moteris. Bet vieną gražią dieną aš supratau, kad man patinka būti nelaimingai. Kad maudausi savo pojūčiuose, kad mane tiesiog svaigina gailestis sau. Aš net ėmiau prisiminti širdį draskančius posmus, atitinkančius mano situaciją. Eilėraščių apie nelaimingą meilę – begalė. Kaip purvo. Kai paaiškėjo, kad meilės nebėra, nuvyto pomidorai ir t.t. – ačiū už dėmesį, atleiskite už sutrukdymą, atleiskite, kad be skandalų apsiėjome, – aš išdidžiai pasisukau ir išėjau, nors po dešimties minučių jau gailėjausi. Kaip paskui su savimi kovojau! Tiesiog tempiau save nuo telefono, prisiverčiau užsiimti visokia veikla, kad tik apie tai negalvočiau. Be to, juk man dirbti reikia. Niekas manęs išlaikyti neketina. O mano darbas išsiblaškymo nepakenčia, pati žinai.
Jovitos darbas tikrai unikalus. Ji verčia nuobodžiausius mokslinius medicinos straipsnius į anglų kalbą, nes ją išmano puikiai. Tokių specialistų pas mus nedaug, tačiau atsipalaiduoti negalima, nes jauni konkurentai tiesiog kvėpuoja tau į pakaušį ir tik laukia, kada suklupsi, kada dėl kokių nors priežasčių nesusitvarkysi su užduotimi ir prarasi darbdavių pasitikėjimą. Tokios prabangos ji sau leisti negali net dabar, kai pasisekė išsiųsti sūnų mokytis į Angliją. Todėl, kad pinigų reikia visada, ir ne tik išgyventi, o ir ateičiai – maža kas gali atsitikti. Iš nieko kito ji pagalbos nesitiki. Taigi meilė yra meilė, o svarbiausia – darbas.
– O mano mylimasis, kai stengiausi sutramdyti savo emocijas ir kartu neprarasti darbo, vis paskambindavo ir paklausdavo, kaip gyvenu. Jam mat buvo įdomu, nors aš gerai žinojau, kad jis už dienos kitos ves kitą moterį. Štai toks rūpinimasis buvusia mylimąja… O vieną gražų vakarą nesusilaikiau ir, užuot smagiu balsu atraportavusi, kad viskas gerai ir net labai puiku, pasielgiau paprasčiausiai gėdingai. Pradėjau kažką marmaliuoti, esą negaliu be jo, kad jis mane užkerėjo, na ir kitokius niekus. Prašiau, kad paleistų mane, nebekankintų… Žodžiu, suteikiau vyrukui maksimumą malonumo, nors šio jis ir nenusipelnė. O kitą rytą pabudau ir supratau, kad viskas baigta. Kad man neįdomus žmogus, kuris su malonumu klausosi tokių moterį žeminančių kliedesių. Kad tiesiog jis – kvailys. Ir aš pasveikau. To ir kitiems linkiu. Ypač tiems, kurie geria savo liūdesio taurę, taip ir siurbia iš jos kartėlį, atsitraukti negali. Beje, užkąsti reikia, nes taip ir prasigerti netruks…
Užrašė Rūta Petrauskienė
Ar tikrai meilė yra liga. Kaip manote Jūs?
