Aferistai pagrobia apie 200 tūkst. litų iš Europos Sąjungos remiamos Specialiosios ūkio ir kaimo plėtros programos (SAPARD) ir abejotiną sandėrį palaiminęs Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius paskelbia atsistatydinsiąs.
Nė dienai nepraėjus, staiga apsigalvoja ir sako, kad tik garsiai mąstė apie tai, bet šiaip kaltės jausmas jo negriaužia ir dėlto, kad SAPARD lėšos nusruvena neaišku kur, jis į krūmus nebėgs. Pagal įstatymus, pagal raidę, viską daręs gerai. Ir dar primena, kad jei jį kas bandys versti ir kėsinsis į jo kėdę, pinigų srautas žemės ūkiui kuriam laikui Lietuvoje gali apskritai užtrūkti.

Mat jei Briuselis sužinos, kad lėšos nutekinamos – sustabdys paramą. Kaip kitoje postkomunistinėje į postmodernųjį pasaulį beįsirašančioje valstybėje būta. Taigi esąs dar reikalingas, kad pridengtų. Ir pūpso toks grybukas. Kaip ir vidaus reikalų ministerijos sekretorius.

O po tokių kepure – dar visokių slepiasi, pajudinsi, – nežinia, kas į dienos šviesą išvirs. Atleisk jį, kad nori, jei savo noru neišeina.. O atleidi iš darbo kokį valdininką, tai anas tuoj prisiteisia svarias išeitines. Kurias jam sumoka mokesčių mokėtojai.

Visa tai, ką kaip pelės išnešiojo sukčiai, nudirbę didžiulį darbą – tinkamai parašę tinkamą projektą, popieriuje atitikę visus – tikrai nelengvai išpildomus – reikalavimus, – visa tai turės būti grąžinta Europos Sąjungai. Lietuva turės tuos pinigus atgal supilti į Briuselio kišenę. Vėlgi iš tų pačių Lietuvos gyventojų surinktų mokesčių.

O gal ir gerai būtų, kad atgarsiai pasiektų Briuselyje sėdinčius ES piliečių pinigų tvarkytojus, ir jie pradėtų domėtis ir kontroliuoti, į kokią dirvą yra sėjama ir ar duos derlių tai, ką jie sėja? Gal Europos Sąjungos šalių piliečiams rūpi, kaip panaudojami jų pinigai?

Tačiau mūsų visuomenėje – vangi tyla. Politiniuose sluoksniuose – tyla. Prezidentūra kates peles žaidžia su policininkais.

Partijos taip pat nutykusios – konservatoriai eilinį kartą dviračiais suka į dešinę, liberalcentristai irgi kažką suka, premjeras ir kairiųjų partijos lyderis tik gūžčioja savo galingais pečiais ir rūpinasi šalies įvaizdžio sukoncentravimu vienose rankose, libdemai rašo pareiškimą, kuriame garsiai piktinasi kad dar vienas valdininkas iš valdžios įstaigų “toliau smukdo ir taip pakankamai pašlijusį jų autoritetą”. Ir tiek.

Paniurzgės, papurslos, o toliau – kaip visada. Dar nėra taip buvę, kad koks valdininkas už savo asmenines klaidas ar paklydimus mokėtų iš savo asmeninių lėšų.

Valdininkas žemėtvarkininkas teleekrane nuoširdžiai stebisi – būtų keista, jei aš, kuris tvarkau žemės sklypus, sau nepasidaryčiau bent po kelias dešimtis.

Oficialus Seimo skandalistas su oficialiu mafijozu rodomi nuolat, sudalyvauja pokalbių laidose, spalvingi tokie, žinomi, atpažįstami, svarbūs sau, vos ne įnamiai telebutuose. Politika pinasi su kriminaliniu pasauliu, kalėjimuose bus auginami partiniai kadrai – o kas pasakys, kad tai blogai?

Gal čia naujos mados, ir viešajame gyvenime taip pat; kažkada ir pasibučiuoti viešai kur parke ar nusikeikti iš televizijos ekrano buvo kažkas šokiruojančio. Visos tos bylos ir kitų aferų išviešinimai pirmuosiuose dienraščių puslapiuose visuomenės reakcijos iš esmės nesukelia. Papypsi kažkas, kokia bobutė galvą pakraipo, na, dar komisiją valdžia įsteigia. Na ir kas?

O gal traukdami į viešumą visokius veikėjus, interpretuodami jų darbus, ir žodžius, bandydami šokiruoti, o ne pranešti, klydinėdami detalėse, kaltindami – neapkaltindami, nes kaltinimai – teismų sritis, o ne žurnalistų, visuomenę pripratiname prie visko. Netvarkos visose srityse, taip pat ir dorovinėje. Ir visuomenė tampa vis pasyvesnė. Atseit, ne mano kiaulės, ne mano pupos.

Sukergti du dalykai – vakarietiškas reliatyvumas, liberalizmas be ribų, kai stabiliausia nuostata yra ta, jog viskas nuolat ir greitai keičiasi, nes už kaitą moki pinigus, ir riba tarp to, kas gera ir to, kas bloga, jau seniai nutrinta, taip pat sovietinio mąstymo likučiai, kad kas valstybės – tai mūsų, o jei mūsų, tai kiekvieno, o jei kiekvieno, vadinasi, mano, nes pasiima tas, kuris sugeba prieiti…

Tradicijos? Gal demokratija ir veikia tik ten, kur yra susiformavusios normos, tradicijos, kur geras tonas jų laikytis ir yra laikomasi? O Lietuvoje? Tiesa sakant, čia jau tampa tradicija nesilaikyti jokių tradicijų ar normų.

Išviešinta afera dėl valstybės pinigų nutekėjimo į apsukrių žmogelių kišenes, kaip ir kokio kompleksuoto narcizo mostelėjimas iš kojos į galvą kitam tokiam pačiam surežisuotame “realybės šou”skambiai vadinama skandalu.

Ar skandalas paskandina? Kad ir tai, kas negera? Ar nuo skandalų visuomenė gerėja? Vargu. Visuomenė apskritai nustoja dalyvauti valstybės gyvenime, ir galų gale joks skandalas iš esmės tampa neįmanomas.

Net rinkimai, kurie paprastai būdavo skandalingi. Kitą rytą po jų dalis Lietuvos piliečių aikčiodavo iš nuostabos, – ką čia mes išsirinkome? Bet paskutiniai rinkimai jau netapo net skandalu – jie paprasčiausiai neįvyko. Ir niekam nė motais, kad Seime yra mažiau įstatymų leidėjų, negu turi būti. Supasyvėjusiai visuomenei galų gale ir vieno užteks. Diktatoriaus?

Neringa Lašienė, “Atgimimas”
http://www.atgimimas.lt

Views All Time
Views All Time
1350
Views Today
Views Today
1
0 0