Bučiavimosi mokykla
| |

Bučiavimosi mokykla

Amerikietė psichoterapeutė Sietle įkūrė pirmąją šalyje bučiavimosi mokyklą. Jos rengiamuose kursuose bučinių meno mokėsi jau per 400 žmonių. “Bučinys yra kai kas daugiau nei tai, ko mes išmokome paauglystėje”, – sakė 56 metų Čeri Boid (Cherie Boyd). Pati turėjusi patirties su nemokančiais bučiuotis vyrais ji dabar organizuoja seminarus poroms ir vienišiams, kurie už 275 dolerius (214 eurų) nori pagerinti savo žinias šioje srityje. Anot psichoterapeutės, didžiausios klaidos daromos tada, kai besibučiuojantys žmonės neįsijaučia į veiksmą. Penkių valandų trukmės seminare dažniausiai dalyvauja 8-12 porų. Jiems pamažu mėginant suartėti, Č. Boid dalija patarimus. Terapeutės teigimu, šios pamokos nėra visiškai rimtos. Seminaruose labai daug juokiamasi. “Ir galiausiai dienos pabaigoje visi atrodo 15 metų jaunesni”, – sakė bučinių mokytoja. Anot jos, penkių minučių bučinys gali tapti nepamirštamu dienos įvykiu.

Vyrai mėgsta moteris bučiuoti į lūpas
| |

Vyrai mėgsta moteris bučiuoti į lūpas

Apklausos duomenimis, vyrai mėgsta moteris bučiuoti į lūpas (60 proc. apklaustųjų), kaklą ir nugarą (po 14 proc.). O štai mėgėjų bučiuoti krūtis atsirado nedaug. 95 proc. apklaustųjų mano, kad dirbtinai padidintos lūpos atstumia ir bučiuoti jas nėra malonu. O lūpų dažai, nors reklama ir teigia priešingai, bučiuotis neskatina: 63 proc. vyrų pareiškė, kad mieliau bučiuoja nedažytas lūpas. Taip pat vyrai nepamiršta ir sielos. Kad ir kokios gražios būtų moters lūpos, 54 proc. vyrų tvirtina, jog bučiuoti jas malonu tik tuomet, kai jų savininkė sukelia jiems švelnius jausmus…

Kaip įvairių kultūrų žmonės supranta bučinį
| |

Kaip įvairių kultūrų žmonės supranta bučinį

Vakarų pasaulyje bučinys viešoje vietoje nieko nestebina. Bene dažniausiai bučiuojasi prancūzai. Daug ką apie šios šalies bučiavimosi kultūrą sako vien sąvoka “prancūziškas bučinys”. O bučiniais į skruostą Prancūzijoje, kaip ir likusioje Pietų Europoje, keičiamasi kiekviena proga. Vis dėlto Anglijoje, Šiaurės Europoje ir Amerikoje bučinys į skruostą laikomas daug intymesniu – taip vyrai bučiuoja tik savo partneres. Ypatingą reikšmę bučinys turi Graikijoje, tai atsispindi netgi kalboje – graikiškai “mylėti” ir “bučiuoti” išreiškiama tuo pačiu žodžiu. Įvairiose šalyse pirmenybė teikiama vis kitokiems bučiniams. Meksikiečiai dievina aistringus bučinius. Net 70 proc. meksikiečių tvirtina negalintys pakęsti santūrių pakštelėjimų. Anglai, priešingai, linkę bučiuotis santūriai, o kas antras netgi bjaurisi bučiuodamasis pajutęs drėgnas lūpas. Mėgstamiausia bučiavimosi vieta taip pat susijusi su nacionaliniu mentalitetu. Vokiečiai labiausiai mėgsta bučiuotis prie degančio židinio, o japonai – atokiuose paplūdimiuose. Japonijoje, kaip ir Indijoje, bučiuotis viešumoje neįprasta, nes bučinys čia – vienas intymiausių dalykų. Kitaip tariant, jeigu bučiuojiesi – nori sekso. Net ir nekaltas bučinys į skruostą peržengus savo namų slenkstį yra tabu. Pasisveikinimo bučinio Tekančios saulės šalyje apskritai nėra. O Indonezijoje bučiavimasis viešumoje uždraustas įstatymu. Už bučinį į lūpas gresia ketvirčio milijono rupijų ( apie 19 tūkst. eurų) bauda.

Bučinio anatomija
| |

Bučinio anatomija

Burnos išsižioja ir susilieja į vieną gašlų, ilgesingą, aistringą bučinį! Per visą ekraną! Ir taip kiekviename save gerbiančiame filme. Žinant aktoriaus darbo specifiką, kai geram kadrui įamžinti reikia aibės dublių, galima tik įsivaizduoti, ką abu aktoriai jaučia. Ypač jeigu jie vienas kito nemėgsta. Kodėl? Todėl, kad lūpos tikriausiai yra viena iš pačių intymiausių žmogaus erogeninių zonų. Tokiam kino bučiniui reikia atsiverti, numesti visus šarvus, įsileisti į savo gyvybinę erdvę. Kaip viena buvusi prostitutė aiškino žurnalistui: „Dariau viską, bet niekada nebučiavau savo klientų!”. Taigi bučinys lyg ir netinka viešoje erdvėje. Nors kas to nėra daręs! Į prancūziškus – giliais, su liežuvio pagalba, bučiniais, kur nors aikštėje reaguojame nevienareikšmiškai. Kokiame nors paauglių vakarėlyje toks nevaržomas elgesys yra „kietumo” įrodymas. Bet ilgainiui sutinkame, kad bučinys yra intymus dviejų žmonių visiškas vienas kitam atsidavimas, giliausios meilės įrodymas. Nemaišykite panašaus bučinio su bučiniais susižavėjimo akimirką. Jam praėjus, mes net negalime įsivaizduoti „kaip galėjome bučiuoti tokią idiotą”! O kas neprisimena pirmo bučinio? Pamenat, sėdime abu vienas šalia kito, norisi ją pabučiuoti, bet nežinai kaip, nerimauji – gal dar taukštelės atsivedėjusi, prieš tai išvadinusi kvailiu! Bandai prisiminti, kaip tai darė kine, apsimeti profesionaliu bučiavimosi ekspertu…

Bučiuokitės, apsikabinkite, dovanokite vienas kitam švelnumą!
| |

Bučiuokitės, apsikabinkite, dovanokite vienas kitam švelnumą!

Ilgą laiką polineziečiai, Madagaskaro gyventojai, daugelis Afrikos genčių, eskimai, japonai, kiniečiai ir dar daug kitų tautų nežinojo, kas tai yra mums įprasti bučiniai. Pavyzdžiui, kiniečiai nuo senų senovės vietoj bučinio pasitrindavo nosimis. Birmiečiai dar ir dabar ne bučiuojasi, o tik prisiliečia lūpomis ir nosimis – „įkvepia vienas kito kvapo”. Japonai bučiuojasi labai droviai, neatverdami lūpų ir dairydamiesi į šalis, ar niekas nemato, – gėdinasi. Bučinys – tai reikšmingiausias pagarbos ir draugystės ženklas. XVI – XVII amžiuje Rusijoje šios apeigos buvo itin sudėtingos. Jų metu vieni kitiems nusilenkdavo ir į vienas kito sveikatą išgerdavo vyno. Po vaišių šeimininkas liepdavo prabangiai apsirengusiai žmonai prieiti prie svečio ir gurkštelėjus degtinės taurelę paduoti jam. Kartais ypatingai garbingam svečiui būdavo leidžiama pabučiuoti šeimininkę į lūpas. Anot istorikų, rusai, vaišindami svečius, atvesdavo savo žmoną, kad visi dalyviai ją pabučiuotų į lūpas. Šeimininkas į tai reaguodavo ramiai ir niekas nedrįsdavo jos nebučiuoti, nes būtų buvę išmesti iš namų. Kas tai yra bučinys? Šekspyras jį vadina „mūsų meilės ženklu”, aštrialiežuvis Koleridžas sako, kad bučinys – tai „kvėpavimo nektaras”, o Van de Valdas mano, jog tai tiesiog „dangiškas malonumas”. Paprasčiausią, bet medicininiu požiūriu patį tiksliausią apibrėžimą galima rasti seksologijos terminų ir sąvokų žodyne.

Meilės gurkšnis
| |

Meilės gurkšnis

Seksologas Theodooras Hendrikas van de Velde’as teigia, kad jau po penkerių bendro gyvenimo metų penkiasdešimt procentų sutuoktinių primiršta erotinius bučinius, o po dešimties reta pora prisimena šį nepaprastą jaudulį dovanojantį džiaugsmą, kuris ir buvo pradžių pradžia. Iš tikrųjų meilės žaidimams turime ne vien dešimt pirštų, bet ir burną, liežuvį, lūpas, dantis. Mūsų laikais nedaugelis naudojasi senovės indų bučinių meno paslaptimis. Bučinys niekada nebūna paprastas prisilietimas. Tai – gyvas, permainingas ir savitas bendravimas. Štai lūpos lengvai prisiliečia prie odos. Praviros, įkaitusios, jos slenka kūnu. Ant mylimojo odos piešia, tyrinėja linijas. Liežuvis dovanoja dar subtilesnių ir pikantiškesnių glamonių. Jo galiukas pakaitomis juda į viršų ir į apačią, į dešinę ir į kairę, ratu. Taip galima sujaudinti jautriausias vieteles. Tai labai intymi ir rafinuota glamonė. Improvizacijai ribų nėra. Meilė nuo mechaninio sekso skiriasi jausmų ir kūno atvirumu. Kūnas – viena didelė erogeninė zona. Dviejų kvadratinių metrų odos plote yra išsidėstę pusė milijono nervinių taškų, ir kiekvienu momentu jie pasirengę priimti dirgiklius. Mylintis aktyvus tampa visas odos paviršius. Svarbiausios jautrumo zonos bendros visiems, tačiau kiekvienas žmogus turi tik jam vienam būdingų jautrumo židinių. Jie gali būti įgimti arba įgyti. Labai jautrūs taškai paprastai mažyčiai – juos lengva praleisti liečiant pirštais, bet lūpomis ir liežuviu tokia „nejautra” tikrai negresia.

Ką išduoda bučinys?
| |

Ką išduoda bučinys?

Moters charakterio ypatybes gali atskleisti ne tik jos elgesys ar išvaizda, bet ir tai, kaip ji bučiuojasi. Intelektualė. Dažniausiai bučiuojasi atmerktomis akimis – tai rodo jos perdėtai rimtą požiūrį į gyvenimą. Ji didžiuojasi savo sugebėjimu valdyti emocijas, tačiau kartais persistengia. Dažniausiai tokia moteris yra kategoriška ir jaučiasi viską labai gerai išmananti. Intelektualei bučinys nėra pati svarbiausia intymaus suartėjimo akimirka: susiliejus lūpomis, ji toli gražu neskęsta saldžiame malonume – greičiau analizuoja savo ir partnerio jausmus. Savininkė. Ji stveria mylimąjį į savo glėbį tarsi išalkusi liūtė, į jo lūpas įsisiurbia aistringai ir šiek tiek gašliai. Šios moters gyvenimiška patirtis kužda – jei nori ką nors pasiekti, turi viską laikyti savo rankose, tik taip jausiesi saugi. Aistringai bučiuodama savo išrinktąjį, Savininkė tarsi pasikrauna jo energijos. Geja, vyrams tik iš pradžių tokios moterys atrodo įspūdingos, ankščiau ar vėliau jie ištrūksta iš pernelyg aistringo glėbio. Aktorė. Jai didžiausias malonumas – bučiuotis viešose vietose. Kažkodėl ši moteris mano, kad aplinkiniai mato tik ją vieną. Vien ši mintis kelia Aktorės pasitikėjimą savimi. Nepaisant begalinio noro puikuotis savo privalumais, iš tiesų ji yra jautri ir pažeidžiama būtybė.

Koks turėtų būti bučinys?
| |

Koks turėtų būti bučinys?

Tai turėtų patarti jausmai. Įvairiais laikais – senoviniuose Rytų rankraščiuose, kitų epochų knygose – bandyta išsamiai aprašyti įvairius bučinius. Prancūzų seksopatologas Žeraras Lelė net sukūrė bučinių klasifikaciją. Štai keletas pavyzdžių. Ramus bučinys – lūpos švelniai ir neilgam beveik be garso prisiliečia prie odos. Stiprus bučinys – spaudimas stipresnis, o garsas didesnis, kvėpavimas nenutrūksta. Bučinys įgnybimas – lūpos apima odos raukšlę. Toks bučinys padeda ieškoti partnerės erogeninių zonų. Įsiurbiantis bučinys – panašus į gnybimą, tik intensyvesnis. Lūpos stipriai įsisiurbia į odą ir kurį laiką ją čiulpia. Po šios glamonės lieka nedidelė pailga kraujosruva. Kutenantis bučinys – dėmesys sutelkiamas į konkrečią erogeninę zoną, kuri lūpomis kutenama ir kirbinama, jaudinant atitinkamus receptorius. Plunksnos grybštelėjimas – lūpos “piešia” ant partnerio odos, vedžiodamos reljefo linijas. Šiame žaidime gali dalyvauti ir liežuvis. Trasuojantis bučinys – atvira ar uždara burna šliaužia oda. Spaudimas gali būti labai stiprus.

Bučinio biografija II
| |

Bučinio biografija II

Kaip ten nebūtų, bučinys – žmonijos bendraamžis. Jau pirmykščiai žmonės juo išreikšdavo ne vien seksualinį potraukį, bet ir įvairius kitus jausmus. Mažai kas žino, jog bučinio debiutas kine įvyko 1896 m. Amerikoje. Rodomas filmas pasakojo apie jaudinančiai tyrus dviejų pagyvenusių žmonių santykius, kurie po ilgų kalbų ir pasivaikščiojimų filmo pabaigoje išdrįso pasibučiuoti. Šalį, dar nežinojusią “seksualinės revoliucijos”, ištiko šokas. Buvo organizuota net “Kovos prieš bučinius lyga”, o keliose valstijose mėginta juos visai uždrausti. XX a. pradžioje Virdžinijos valstijoje buvo priimtas įstatymas, kuriame buvo sakoma: “Atsižvelgiant į tai, kad medikai pripažino bučinius kaip užkrečiamų ligų plitimo šaltinį ir kad draudimas bučiuotis turėtų sumažinti sergamumą tokiomis ligomis kaip džiova, difterija ir pan., Vyriausioji Virdžinijos valdyba nutaria: “Draudžiama bučiuoti bet kurį žmogų tiems, kurie neturi šeimos gydytojo pažymos, jog neserga jokia užkrečiama liga… Už šio nutarimo pažeidimą skiriama bauda nuo 1 iki 5 dolerių”. Dabar tas švelnus lūpų prisilietimas (tiesa, virtęs kandžiojimusi) – tai nekalčiausias iš viso to, ką aktoriai krečia ekrane. Medikai tvirtina, jog aistringas bučinys organizme sukelia teigiamą stresą ir veikia daug efektyviau už bet kokį narkotiką. Jo metu pagerėja medžiagų apykaita, sustiprėja žmogaus imunitetas, 60 įkvėpimų per minutę vietoj įprastų 20 labai naudingi plaučių ventiliacijai. Trijų minučių bučinys sudegina 12 kalorijų.

Bučinio biografija I
| |

Bučinio biografija I

Senovėje kai kurios tautos (Naujosios Zelandijos, Indijos, Graikijos gyventojai, eskimai, japonai ir kt.) nieko nenutuokė apie bučinius. Istorija byloja, kad nei Homero, nei Heziodo – vieno iš pirmųjų senovės graikų poetų – herojai bučiuotis nemokėjo. Taigi Hektoras nebučiavo Andromachos atsisveikindamas su ja amžiams, o Odisėjas, po ilgų klajonių sugrįžęs pas Penelopę, taip pat apsiėjo be bučinių. Senovės egiptiečiai bučiuodamiesi nejautė jokio malonumo, net garsioji karalienė Kleopatra, garsėjusi meilės patirtimi, nė karto nesibučiavo su vyrais. Manote, jog šiandien nėra tokių vietų, kur bučinys būtų egzotika? Nukeliaukite į tolimąsias Fidži salas. Ten įsimylėjėliai savo ypatingus jausmus vienas kitam išreiškia energingu šnopavimu nosimi (panašiai daro įsiutęs bulius). O dar yra kraštų, kur “bučiuojasi” pūsdami vienas kitam į žandus ar pasitrindami nosimi. Japonijoje bučiavimasis ilgai buvo laikomas ne pačiu maloniausiu užsiėmimu. XX a. trečiajame dešimtmetyje Tekančios saulės šalies cenzūra iš užsieninių filmų iškarpė 800 tūkstančių metrų kino juostos su kadrais, kuriuose buvo bučiuojamasi. Jei Senovės Indijoje niekas nežinojo ir nesuprato erotinės bučinio reikšmės, tai vėlesnio laikotarpio indų poemose aprašoma net 12 įvairių meilės bučinių būdų. “Meilės biblijoje” – “Kamasutroje” jos autorius indų išminčius Vatsiajanas Malinagas joje aprašęs net 30 bučinių sako, kad jis turi būti meilės suėjimo įžanga, pirmiausia suliejant lūpas. Šventasis raštas – ir tas mini 7.