Tai turėtų patarti jausmai. Įvairiais laikais - senoviniuose Rytų rankraščiuose, kitų epochų knygose - bandyta išsamiai aprašyti įvairius bučinius.
Prancūzų seksopatologas Žeraras Lelė net sukūrė bučinių klasifikaciją. Štai keletas pavyzdžių.
Ramus bučinys - lūpos švelniai ir neilgam beveik be garso prisiliečia prie odos.
Stiprus bučinys - spaudimas stipresnis, o garsas didesnis, kvėpavimas nenutrūksta.
Bučinys įgnybimas - lūpos apima odos raukšlę. Toks bučinys padeda ieškoti partnerės erogeninių zonų.
Įsiurbiantis bučinys - panašus į gnybimą, tik intensyvesnis. Lūpos stipriai įsisiurbia į odą ir kurį laiką ją čiulpia. Po šios glamonės lieka nedidelė pailga kraujosruva.
Kutenantis bučinys - dėmesys sutelkiamas į konkrečią erogeninę zoną, kuri lūpomis kutenama ir kirbinama, jaudinant atitinkamus receptorius.
Plunksnos grybštelėjimas - lūpos "piešia" ant partnerio odos, vedžiodamos reljefo linijas. Šiame žaidime gali dalyvauti ir liežuvis.
Trasuojantis bučinys - atvira ar uždara burna šliaužia oda. Spaudimas gali būti labai stiprus.
Na ir taip toliau...