Žmogaus teisės

Ketvirtojoje šio straipsnio dalyje mes susipažinome su tokia faktine situacija, kuomet pagal savo užimamas tiesiogines pareigas valstybės pareigūnai privalo ginti teisingumą, tačiau (jie) jo negina – savivaliauja ir savo tiesioginių pareigų nevykdo. Jie ne tik kad neatlieka savo pareigų – bet ir sąmoningai klaidina LR piliečius posovietinės teisės labirintuose. Klaidina tuos žmones, kurių teises jie patys jau pažeidė - nevykdydami savo tiesioginių pareigų keliamų reikalavimų. Taip pat paaiškėjo, kad be tokių piliečių apgaudinėjimo ir klaidinimo faktų: kaip žinomai neteisintų duomenų įrašymas į oficialų dokumentą dar pasitaiko atvejai - kuomet valstybės pareigūnai savo oficialiuose raštuose LR piliečius įpareigoja (tiems piliečiams nurodo) elgtis žinomai neprotingai. Tokių įpareigojimų elgtis žinomai neprotingai konkrečiais pavyzdžiais yra mano šio straipsnio IV dalyje pacituoti Kauno apskrities viršininko administracijai pavaldžių žemėtvarkos tarnybų specialistu nurodymai konkretiems piliečiams, kad šie neteisėtus žemėtvarkininkų sprendimus apskųstų LR teismuose. Gerbiami skaitytojai, aš jau atkreipiau Jūsų dėmesį į tai, kad patys žemėtvarkininkai visiškai nebijo - jog teismai juos gali nubausti už jų pačių įvykdytus teisės pažeidimus ar bent jau už tai, kad jie (žemėtvarkininkai) penkiolika metų iš valstybės ėmė atlyginimus neatliktą darbą (Konkretaus piliečio „nuosavybės teisių atkūrimo“ klausimas turėjo būti išsprendžiamas per tris mėnesius nuo dokumentų padavimo).

Kuomet tenka apie ką nors kalbėti arba rašyti, paprastai išskiriami pagrindiniai aptariamo objekto bruožai. Kalbėdamas apie posovietinę Lietuvą, aš tokiu išskirtiniu bruožu laikau jos teritorijoje gyvenančių žmonių visuotinį melą tiek patiems sau - tiek kitų šalių piliečiams. Žvelgiant iš šalies į šį keistą reiškinį susidaro įspūdis, kad nusimelavome iki tokio lygio, kad jau nebepajėgiame suvokti kas yra tikrovė, o kas yra pačių susikurtas melas. Todėl aš nusprendžiau pabandyti išsiaiškinti: kas yra kas posovietinėje Lietuvoje tuomet - kuomet mes patys savęs neapgaudinėjame (arba nesileidžiame apgaudinėjami). Nuo 1991 metų aš aktyviai dirbu įvairiose posovietinės Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijose. Aš specializuojuosi iki 1940 m. birželio 15 d. (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos pradžios) Lietuvos piliečių teisėtai įsigyto (ir nuosavybės teisėmis valdyto) nekilnojamojo turto nuosavybės teisių gynime. 1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba iškilmingai įsipareigojo laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos nustatytų teisinių normų: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams...“.

Kuo ilgesnis laiko tarpas praeina nuo 1990-03-11 - tuo labiau aiškėja, kad posovietinė realybė iš esmės skiriasi nuo gražių to meto deklaracijų. Pagrindiniu to skirtumo indikatoriumi yra tai, kad posovietinės Lietuvos valstybė savo piliečiams neužtikrina žmogaus teisę naudotis jo paties įsigytu (arba paveldimu) nekilnojamuoju turtu. Pagal tai, ar ši teisė užtikrinama ar neužtikrinama - mes sprendžiame: ar teisinė valstybė realiai egzistuoja (atlieka savo tiesiogines funkcijas). Posovietinėje Lietuvoje šios žmogaus teisės yra ne tik kad neužtikrinamos, bet įstatymų leidėjai nuolat sąmoningai kuria ir įgyvendina vis naujus šių teisių paneigimą („žemės reformą“ ir tariamą „nuosavybės teisių atkūrimą“) reglamentuojančius „įstatymus“. Šių „teisės aktų teisinių normų“ įgyvendinimas yra apmokamas valstybės (t.y., mokesčių mokėtojų, tame tarpe ir tų, iš kurių neteisėtai atimamas nekilnojamasis turtas) - lėšomis. Minėti „teisės aktai“ savo teisine prasme atvirai prieštarauja imperatyvioms galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir LR pasirašytų bei ratifikuotų Tarptautinės teisės aktų teisinėms normoms. 1990-03-11 atkurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuvos Aukščiausioji Taryba savo priimtame Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ iškilmingai įsipareigojo: „...Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams... garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“.

Pirmojoje posovietinės „žemės reformos“ ir posovietinio „nuosavybės teisių atkūrimo“ teisinės analizės dalyje: „Ar buvo reikalingas teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas?“ mes išsiaiškinome, kad: posovietinė realybė (tikrovė) nėra tokia - kokią ją teigia esant Lietuvos Respublikos (LR) „valdžią turintieji“. Išsiaiškinome, kad tiek posovietinė „žemės reforma“ tiek posovietinis „nuosavybės teisių atkūrimas“ savo teisine esme yra neteisėtos priemonės, kurios skirtos iš žmonių atimti (jų) žemės valdas ir tą atėmimą įforminti teisiškai (kaip teisėtus veiksmus). Taip pat išsiaiškinome, kad tokie neteisėti „valdžią turinčiųjų“ veiksmai (ir tuos veiksmus reglamentuojantys „teisės“ aktai) atvirai pažeidžia LR galiojančius aukštesnės juridinės galios teisinius aktus - tarp kurių yra ir Lietuvos Respublikos pasirašytos ir ratifikuotos tarptautinės Konvencijos. Nekreipdamas dėmesio į savo paties patvirtintus tarptautinius įsipareigojimus LR Seimas ir po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje naujai priiminėja LR specialiuosius (prieštaraujančius civilinės teisės normoms ir įteisinančius pagal baudžiamosios teisės normas baustiną veiką) įstatymus (1997-07-01 LR įstatymas Nr. VIII-359 ir šio įstatymo vėlesni pataisymai bei papildymai).

Pirmosiose dviejose šio straipsnio dalyse mes jau išsiaiškinome, kad mūsų valstybę valdančių, save „politikais“, „specialistais“, „elitu“, „aukštuomene“ ir panašiais vardais pasivadinusių asmenų grupės pažadai apie „visuotinės gerovės“ sukūrimą yra paneigiami konkrečiais jų pačių darbais. Vienintelis mūsų dar neišsiaiškintas posovietinės „žemės reformos“ ir „nuosavybės teisių atkūrimo“ autorių ir šalininkų teisinis argumentas yra galiojančios LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies teisinė nuostata, kad: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei”. Siekiant suprasti, ar žemės reformos autoriai ir vykdytojai teisingai taiko LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį žemės reformos teisėtumui pagrįsti  būtina išsamiai išsiaiškinti „valstybės” sąvoką (kas yra valsty¬bė), valstybės poreikius ir nustatyti  kas yra „bendra tautos gerovė”. Išspausdintose šio straipsnio dalyse aš jau atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad Tarptautinės Teisės ir atskirų demokratinių valstybių teisės pagrindai grindžiami 1632–1704 m. gyvenusio anglų teisininko ir filosofo J. Locke darbuose apibendrinta žmonijos patirtimi. Dabar šią teisės teorijos sritį panagrinėkime išsamiau ir išsiaiškinkime kas yra valstybė: J. Locke išaiškina, kad valstybės nekuriamos tuščioje vietoje, nesant žmonių, jų apgyvendintos teritorijos, kalbos, kuria tie žmonės kalba, jų darbu sukurtų materialinių vertybių ir jų pripažintų moralinių bei teisinių nuostatų. J. Locke aiškina, kad valstybė – tai visuomeninis piliečių susitarimas, skirtas tvarkos organizavimui bei natūralios teisės (kai teisingumą vykdo pats nukentėjusysis) neapibrėžtumų likvidavimui. Jų pakeitimu aiškiais ir visiems vienodais įstatymais bei valstybės pareigūnų bešališkumu. Įkurtoje valstybėje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymui, kuriam pavaldi vykdomoji valdžia, o liaudis yra įstatymų leidėja ir tik vėliau tų įstatymų vykdytoja. J. Locke valstybę prilygina globai, kuri pirmiausiai skirta ginti globojamojo interesus ir neskirta globotojų interesų įgyvendinimui (neskirta valdžios atstovų interesų įgyvendinimui – Z.J.).

Normalioje teisinėje valstybėje šiame straipsnyje pateiktos informacijos užtektų, kad neteisėtas veikas vykdę valstybės pareigūnai visam laikui atsistatydintų iš savo užimamų pareigų. Deja, mes gyvename posovietinėje Lietuvoje ir todėl mums dar ilgai teks aiškinti: kodėl posovietiniams pareigūnams yra privalu laikytis visuotinai priimtų moralės ir teisės normų reikalavimų - taip kaip jų privalu laikytis eiliniams piliečiams. Taip yra todėl, kad į H. Fordo klausimą: "kas kvartete dainuos tenoru?" – posovietinėje Lietuvoje atsakoma: „tas, kurį paskirs politikai“ (to asmens galėjimas dainuoti tenoru pas mus nebūtinas) . Kadangi posovietinėje Lietuvoje yra amžini politikai (jie taip pat yra ir „specialistai“ ir „elitas“ ir „aukštuomenė) – tai man įrodyti jų neatitikimą užsiimtoms pareigoms bus gana sudėtinga. Mane nudžiugino tai, kad šiame nelengvame darbe (man to neprašant) nusprendė padėti Kauno apskrities administracija. Todėl aš labai dėkoju Kauno apskrities administracijai už pagalbą aiškinantis: kas yra kas posovietinėje Lietuvoje. Gerb. skaitytojus nedelsdamas supažindinu su (šio straipsnio pirmąsias dalis jau spausdinant „Lietuvos Aide“) minėtos administracijos mano motinai atsiustų dokumentų turiniu.

Šioje (ketvirtojoje) straipsnio „Kas yra kas posovietinėje dalyje“ aš jau citavau 1996-11-12 d. Kauno apskrities valdytojo pavaduotojos Z. Kubilienės rašto Nr. 1255, adresuoto Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos viršininkui ir Kauno rajono mokesčių inspekcijai turinį: „Išnagrinėjus Noreikiškių agrarinės tarnybos 1996-10-29 raštą Nr. 112 ir atsižvelgiant į tai, kad pakoregavus buvusio LŽŪA mokomojo ūkio preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemiau išvardintų piliečių naudojama žemė yra priskirta grąžinamai žemei, prašome išvardintus piliečius apmokestinti ne kaip savavališkai užėmusius žemę ir mokančius trigubą mokesčio tarifą, bet normaliu žemės nuomos mokesčiu“ ir išaiškinau tokio sprendimo tiesiogines teisines pasekmes. Taip pat atkreipiau gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad LR Civilinis Kodeksas (1.137 str. 3 d.) nustato, jog piktnaudžiaujančių teise asmenų subjektinė teisė negali būti ginama. Pabrėžiau, kad 1996-11-12 d. Kauno apskrities administracijai oficialiai priskyrus Marijonos Jonaitienės ir Elzbietos Jurgelevičienės paveldimas žemės valdas „grąžinamai žemei“ ir joms pradėjus mokėti valstybei žemės mokesčius – nuo to momento tų žemės valdų savininkių nuosavybės teises gina Europos žmogaus teisių Konvencijos 1-ojo Protokolo 1 straipsnio teisinės normos.