Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (V dalis)

„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus
avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jus pažinsite juos iš vaisių…“
Kalno pamokslas

V dalis: TEISMAI

Kodėl posovietinei Lietuvai gyvybiškai būtinas prisiekusiųjų teismas?

Ketvirtojoje šio straipsnio dalyje mes susipažinome su tokia faktine situacija, kuomet pagal savo užimamas tiesiogines pareigas valstybės pareigūnai privalo ginti teisingumą, tačiau (jie) jo negina – savivaliauja ir savo tiesioginių pareigų nevykdo. Jie ne tik kad neatlieka savo pareigų – bet ir sąmoningai klaidina LR piliečius posovietinės teisės labirintuose. Klaidina tuos žmones, kurių teises jie patys jau pažeidė – nevykdydami savo tiesioginių pareigų keliamų reikalavimų. Taip pat paaiškėjo, kad be tokių piliečių apgaudinėjimo ir klaidinimo faktų: kaip žinomai neteisintų duomenų įrašymas į oficialų dokumentą dar pasitaiko atvejai – kuomet valstybės pareigūnai savo oficialiuose raštuose LR piliečius įpareigoja (tiems piliečiams nurodo) elgtis žinomai neprotingai. Tokių įpareigojimų elgtis žinomai neprotingai konkrečiais pavyzdžiais yra mano šio straipsnio IV dalyje pacituoti Kauno apskrities viršininko administracijai pavaldžių žemėtvarkos tarnybų specialistu nurodymai konkretiems piliečiams, kad šie neteisėtus žemėtvarkininkų sprendimus apskųstų LR teismuose.

Gerbiami skaitytojai, aš jau atkreipiau Jūsų dėmesį į tai, kad patys žemėtvarkininkai visiškai nebijo – jog teismai juos gali nubausti už jų pačių įvykdytus teisės pažeidimus ar bent jau už tai, kad jie (žemėtvarkininkai) penkiolika metų iš valstybės ėmė atlyginimus neatliktą darbą (Konkretaus piliečio „nuosavybės teisių atkūrimo“ klausimas turėjo būti išsprendžiamas per tris mėnesius nuo dokumentų padavimo).

Žinant tai, kad Lietuvos Respublika (LR) pripažįsta visų savo piliečių lygybę prieš galiojančius įstatymus ir draudžia bet kokias išskirtines privilegijas (LR Konstitucijos 29 str.) – teisiniu požiūriu tokia Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnų drąsa atrodo visiškai nesuprantama. Kadangi tai kas nesuprantama – paprastai būna nauja ir įdomu – todėl mes šioje (penktojoje) straipsnio dalyje ir išsiaiškinsime: kodėl posovietiniai žemėtvarkininkai visiškai nebijo posovietinės Lietuvos Respublikos Teismų vykdomo teisingumo. Į šį klausimą dalinai jau galime atsakyti kitu klausimu: kur turinčių LR užtikrinti teisingumą, save gerbiančių, posovietinės Lietuvos valstybės teisės specialistų reakcija į nesenai mano „Lietuvos Aide“ įvardintus konkrečius teisės pažeidimus? Sutikite, kad toks teisinės valstybės teisinės sistemos pareigūnų neveiklumas yra nesuprantamas ir nepaaiškinamas. Tiems skaitytojams, kurie minėtas problemas nori išsiaiškinti išsamiai – pateikiu savo straipsnio tęsinį.

Šią (V) straipsnio dalį pradėsime nuo paties įdomiausio tyrimo, t.y., nuo išsiaiškinimo – kaip eilinis valdininkas bet kurį normalų LR pilietį priverčia elgtis neprotingai (priverčia būti neprotingu). Nors šis mano teiginys (kad žmogų galima priversti būti neprotingu) gerbiamiems skaitytojams gali atrodyti visiškai neįtikėtinu – aš Jus prašau turėti truputį kantrybės ir netrukus patys įsitikinsite tokio teiginio pagrįstumu.

Jūs visi neabejotinai žinote, kad galiojantys LR įstatymai visus mus įpareigoja elgtis protingai (tačiau kaip vėliau įsitikinsime – kai kam tas įpareigojimas negalioja). Protingumo mus moko ir jo laikytis reikalauja galiojančio LR Civilinio Kodekso (CK) 1.5 straipsnyje įtvirtinti (vieni nuo kitų neatsiejami) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Posovietinėje Lietuvoje teisė yra tik teisės specialistų veiklos sritis [yra tik jų tvarkoma (netikintiems šiuo mano teiginiu siūlau susipažinti su LR Civilinio Proceso Kodekso straipsniais dėl atstovavimo teisme – be jokio teisiškai svaraus pagrindo apribojančiais Jūsų pačių civilines teises pasirinkti Jums tinkamą atstovą)]. Todėl mes, „eiliniai mirtingieji“, pasinaudokime proga ir susipažinkime su tik išrinktiesiems žinoti ir naudoti skirtos, reglamentuojančios kaip būti protingu, teisės normos turiniu (citatos iš CK komentaro pradžia):

„Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t. y. iš esmės reiškia moralinį imperatyvą: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi.“

Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t.t. elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 str. 5 d.). Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pavyzdžiui, protingumas reikalauja, kad pirkėjas, prieš sudarydamas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patikrintų viešame registre, ar pardavėjas tikrai yra parduodamo daikto savininkas ir ar parduodamas daiktas nėra suvaržytas. Šitaip darydamas, pirkėjas elgiasi protingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra sąžiningas, o šito, nedarydamas, jis elgiasi neprotingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra nesąžiningas.

Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, jis turi kreiptis teisinės pagalbos į advokatą ar kitas institucijas, teikiančias teisinę pagalbą. Kadangi teisės aktai viešai skelbiami ir galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 str.), kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti nežinąs įstatymų ar netinkamai juos suvokiąs (CK 1.6 str.) (citatos pabaiga).

Jeigu Jūs atidžiai įsigilinote į teisinę šio išaiškinimo prasmę, tai tikiuosi, kad taip ir likote visiškai nesupratę – kas yra tas lietuviškas posovietinis protingumas. Kadangi šio išaikinimo prasmės nesupratau ir aš – todėl Jus kviečiu kartu pabandyti išsiaškinti: kas iš tikro yra paaiškinta LR CK Komentare pareiktame išaiškinime. Pirmiausiai atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad jame visiškai neatižvelgiama į tą faktą, kad mes to išaiškinimo galime nesuprasti (kaip kad realioje tikrovėje ir atsitiko) ir mums už tą nesupratimą grąsinama teisinėmis sankcijomis: „Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t.t. elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 str. 5 d.)“. T.y., grasinama, kad valstybė mūsų atžvilgiu neatliks savo pagrindinę funkciją (neužtikrins teisingumą). Mums konkrečiu pavyzdžiu paaiškina, kad: „Pavyzdžiui, protingumas reikalauja, kad pirkėjas, prieš sudarydamas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patikrintų viešame registre, ar pardavėjas tikrai yra parduodamo daikto savininkas ir ar parduodamas daiktas nėra suvaržytas. Šitaip darydamas, pirkėjas elgiasi protingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra sąžiningas, o šito, nedarydamas, jis elgiasi neprotingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra nesąžiningas“. Tačiau mes su Jumis šiame straipsnyje jau išsiaiškinome, kad: niekuomet netapusi valstybės nuosavybe LR piliečių paveldima žemė yra pardavinėjama. Ją pardavinėja valstybės valdininkai, remdamiesi melagingais pagrindais LR įstatymų leidėjų priimtais (atvirai prieštaraujančiais šiuo metu galiojančių, aukštesnę juridinę galią turinčių teisės aktų imperatyvioms teisinėms normoms) specialiaisiais įstatymais ir tą pardavimą įregistruoją jų pačių (valdininkų) žinioje esančiame viešajame registre (kadastre). Negana neteisėto svetimos žemės išpardavinėjimo – remdamiesi tais pačiais specialiaisiais įstatymais posovietinės Lietuvos valdininkai perkėlinėja ištisas žemės valdas. Tačiau perkeliant tas žemės valdas tikrasis žemės perkėlimas nevykdomas (niekas tą žemę su ekskavatoriais nekasa, nekrauna į sunkvežimius ir niekur neperveža). Tariamai persikėlusiam savo žemę individui valstybės valdininkai atiduoda iš kito asmens atimtą arba valstybei nuosavybės teise priklausančią žemės valdą. Bandant teisingai teisiškai įvertinti šiuos faktus – mums patiems belieka savęs pasiklausti, kada mes elgsimės protingai: ar kai elgsimės pagal Civiliniame Kodekse įtvirtintus protingumo principus – „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi“ ir užstosime skriaudžiamuosius, ar kuomet kartu su valdininkais vykdysime sveikam protui ir tuo protu pagrįstam teisingumui atvirai prieštaraujančius LR specialiuosius įstatymus?

Jeigu Jūs jau atkreipėte savo dėmesį į tai, kad posovietinėje Lietuvoje teisinga teisė yra tik deklaruojama, o realus gyvenimas grindžiamas atvira „valdžią turinčiųjų“ savivale – tuomet Jums bus įdomus ir tolimesnis mano išaiškinimas. Todėl aš sukonkretinu ir detaliai išaiškinu savo teiginį apie tai – kaip posovietinės LR valstybės valdininkai LR piliečius priverčia elgtis žinomai neprotingai. Tai padaryti leidžia posovietinės Lietuvos valstybės įstatymų leidėjų sąmoningai sukurti ir posovietinės LR teisinėje sistemoje įtvirtinti dviprasmiškumai, bei LR teisėsaugos pareigūnų vieningai vykdomas atviras LR galiojančių aukštesnės teisinės galios teisinių aktų imperatyvių teisinių normų keliamų reikalavimų ignoravimas (nevykdymas). Jūs tikriausiai sutiksite, kad teisėtam žemės savininkui būtų neprotinga bandyti teisiškai „atkurti“ teisingumą tuomet – kai jį išvis nereikia teisiškai atkurti (Žr., šio str., I d.). Tuo labiau neprotinga tą nereikalingą teisingumo „atkūrimą“ vykdyti pagal ne teisingumo atkūrimui – o to teisingumo sunaikinimui skirtą „specialųjį“ (savo teisine esme paneigiantį civilizuotame pasaulyje visuotinai priimtas, piliečių nuosavybės teises ginančias civilinės teisės normas ir „įteisinantį“ tame civilizuotame pasaulyje baustinas veikas) „įstatymą“. Dar labiau neprotinga tai daryti posovietinės LR teismuose, kurių teisėjai neatsižvelgia į niekuomet teisiškai nenutrūkusį didžiosios daugumos LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumą bei į LR Seimo negalėjimą nepažeidžiant tarptautinių įsipareigojimų 1997-07-01 priimti tokio turinio „specialųjį“ įstatymą – koks buvo priimtas, nes tuo metu Lietuvos Respublikoje jau galiojo Europos žmogaus teisių Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio teisinės nuostatos. Tai reiškia, kad praktiškai taikydami minėtą specialųjį įstatymą minėti teisėjai nuo to įstatymo įsigaliojimo dienos iki šio momento patys nuolat pažeidinėja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio teisines nuostatas ir 1969 m. „Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės“ (kurios dalyve yra ir LR) 26 straipsnio teisinę nuostatą, draudžiančią šalies vidaus teisės normomis paneigti imperatyvias tos šalies prisiimtų Tarptautinių įsipareigojimų teisines normas (pacta sunt servanda principas). Toks LR teismų „teisingumo vykdymas“ atvirai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio: „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ ir tos Konvencijos 13 straipsnio: „Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę“ nustatytoms teisinėms normoms. Posovietinės LR teismai teisėtų žemės savininkų atžvilgiu vykdo ne teisingumą, bet atvirą diskriminaciją, kad posovietinėje Lietuvoje „valdžią turinti“, buvusioji sovietinė nomenklatūra (ir jos bendraminčiai) galėtų pasigrobti svetimą turtą ir LR piliečius pavertų beturčiais ir beteisiais (išgrobsčiusių jų turtą) nomenklatūrininkų vergais. Gerbiamiems skaitytojams primenu, kad diskriminaciją draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnio teisinės nuostatos.

„Valdžią turintieji“ mus jau baigia pripratinti prie minties, kad visuotinis abejingumas kaimyno nelaimei yra lietuvių nacionalinio charakterio bruožas – atseit mes patys esame dėl visko kalti. Tačiau šį teiginį paneigia posovietinėje Lietuvoje valstybės vardu kažkieno kruopščiai supintas įvairiausių nelaimių „tinklas“, kuriame mes visi esame „pagauti“. Dabartinių momentu tų bendrų nelaimių yra tiesiog per daug, kad mes galėtume gyventi normalų gyvenimą. Tikiuosi, kad Jūs taip pat atkreipėte savo dėmesį į tai, kad posovietinės Lietuvos gyventojams tas nelaimes dažniausiai „padovanoja“ jų pačių į valdžią išsirinkti patikėtiniai, nors tų patikėtinių tikroji pareiga yra visiškai priešinga – jie privalo apginti jais pasitikėjusių rinkėjų interesus. Labai svarbu yra tai, kad tie (netik neatliekantys savo pareigų, bet ir jais pasitikėjusiems rinkėjams sukuriantys visiškai bereikalingas nelaimes) patikėtiniai sukuria lyg ir nepriklausomą teisėsaugos grandį – Lietuvos Respublikos teismų sistemą. Įdomu, ar ne? „Nepriklausomų“ teismų teisėjus (ir solidžius atlyginimus tiems teisėjams) paskiria neteisėtus (įtvirtinančius neteisingumą) teisės aktus priėmusieji ir patvirtinusieji politikai.

Panagrinėkime konkretų pavyzdį. Aš Jus jau supažindinau su LR Seimo Kontrolieriaus K. Milkeraičio išvados turiniu, kuriame išaiškinta, kad žemės valdos Kauno apskrityje teisėtiems savininkams negrąžinamos bei LR teisiškai nepagrįstų teisės aktų priėmimas įtakojamas bendrais Kauno apskrities viršininko administracijos, Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos veiksmais. Siūlau susipažinti su realiu teisiškai nepagrįsto teisės akto priėmimo faktu (ir to teisinio akto teisinės prasmės įtakojimo faktais).
Ši informacija jau buvo viešai paskelbta, tačiau tuomet niekas į ją nereagavo. Jums susipažinimui, pateikiu citatą iš 1997 m. žurnale „Žemėtvarka ir melioracija“, (4 – ame numeryje) išspausdinto mano straipsnio (citatos pradžia):

„LR Konstituciniam Teismui svarstant 1994-05-27 bylą Nr. 12/93, į jos svarstymą buvo pakviesti ekspertai  žemės ūkio specialistai. Šie žemės ūkio specialistai  sutapatindami save su „visuomene”, „įstatymų leidėjais”, „valstybe” ir prisidengdami „visuomenės poreikiais”, „įstatymų leidėjų negalėjimu ignoruoti visuomenės poreikius” ar „valstybės teise reguliuoti ūkinę veiklą”, „būtinumu žemę panaudoti pagal paskirtį”, išsigalvodami būsimą teisėtų žemės savininkų „nesugebėjimą pagaminti reikiamą kiekį žemės ūkio produktų”  jeigu jiems bus grąžinta nuosavybė, „žemės nuniokojimą” ar būsimą „nesugebėjimą naudotis technologine įranga” bei „būsimus ekologijos pažeidimus”  įtikino LR Konstitucinio Teismo Teisėjų Kolegiją, kad šių bendrų frazių „juridinės galios” užtenka teisiškai pagrįsti nekilnojamojo turto atėmimą iš jo teisėtų savininkų. LR Konstitucinio Teismo teisėjų kolegijos neturėtų įtikinti ekspertais pakviestų žemės ūkio specialistų teiginiai, kad: „jeigu elgsimės taip, tai bus blogai šitaip”, kadangi tiek būsimus įvykius, tiek tų įvykių būsimas pasekmes sugalvoja ne teisėti žemės savininkai, bet patys „ekspertai”. Šiuo atveju teisėtus žemės savininkus turėtų ginti teisinė nekaltumo prezumpcijos nuostata, nes jų „nusikaltimas” ne tik neįrodytas, bet jie net nesiruošia nusikalsti. Būsimi teisėtų žemės savininkų „nusikaltimai” – tai tik buvusių sovietinių žemės ūkio specialistų vaizduotės miražai. Būtina pastebėti, kad vadovaujantis analogiška demagogija iš teisėtų savininkų atimamas visiškai realus nekilnojamasis turtas(citatos pabaiga)“. Gerbiamiems Lietuvos Aido skaitytojams primenu, kad šią informaciją buvo išspausdinę mano oponentai – žemėtvarkininkai – savo reprezentaciniame leidinyje…

Analogiškai svariai „argumentuotas“ ir LR Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. sudvejintoje byloje Nr. 20/94–21/94 priimtas nutarimas dėl prievartinio žemės atėmimo iš teisėtų savininkų ir jos išdalinimo kitų, valdžios atstovų savivalei pritariančių piliečių asmeniniams ūkiams įkurti. Pateikiu LR Konstitucinio Teismo argumentaciją šioje byloje (citatos pradžia):
„Teisės reguliacinis vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyvenimo intensyvumo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti, t. y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Tokiu būdu išvengiama atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų – teisingumas. Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis vien tik daugumos ar mažumos interesais, todėl teisėdaroje siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes. Šis teisėdaros principas ypač aktualus, kai sprendžiami žmogaus prigimtinių teisių apskritai ir atskirai imant – nuosavybės teisių įgyvendinimo, teisės į nuosavybę gynimo klausimai.

Šioje byloje atsispindi interesų konfliktas: iš vienos pusės – asmenų, siekiančių atstatyti nuosavybės teisę į žemę, iš kitos pusės – asmenų, kurie pagal Lietuvos valstybės teisės aktus jau naudoja konkretų žemės plotą kaip asmeninio ūkio žemę ir kurie nori ją toliau naudoti, įskaitant ir galimybę ją privatizuoti. Išspręsti šį konfliktą įmanoma tik teisės pagrindu, įvertinus realią ekonominę padėtį, taip pat ir visuomenės psichologinę būseną, šios problemos socializacijos dydį.

Konstitucijos 47 ir 54 straipsniuose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti racionalų žemės naudojimą pagal paskirtį yra visuotinis poreikis. Todėl, siekiant suderinti buvusių savininkų ir asmeninio ūkio žemės naudotojų interesus, valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atstatymo sąlygas yra neišvengiama būtinybė.

Atstačius nepriklausomybę, Lietuvoje buvo ir kolektyvinis, ir asmenų, gavusių iki 2 arba 3 ha žemės, ūkininkavimas. Šių asmenų padėtis buvo kaip smulkių ūkininkų. Nuo pat žemės suteikimo jiems buvo garantuojamas naudojimosi ja teisių stabilumas. (citatos pabaiga)”
Tai netiesa, nes 2-3 ha žemės plotai pradėti dalinti po 1990 03 11 (t.y. po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Kad tie 2-3 ha žemės plotai buvo skirstomi po 1990 03 11 tolimesniame šios bylos nutarimo tekste patvirtina pats LR Konstitucinis Teismas (citatos pradžia):

„Pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ asmeniniam ūkiui suteiktais sklypais naudojasi beveik visi kaime gyvenantys asmenys. Neišperkant žemės iš buvusių savininkų, nebūtų įmanoma aprūpinti žeme asmenų, naudojančių ir dirbančių ją, o tai kliudytų vykdyti žemės reformą. Tokią išperkamą žemę valstybė turi naudoti pagal paskirtį – parduoti ją jos naudotojams arba, kai naudotojai nepareiškia noro įsigyti jos privatinėn nuosavybėn, garantuoti jiems suteiktos žemės neterminuotą naudojimą. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punktas, kuriuo iš naujo išdėstyta įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto norma, kad išperkama „žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui“, taip pat Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ 23 punktas, kuriuo iš naujo išdėstytas Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintasis punktas, neprieštarauja Konstitucijai.(citatos pabaiga)”

Tačiau kaip matosi iš šios citatos turinio – LR Konstitucinis Teismas vykdo ne teisingumą, bet talkina neteisėtiems grupės asmenų politiniams ir ekonominiams interesams. Analogiškai „teisėta” ir šios bylos antrosios dalies nutartis (citatos pradžia):

„Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta: „Savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“ Remdamasis šia norma, Seimas įstatymu gali pavesti savivaldybėms arba jų sudaromiems valdymo organams administraciniame- teritoriniame vienete konkrečias funkcijas vykdyti taip, kad tai neprieštarautų Konstitucijai. Todėl pareiškėjo ginčijami savivaldybėms suteikti įgaliojimai atlikti kai kuriuos teisinius veiksmus vykdant žemės reformą, tarp jų – svarstyti žemėtvarkos projektus, negali būti vertinami kaip neatitinkantys Konstitucijos (šio straipsnio autoriaus, Z.J., pastaba: čia LR Konstitucinis Teismas „pamiršta“, kad niekas neturi teisės kėsintis į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę būti laisvu: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ ir šios deklaracijos 17 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę turėti nuosavybę, nes tas žmogus, kuris pats nepriiminėja savo sprendimus dėl disponavimo savo darbo vaisiais ar už tuos darbo vaisius įsigytu kilnojamu arba nekilnojamu turtu – išvis negali būti laikomas laisvu žmogumi).

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog taikant įstatymą „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Žemės reformos įstatymą, būna pažeidžiami piliečių interesai, pagrįsti konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis. Savivaldybės arba atitinkamos jų tarnybos, rengdamos ir svarstydamos žemės reformos žemėtvarkos projektus, turi derinti įvairius žmonių interesus, t. y. turi panaudoti optimalias susitarimo galimybes. To reikalaujama ir Konstitucijos preambulės nuostatoje, kad lietuvių tauta siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės (citatos pabaiga)”. Tačiau perskaičiusiam šį „išaiškinimą“ (bent truputį susipažinusiam su teisės pagrindais) asmeniui taip ir lieka visiškai nebeaišku – kaip šie bendri LR KT teisėjų samprotavimai teisiškai paneigia konkrečias imperatyvias specifinių 23 ir 29 LR Konstitucijos straipsnių teisines normas. Šio straipsnio III mes jau argumentuotai išsiaiškinome – kad pasaulinėje teisės praktikoje specifinis apribojimas ar nuostata turi didesnę juridinę galią už bendras frazes…

Šis, 1995-03-08 LR Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 20/94-21/94 paskelbė neprieštaraujančiu LR Konstitucijai po 1990-03-11 (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) sugalvotą ir prievarta įvykdytą 718.200 ha (beveik penktadalio visos LR dirbamos žemės) atėmimą iš teisėtų tos žemės savininkų ir tos žemės suteikimą naujiems „savininkams”.

Tiems skaitytojams, kurie lenininio pavyzdžio piliečių turto išgrobstymą laiko mūsų posovietiniu nacionaliniu pasiekimu, paaiškinu, kad šis procesas prasidėjo dar sovietmečiu. Tai įrodo šio proceso istorija: 1989 m. liepos 7 d. (dar prieš nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą) – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“. Šis įstatymas reglamentavo piliečių nuosavų ūkių kūrimo ir žemės skyrimo tiems ūkiams įkurti tvarką. Tai reiškia, kad ”posovietine” įvardijama žemės reforma buvo suplanuota ir pradėta praktiškai įgyvendinti iki 1990-03-11 t.y., iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Tačiau iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo teisėti žemės valdų savininkai (atsižvelgiant į kartų pasikeitimą) juridiškai buvo laikomi „teisėtais žemės paveldėtojais” (žr.: 1989 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ septintojo straipsnio trečiosios dalies turinį: „Pirmumo teisė steigiant valstiečio ūkį priklauso teisėtiems žemės paveldėtojams gyvenantiems ir dirbantiems toje vietovėje“). Po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo veikdami Lietuvos Respublikos vardu ir nepasiteiraudami savo rinkėjų nuomonės „liaudies patikėtiniai“ savavališkai pakeitė teisėtų žemės savininkus teisinį statusą: šie tapo tik „pretendentais į nuosavybės teisių atstatymą”.

1990 m. balandžio 5 d. (po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) LR įstatymu Nr. I-113 papildė LR Žemės kodeksą 48¹ straipsniu, kuriuo nustatė sovietinio 1989-07-04 įstatymo Nr.XI-3066 vykdymui reikalingos žemės skyrimo tvarką. Minėtas įstatymas buvo vykdomas iki 1991 m. rugsėjo 1 d. Jo vykdymo metu virš 80 000 (aštuoniasdešimt tūkstančių) ha geriausių LR žemių buvo išdalinta naujiems ūkininkams – nekreipiant jokio dėmesio į teisėtų tos žemės savininkų protestus.

1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarimo 7 dalyje LR Konstitucinis teismas įteisino šį prievartinį žemės valdų nuosavybės teisių perskirstymą ir paskelbė neprieštaraujančiu LR Konstitucijai. Štai kaip LR Konstitucinis teismas motyvavo tokį savo sprendimą (citatos pradžia):

(LR įstatymo Nr. I-1454/1991 1993-07-15 d. versijos – Z.J. pastaba) „12 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad išperkama „žemė, paimta į valstybinį žemės fondą valstiečio ūkiui steigti, jeigu ją šiuo metu nuomoja faktiškai ūkininkaujantys ir turintys gamybinius pastatus asmenys, negalintys šios žemės susigrąžinti natūra“.

Sovietinio laikotarpio pabaigoje žemės suteikimą valstiečių ūkiams pirmą kartą nustatė 1989 m. liepos 4 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“. Pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo. Į šį fondą žemę imdavo iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių bei kitų įmonių ir organizacijų (įstatymo „Dėl Lietuvos TSR valstiečių ūkio“ 7 straipsnis).

Minėtos nuostatos nebuvo panaikintos priėmus 1990 m. kovo 11 d. įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“, kurio 3 straipsnyje nustatyta kad „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“. Esant tokiai normai, 1990 m. balandžio 5 d. įstatymu Lietuvos Respublikos žemės kodeksas buvo papildytas 481 straipsniu, kuriame buvo numatytas žemės paėmimas į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą. Pagal šį straipsnį žemės sklypai į fondą taip pat buvo imami neatsižvelgiant į buvusių savininkų nuosavybės teisę, nors privatinės nuosavybės institutas jau buvo grąžintas į šalies teisės sistemą. Žemės skyrimas pagal Valstiečių ūkio įstatymą nebuvo nutrauktas iki pat Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo dienos, t.y. iki 1991 m. rugsėjo 1 d. (Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 25 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 1 punkto 1 pastraipa).

Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio pirmo punkto norma reiškė, kad piliečiai, pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavę žemės, ją turėjo išpirkti iš valstybės, jeigu jos neturėjo nuosavybės teise, arba išpirkti ar nuomoti iš jos papildomai įgytą plotą. Tokios nuostatos rodo, kad valstybė įsipareigojo ginti piliečių, įgijusių žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, teises, o buvusiems savininkams – atitinkamai kompensuoti.

Vadinasi, valstybė įstatymais sudarė asmenims sąlygas žemėje, gautoje nuosavybėn pagal Valstiečių ūkio įstatymą, kurtis, ūkininkauti, taip pat turėti įvairių pastatų joje. Nenumačius galimybės valstybei išpirkti iš buvusių savininkų tokią žemę, būtų keičiamas įstatymų jau sureguliuotų teisinių santykių turinys. Tai reikštų 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio galiojimą atgal, nes jis būtų taikomas teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado Valstiečių ūkio įstatymo pagrindu. 12 straipsnio 15 punktu buvo pašalinta įstatymų kolizija, todėl jis neprieštarauja Konstitucijai (citatos pabaiga)“. Aiškiau nepasakysi… Iš šio LR Konstitucinio teismo išaiškinimo sužinome, kad posovietinėje Lietuvoje yra teisinga ne tai kas iš tikro teisinga, o „valdžią turinčiųjų“ norai: privatinės teisės konstitucinis tęstinumas posovietinės Lietuvos teisės sistemoje atstatytas, tačiau piliečių žemės valdos vis tiek paimamos ir atiduodamos tiems – kam jas atiduoda „valdžią turintieji“.

Tokia, siekiančių prievarta perskirstyti piliečių turtą valdininkų grupės vykdoma (ir posovietinėje Lietuvoje realiai veikianti) visų lygių LR teismų įtakojimo galimybė yra labai patogi tiems piktnaudžiaujantiems teise valdininkams: žemės atėmimas iš konkretaus teisėto tos žemės savininko „įteisinamas“ įsigaliojusiu, neapskundžiamu ir nekeičiamu „nepriklausomo“ teismo sprendimu.

Būtina nepamiršti, kad šie, Gineso rekordų knygos verti, posovietinės Lietuvos teisinės praktikos šedevrai vyko ir tebevyksta blogą sovietinę teisę reformuojant į gerą europietišką (su amerikietišku atspaviu) teisę. Aš šiame straipsnyje jau atkreipiau Jūsų dėmesį į tai, kad tokia reforma ne visuomet duoda pozityvius rezultatus. Įdomumo dėlei į posovietinį „nuosavybės teisių atkūrimą pažvelkime iš sovietinių teisės aktų teisinių normų pozicijų. Būkime teisingi ir pripažinkime, kad tokį absoliutų (koks realiai vyksta posovietinėje Lietuvoje) vieno piliečio turto atėmimą ir jo teisinį įteisinimą kaip kito piliečio asmeninę nuosavybę – sovietiniai (blogio imperijos) įstatymai neleido. Sovietmečio laikų Baudžiamojo kodekso 7 straipsnis nustatė, kad: „Veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu”. Šio kodekso 8 straipsnis apibrėžia nusikaltimo sąvoką: „Nusikaltimu laikoma baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga visuomenei veika (veikimas arba neveikimas), kuria kėsinamasi į… (praleidžiu tą dalį, kurioje kalbama apie nusižengimus valstybei) „piliečių asmenybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises…” 228 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamu būdu gauto turto įsigijimą ir realizavimą, 177  už nusikaltimo padarymą, pasinaudojant tarnybine padėtimi, 178  už pareiginių įgaliojimų perviršijimą, 18  apibrėžė bendrininkavimo sąvoką: „Bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme. Šis kodeksas tebegaliojo ir atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kadangi tuo metu jokia pašalinė jėga Lietuvos žmonėms nepajėgė sutrukdyti reikalauti iš nepriklausomos Lietuvos valstybės išvesti sovietinę armiją – tai akivaizdu, kad ir LR Aukščiausiajai Tarybai niekas negalėjo sutrukdyti priimti teisingus įstatymus dėl nekilnojamojo turto restitucijos. Todėl LR valstybės pareigūnų savanorišką dalyvavimą „…pavojingoje visuomenei veikoje, kuria kėsinamasi į… piliečių… turtines ir kitas jų teises” reikia vertinti ne kaip visiems gero „kompromiso” ieškojimą – o taikant atitinkamas tuo metu galiojusio baudžiamojo kodekso straipsnių teisines normas, nes prieš įstatymą visi LR piliečiai yra lygūs.

Pasinaudodamas tuo, kad straipsnyje aptariame sovietinius įstatymus, galutinai išaiškinsiu „kompensacijų“ už vienų LR piliečių naudai – iš kitų LR piliečių atimamą žemę mokėjimo teisėtumo klausimą. Posovietinės LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai ir posovietinių LR įvairių lygių teismų teisėjai teigia, kad piliečiams už iš jų paimamą turtą išmokamos kompensacijos – todėl tas paėmimas yra teisėtas. 1990 – 1992 m., kuomet posovietinėje Lietuvoje prasidėjo neteisėtas nekilnojamo turto perskirstymas ir neapibrėžtoje ateityje būsiantis to turto prievartinis „išpirkinėjimas” (piniginių kompensacijų išmokėjimas) – tuo metu galiojusio civilinio kodekso 142 straipsnyje buvo teigiama: „Kompensaciją pinigais ir kitu tos pačios rūšies daiktu negalima laikyti daikto grąžinimu”. Tai reiškia, kad mes vėl susiduriame su konkrečiu atveju, kuomet LR ištrūkus iš sovietinės okupacijos tos okupacijos laikų įstatymai posovietinėje Lietuvoje „patobulinami“ taip, kad jie pablogina piliečių gyvenimo sąlygas. Vaizdžiai tariant nuo sovietinės-okupacinės savivalės gydantys vaistai ligoniui yra blogesni (žalingesni) už jais „gydomą“ ligą. Todėl tolimesnė diskusija, apie nežinia kada įvyksiantį pigios kompensacijos primetimą teisėtam žemės savininkui – teisiniu požiūriu yra beprasmė. Patys pasvarstykite, ko verta tokia valstybės teisės sistema, kurioje penkiolika metų trunkantys „valdžią turinčiųjų“ pažadai kažkada išmokėti nerealiai mažą piniginę kompensaciją už jau atimtą arba tebeatiminėjamą realų turtą yra vertesni už tokias realias vertybes – kaip nuosava žemės valda.

Tikiuosi, kad skaitydami šį straipsnį net labiausiai abejojantys skaitytojai išsiaiškino, kad posovietinės Lietuvos teisė tarnauja ne teisingumui įgyvendinti ir apginti – bet savanaudiškiems asmenų grupės interesams įgyvendinti. Išsiaiškinkime tai „leidžiantį“ (dar vieną) galiojančios LR Konstitucijos vidinį prieštaravimą. Galiojančios LR Konstitucijos antrame straipsnyje nustatyta, kad: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Konstitucijos antrojo straipsnio teisines normas papildo ir paaiškina trečiojo: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ ir ketvirtojo: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ straipsnių imperatyvios teisinės normos. Kad valdžia negali šių teisinių normų kitaip traktuoti, patvirtina Konstitucijos penktojo straipsnio antros dalies: „Valdžios galias riboja Konstitucija“ , šeštojo straipsnio: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“ ir septintojo straipsnio: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Galioja tik paskelbti įstatymai. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“ teisinės normos. Tačiau kuomet Jūs posovietinės Lietuvos teisinėje praktikoje pabandote realiai pasinaudoti savąja, konstituciškai įtvirtinta teise turėti savo asmeninę nuomonę ir pradedate savo pažeistas teises ginti argumentuodami imperatyviomis Konstitucijos teisinėmis normomis (Tautos valia) – tuomet visos Jūsų teises garantuojančios, galiojančios LR Konstitucijos teisinės normos posovietiniams valdininkams ir posovietiniams teisininkams nustoja galioti. Jie pareiškia, kad: „Taip, Jūsų Konstitucinė Teisė gintis tiesiogiai panaudojant LR Konstitucijos teisines nuostatas ir nevykdyti akivaizdžiai antikonstitucinių įstatymų yra įtvirtinta galiojančioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tačiau nėra tos teisės realizavimo, nes spręsti, ar įstatymai ir kiti teisiniai aktai prieštarauja LR Konstitucijos teisinėms nuostatoms – gali tik LR Konstitucinis Teismas. Jūs su savo problemomis į LR Konstitucinį Teismą kreiptis negalite, nes tai nenumatyta galiojančioje LR Konstitucijoje.“

Peršasi nemaloni išvada: turime gražią ir teisingą Konstituciją – tačiau tai tik deklaracija užsieniui. Lietuvos valstybės piliečiams ir toliau taikoma į Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimą iš sovietmečio perkelta atvira valdžios atstovų ir valdininkų savivalė. Kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisei gintis tiesiogiai taikant LR Konstitucijos teisinius nuostatus ir jais remtis trukdo LR Konstitucijos VIII skirsnio 102 straipsnio I dalies nuostata, kad (citatos pradžia):

„Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams” ir šios LR Konstitucijos skirsnio 106 straipsnio nuostatos:

„Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 105 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų aktų turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai.

Dėl Respublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai.

Dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių, teismai, taip pat Respublikos Prezidentas.

Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą.

Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas.

Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais (citatos pabaiga)“.

Kaip jau šiame straipsnyje minėjau, į LR Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik valdžios struktūrų atstovai – kurie patys vienaip ar kitaip prisidėjo prie neteisėtų „teisinių” aktų priėmimo. Konstituciniame Teisme posėdžiauja LR Seimo (tų pačių valdžios struktūrų pareigūnų) paskirti teisėjai, savo darbe besivadovaujantys LR Seimo priimtu Konstitucinio Teismo įstatymu. Todėl atskiro piliečio galimybės apginti teisingumą posovietinėje Lietuvos nepriklausomoje valstybėje realizavimą – kuomet oponuojanti pusė yra posovietiniai valdininkai – tikriausiai labiausiai tiktų priskirti stebuklų sričiai. Čia mano įvardinta ir posovietinių LR „valdžią turinčiųjų“ bei posovietinių LR teisininkų praktiškai panaudojama galimybė paneigti pagrindines mūsų visų Konstitucines teises ir tų teisių „perdelegavimas“ savivaliaujantiems valdininkams ir yra mano minėtas vidinis Konstitucijos teisinės prasmės prieštaravimas. Neįmanoma, kad vienu metu būtų vykdomos ir pagrindinės imperatyvios LT Konstitucijos teisinės normos – ir joms prieštaraujančios (nes vietoje Tautos valios įteisina savivaliaujančių valdžios pareigūnų savanaudiškus interesus) Konstitucijos 102 bei 106 straipsnių normos. Ar yra teisinė išeitis iš šios iš pirmo žvilgsnio beviltiškos aklavietės? Taip, išeitis yra: tiek Lietuvos Respublikos Seimo nariai, tiek LR Konstitucinio Teismo Teisėjai, prieš pradėdami eiti savo pareigas – Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Todėl Tautos interesai ir jos patikėtinių interesai LR Seime, LR Vyriausybėje, LR Konstituciniame Teisme ir kitose LR valdžios struktūrose niekada negali tapti skirtingais. Jeigu atsiranda dabar posovietinėje Lietuvoje esanti situacija, kai Tautos ir jos išrinktų atstovų į valdžios struktūras interesai skiriasi ir valdžios institucijų darbuotojai atvirai priešinasi pagrindiniuose LR įstatymuose įtvirtintai Tautos valiai – tai pats tokios situacijos buvimas įrodo, kad atitinkamų valdžios struktūrų atstovai jau viršijo jiems Tautos suteiktus konstitucinius įgaliojimus, pažeidė Tautai duotas priesaikas ir užsiima savivale.

Akivaizdu, kad keli (tikiu, kad dar ne visi politikai yra piktavališki ir įklimpę korupcijoje), nors ir atsakingas pareigas užimantys Tautos atstovai neturi teisės savavališkai pakeisti pagrindinių, Lietuvos valstybės valstybingumą reglamentuojančių, galiojančios LR Konstitucijos straipsnių teisinę prasmę (Tautos valią) ir taip pasisavinti Tautai priklausantį suverenitetą. Bet koks kitoks: išskyrus tiesioginę prasmę, galiojančios LR Konstitucijos teisinių nuostatų aiškinimas ar vengimas LR Konstitucijos nuostatas tiesiogiai taikyti LR teisėje piliečių ir valstybės santykių reguliavimui – yra tapatus pasikėsinimui į LR Konstitucinę santvarką ir turi savyje nusikaltimo požymius. Todėl LR valdžios ir valdymo institucijų bei teisėtvarkos pareigūnų aiškinimai, kad: „Konstitucinė Teisė gintis tiesiogiai panaudojant LR Konstitucijos teisines nuostatas ir nevykdyti akivaizdžiai antikonstitucinių įstatymų yra įtvirtinta galiojančioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tačiau nėra tos teisės realizavimo, nes spręsti ar įstatymai ir kiti teisiniai aktai prieštarauja LR Konstitucijos teisinėms nuostatoms gali tik LR Konstitucinis Teismas. Jūs su savo problemomis į LR Konstitucinį Teismą kreiptis negalite, nes tai nenumatyta galiojančioje LR Konstitucijoje“ – yra iš esmės neteisingi ir klaidinantys. Mano šiame straipsnyje įvardintos, valstybės pareigūnams leidžiančios piktnaudžiauti teise Konstitucijos 102 ir 106 straipsnių nuostatos yra naikintinos, kaip prieštaraujančios pačiai teisės ir teisinės valstybės esmei. Galiojančios LR Konstitucijos XIV skirsnio 148 straipsnyje išsiaiškiname, kad: „Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo straipsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos“ . Todėl galiojančios LR Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ (ypač svarbios nuosavybės teisių gynimui) 1; 2; 3; 4; 5; 6 ir 7 straipsnių, o ir visų kitų LR Konstitucijos skyrių ir straipsnių nuostatos teisės praktikoje privalo būti taikomos tiesiogiai. Kitu atveju – Lietuva yra ne demokratinė Respublika, bet savivaliaujančių valdžios ir teisėsaugos pareigūnų diktatūros šalis.

Kadangi visi LR piliečiai prieš įstatymus lygūs, tai ir susikompromitavusiems Tautos „patikėtiniams“ turėtų būti vienodai su kitais LR piliečiais taikomos LR civilinio ir baudžiamojo kodekso teisinės normos ir tomis teisinėmis normomis nustatyta atsakomybė prieš LR įstatymus. Nėra jokios logiškai pagrįstos prasmės ir jokio teisinio pagrindo juos atleidinėti nuo atsakomybės už jų antiteisinę veiklą. Tai, kad save nuo atsakomybės atleidžia patys piktnaudžiaujantys valdžios pareigūnai yra ne argumentas, nes kiekvienas bandantis neteisėtai elgtis individas visuomet aiškina, kad jis yra teisus.

Baigdamas šią straipsnio dalį atkreipsiu Jūsų dėmesį į dar keletą konkrečių pavyzdžių, kaip posovietinės LR valdžią turintieji įteisina neteisingumą.

Lietuvos žmonės vis dar įsivaizduoja, kad jie į LR Seimą išsirenka jų interesus atstovaujančius patikėtinius. Tuo galima įsitikinti pasklaidžius laikraščių puslapius ar apsilankius internetinių diskusijų forumuose. Tačiau atsivertę LR Seimo Statuto I dalies, pavadintos: „Seimo nario statusas“, pirmojo skirsnio, pavadinto: „Seimo nario įgaliojimai ir priesaika“, 1 straipsnio „Seimo nario mandatas“ 2 dalį įsitikiname , kad naivūs ir patiklūs Lietuvos žmonės labai apsirinka. Šioje dalyje nustatyta, kad: „Seimo narys, eidamas pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomas jokių mandatų“. Seimo EUROVOC žodyne pateikiami keturi žodžio mandatas išaiškinimai:

atstovavimo mandatas (angl. representative mandate).Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“

parlamentaro mandatas (angl. parliamentary mandate). Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia tą patį: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“

šalies mandatas (angl. national mandate). Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia tą patį: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu“

vietinis mandatas (angl. local mandate) – paaiškinamas taip pat kaip ir ankstesni.
Visa tai mūsų parlamentarus niekuo neįpareigoja. Tai reiškia, kad posovietinėje Lietuvoje į valdžią renkame ne savo atstovus, o savivaldžius ponus. Šie ponai patys save pasivadina politikais ir pasinaudodami valdžių atskyrimo principu bei remiami jų pačių pasiskirtų „nepriklausomų“ teisėjų nevykdo net pagrindinių (LR piliečių teises ginančių) imperatyvių LR Konstitucijos teisinių normų reikalavimų (tai mes šioje straipsnio dalyje jau išsiaiškinome).

Šios straipsnio dalies pradžioje, aš užsiminiau apie išimtis vykdant LR įstatymus: „…tačiau kaip vėliau įsitikinsime – kai kam tas įpareigojimas negalioja“. Gindamas žmogaus teises teismuose, aš ne kartą susidūriau su valdininkų vykdomu žinomai neteisingų duomenų įrašymu į oficialius dokumentus ir to įrašo patvirtinimu asmeniniu parašu bei (neteisingus duomenis įrašiusio valdininko) atstovaujamos valstybinės institucijos antspaudu. Tokias veikas tuo metu galiojusio LR Baudžiamojo Kodekso 289 straipsnis įvardijo kaip baustinas:

„289 straipsnis. Tarnybinis suklastojimas

Valstybės pareigūno ar valstybės tarnautojo įrašymas į oficialų dokumentą žinomai melagingų žinių arba surašymas ar išdavimas suklastoto dokumento, arba žinomai suklastoto dokumento patvirtinimas antspaudu (spaudu) ir (ar) parašu, arba kitoks oficialaus dokumento suklastojimas – baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų arba bauda su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų ar be tokios teisės atėmimo.

Tos pačios veikos, padarytos muitinės deklaracijos, mokesčio sumokėjimą patvirtinančio arba kito itin svarbaus oficialaus dokumento atžvilgiu arba sukėlusios didelę žalą valstybės interesams, – baudžiamos laisvės atėmimu nuo trejų iki šešerių metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų.

Nr. VIII-617, 98.02.03, Žin., 1998, Nr.17-397 (98.02.19)”

Jeigu Jūs galvojate, kad dokumentų klastojimu užsiiminėję pareigūnai buvo baudžiami, tai Jūs labai apsirinkate. LR Seimas pakeitė LR Baudžiamojo Kodekso 289 straipsnio turinį. T.y., pakeitė protingą elgesį ginantį straipsnį…

Savo daugiau kaip dešimt metų trukusia teisine praktika aš ganėtinai įsipykau piktnaudžiaujantiems teise LR valstybės pareigūnams ir posovietiniams „teisės žinovams“. Visuomet buvo grėsmė, kad su kurią nors byla (jei mano atstovaujamasis nepasiduos valdžios spaudimui ir iš manęs neatims įgaliojimų arba šešių mėnesių laikotarpiui iš manęs nepasiims Lietuvos Aukščiausiame Teisme „pralaimėtą“ bylą) – aš su savo informacija išeisiu į Europos žmogaus teisių teismą. Kad apsisaugoti nuo galimų tokio pobūdžio nemalonumų – LR Seimas pakeitė atstovavimą teismuose reglamentuojančias LR Civilinio Proceso Kodekso normas. Argumentas: LR piliečius geriau apgins aukštąjį juridinį išsilavinimą turintys teisės specialistai – profesionalai. Tik viena bėda – kur mums rasti tuos, drįstančius išsakyti tiesą apie posovietinę LR teisę teisininkus-profesionalus? Gal kas nors bent vieną tokį sutikote?

Atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, kad niekas kitas už mus pačius negali geriau žinoti – ko mes siekiame, kokias savo teises laikome pažeistomis ir giname teisme. Todėl nuo 2003-04-08 įsigalioję LR CPK pakeitimai, neleidžiantys LR piliečiams patiems pasirinkti geriausiai jų interesus ginantį atstovą ar patiems surašyti ir priduoti kasacinį skundą LAT – teisiškai nepagrįstai apriboja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir šios Konvencijos 13 straipsnyje garantuojamą mūsų teisę į efektyvią bei operatyvią teisminę gynybą. Asmens subjektinė teisė yra reali, o ne deklaratyvi tik tuo atveju, jeigu asmuo turi teisę ją realizuoti…

Šioje straipsnio dalyje mes išsiaiškinome, kad posovietinėje Lietuvoje pagal valdininkų nurodymus elgtis neprotingai – piliečiai prieš jų pačių valią yra įtraukimas į iš anksto jų pralaimėjimą nulemiančią situaciją (bylinėjimąsi posovietinės LR teismuose), kurios galutinį, teisėtam žemės savininkui nepalankų rezultatą nulemia ne tik šiame straipsnyje mano jau įvardinti „valdžią turinčiųjų“ vykdomi materialinės teisės pažeidimai, bet ir „iki siūlo galo“ apiplėštam teisėtam žemės savininkui nepakeliamos materialinės teisimosi išlaidos ar posovietinės LR teismų teisėjų teismo proceso metu vykdomi apkaltinimai, kad teisėtas žemės savininkas pažeidė procesinę teisę tokiame teismo procese – kurio išvis neturėtų būti. Tokių procesinės teisės pažeidimų pavyzdžiais yra įvairių procesiniu terminų ar dokumentų surašymo formos pažeidimai.

Jums gali kilti klausimas: gal pamažu posovietinės LR „valdžią turintieji“ taps teisingesni ir pradės laikytis moralės normų? Nebūkime naivūs, nes jie savo įvykdytus teisės pažeidimus (kad šie neišaiškėtų) pridengia kitais, naujesniais teisės pažeidimais. Pažanga galima tik viešo jau įvykdytų neteisėtų veikų pripažinimo, tų veikų sukeltų negatyvių pasekmių likvidavimo ir žalos atlyginimo nukentėjusiesiems asmenims atveju. Tačiau tokiems veiksmams kliudo ne tik galimas savivaliautojų esamos ekonominės padėties pablogėjimas, prestižo praradimas, bet ir taip vadinamas žmogiškasis faktorius. Apie tai paaiškinu išsamiau.

Sovietmečiu vakarietiškosios civilizacijos krypties atstovai kritikavo buvusią Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą, kad joje taip labai pažeidžiamos žmogaus teisės, jog sovietinio gyvenimo būdo pasėkoje išauklėjamas kitos (naujos ) rūšies žmogus – „homo sovieticus“. Tokia išvada buvo grindžiama neteisingų žinių (neteisingo, tikrovės neatitinkančio pasaulio supratimo) pagrindu žmonėse suformuojamais tų žmonių pasaulėžiūros stereotipais. Apie neteisingų žinių ir neteisingo gyvenimo pagrindu susiformavusių pasaulėžiūros stereotipų žalą žmonija žinojo jau žiloje senovėje ir esant reikalui imdavosi priemonių tai žalai sumažinti.

Klasikinis tokių priemonių pavyzdys – yra biblijinio Mozės įvykdytas žydų tautos išvedimas iš Egipto. Atstumą, kuriam nueiti nereikia ir vienerių metų – Mozės vedama žydų tauta ėjo 40 metų – iki natūraliai išmirė visa Egipte gyvenusiųjų karta.

Apie pasaulėžiūros stereotipus žinojo ir atvirai prieš juos pasisakė Henris Fordas (tėvas). Štai kaip jis apibūdino specialistus: „…jie tokie protingi ir patyrę, kad tiksliai žino kodėl to ar to negalima padaryti, jie mato ribas ir kliūtis. Todėl aš niekuomet nesamdau grynakraujų specialistų. Jeigu aš panorėčiau negarbingomis priemonėmis sunaikinti savo konkurentus, tai pristatyčiau jiems pulkus specialistų. Masiškai gaudami gerus patarimus – mano konkurentai išvis nepradėtų dirbti”.

Per visą žmonijos istoriją žinoma virš 60 atvejų, apie žvėrių augintus žmonių vaikus. Suradus tokius, keletą metų žvėrių augintus vaikus, juos būdavo bandoma perauklėti. Net ir didžiausios auklėtojų pastangos, – nė vienu atveju teigiamų rezultatų nedavė…

Šiuolaikinis mokslas taip aiškina pasaulėžiūros stereotipų prigimtį ir esmę: ne tik žmogus keičia aplinką, bet ir aplinka formuoja žmogų (papročiai, gyvenimo patyrimas, mokymo procese įgautos žinios, darbo įgūdžiai ir t.t.). Šiems faktoriams veikiant ilgą laiką – susiformuoja žmogaus pasaulėžiūros stereotipai ir to žmogaus sąmonėje įsitvirtina refleksų lygyje. Jie apima visas žmogaus veiklos sritis ir kartą susiformavę tolimesniame gyvenime praktiškai nekinta. Tolimesniame žmogaus gyvenime jie priimami kaip neginčijamos „savaime suprantamos” tiesos ir valdo savo „nešiotojo” tolimesnį elgesį, mastymą ir aplinkos suvokimą. Savo prigimtimi tai yra mokymosi procese (neveltui liaudies patarlė pataria medį lenkti kol jaunas) susiformavusios galvos smegenų neuronų struktūros ir ryšiai tarp šių struktūrų bei atskirų neuronų jose. Todėl pasaulėžiūros stereotipus galima pavadinti ir žmogaus organizmo užprogramavimu biologiniame lygmenyje. Susiformavusių pasaulėžiūros stereotipų dėka žmogus tampa vienos ar kitos srities profesionalu. Tačiau vargas tam – kieno pasaulėžiūros stereotipai susiformuoja klaidingų žinių pagrindu. Tokie stereotipai savo „nešiotoją” visam laikui supriešina su likusia visuomene. Todėl bandymai „kompromisų” ieškojimo ir įdiegimo į gyvenimą keliu suderinti teisingo ir neteisingo pasaulio pažinimo pagrindu susiformavusius pasaulėžiūros stereotipus turinčių piliečių interesus yra siekimas įteisinti tai – kas iš esmės prieštarauja sveikam protui.

Visi žinome, ir 1990 m. kovo 11 d., atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę tuometinė Aukščiausioji Taryba žinojo, kad buvusi sovietų sąjunga buvo totalitarinė – komandinė valstybė. Joje nebuvo tikros teisės, moralės bei rinkos ekonomikos dėsniais grindžiamos ekonomikos. Visose gyvenimo srityse vyravo totalus melas.

Po 1990-03-11 (Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo), mes apsimetame, kad viso to nebuvo ir sovietinės pasaulėžiūros stereotipai pas nieką nesusiformavo. Už tai ir mokame savo apgailėtinu posovietiniu egzistavimu. Desovietizacija posovietinėje Lietuvoje pirmiausiai buvo reikalinga ne dėl bausmių už sovietmečiu įvykdytas neteisėtas veikas ar nusikaltimus, bet dėl nemokančių dorai gyventi asmenų nušalinimo nuo valstybės valdymo. Naujausiais amerikiečių mokslininkų moksliniais bandymais nustatyta, kad patologiškų melagių smegenyse yra įvykę biologiniai pakitimai. Tai patvirtina pasaulio žmonijos patyrimą apie pasaulėžiūros stereotipų nekintamumą. Jungtinių Amerikos valstijų Los Andželo Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkas Adrian Raine teigia, kad nuolat meluojančių individų smegenų žievėje yra mažiau pilkosios medžiagos ir daugiau yra baltosios medžiagos. Tokie žmonės yra linkę meluoti ir mažiau rūpinasi savo veiksmų pasekmėmis. Adrian Raine teigia, kad šis atvejis yra pirmas, kuomet tarp bendros homo sapiens populiacijos ir patologinių melagių atrasta biologinių skirtumų. Platesnę informaciją apie Adrian Raine galite rasti internete šiuo adresu: http://www-rcf.usc.edu/~raine/ .

Kad Jūs nesakytumėte, jog aš visuomet tik kritikuoju ir nesiūlau jokios pozityvios išeities iš esamos padėties – šį kartą tokią išeitį pasiūlysiu. Gerai suderintą LR „valdžią turinčiųjų“ posovietinį melo ir savivalės mechanizmą gali sugriauti tokia paprasta pasaulio civilizuotose šalyse senai naudojama ir pilnai pasiteisinanti priemonė – kaip prisiekusiųjų teismas. Jis turėtų būti įdiegtas tiek posovietinės Lietuvos civilinėje, tiek baudžiamojoje teisėje. Tai būtų mūsų visų konstitucinės teisės mums patiems tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme (kuomet išsirinkti atstovai netinkamai atlieka savo tiesiogines pareigas) – praktinis realizavimas.