Žemės reforma – žmonių pralaimėtas karas su valstybe?
|

Žemės reforma – žmonių pralaimėtas karas su valstybe?

Baigiantis Parlamento pavasario sesijai liepą Seime buvo balsuojama dėl 47 Seimo narių pasiūlymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar dabartinė žemės vertinimo metodika atitinka Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus lygiateisiškumo, teisingo atlyginimo už paimamą nuosavybę ir lygiavertės kompensacijos principus. Šiai idėjai nepritarė svarstyme dalyvavę Seimo komitetai ir balsavimo metu šis pasiūlymas buvo atmestas, nes tai esą pakenktų Vyriausybės užmojui žūtbūt užbaigti žemės reformą iki 2007 m. Deja, darosi vis labiau akivaizdu, kad šis siekis sunkiai įgyvendinamas dėl daugelio įsisenėjusių reformos vykdymo problemų. Mano pasiūlyta priemonė – kreipimasis į Konstitucinį Teismą – galbūt galėjo laikinai sustabdyti ydingą žemės vertinimo procesą ir bent iš dalies ištaisyti ankstesnes politines klaidas. Piliečių skunduose nuolat akcentuojama, kad atkuriant nuosavybę į žemę ir pasirenkant kompensacijos būdą, valstybės institucijų nustatoma žemės kaina šimtus kartų skiriasi nuo realios vertės. Tai sudaro sąlygas valdininkų piktnaudžiavimams, auga žmonių nepasitenkinimas valstybės institucijų darbu. Pavyzdžiui, Kauno miesto Savanorių prospekte pagal nustatytą metodiką įvertinta pusės hektaro žemė esą kainuoja 3397 litus, nors iš realių sandorių matyti, kad vieno aro kaina šioje miesto teritorijoje – nuo 100 000 iki 200 000 litų. Todėl pagal metodiką apskaičiuojamos kompensacijos jokiu būdu nėra nei teisingos, nei lygiavertės.

|

Kai politika virsta verslu

Politika yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Verslas – gamyba, prekyba bei kitokia veikla, nukreipta į medžiaginę naudą, pelną. Griežtai atskirti verslo nuo politikos nedera, nes iš tikrųjų politika gali padėti verslui, verslas – politikai. Jei valstybės tvirtinimo dėlei sudaromos palankios sąlygos verslui, o verslas savo ruožtu tvirtina valstybės ekonominius pagrindus, galima teigti, kad politika ir verslas eina išvien. Tačiau, kai verslas pajungiamas vien politikai ar politika vien verslui, tiek politika, tiek verslas virsta jų regimybe. Kai Sovietų Sąjungoje nusavinus gamybos priemones, gamyba buvo pajungta politikai, bolševikinės propagandos plėtrai, komunistų partijų įvairiose šalyse finansavimui „pasaulinės revoliucijos” vardan, verslo neliko, o gamyba tapo nenaši, neefektyvi. Nors viešai buvo skelbiama proletariato diktatūra, demokratinis centralizmas, tačiau politiką vykdė viena partija – komunistinė klika. Trumpai tariant, toje imperijoje politika verslą „suvalgė”, todėl imperijos ekonominis pamatas sutrupėjo, kas ir atvedė į „perestroiką” bei pačios imperijos griūtį. Pasaulyje žinomas ir kitoks reiškinys kai per gamybą, per bankinio ir pramoninio kapitalo koncentraciją, valstybės reikalus pradeda tvarkyti turtuoliai, įsigali oligarchija, timokratija.

|

Algimantas Zolubas: Painiava

Vėl diskutuojama dėl politinės reklamos ribojimo per radiją ir televiziją. Apie tokį draudimą viešai šneka tiek pozicijoje, tiek opozicijoje esantys Seimo nariai. Jei jau žadama riboti ar drausti politinę reklamą, gal tuomet reikia uždrausti ir dalyvavimą politikoje eiliniams piliečiams, juk daugelis mena laikus, kai „už politiką” trėmė, kalino. Tokie svarstymai ir kėslai gali kilti tik asmenims, kurie nežino ar nesuvokia žodžių politika, partija reikšmės, painioja politinę su partine veikla, politinę reklamą – su partine reklama. Pagrindinė žodžio politika reikšmė yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Demokratinę valstybę, kokia yra ir Lietuvos Respublika, sudaro pilietinė visuomenė (ne jos valdžia, kaip kartais kai kas bando vaizduoti). Taigi ne tik politinės organizacijos (partijos), Seimo ir Vyriausybės nariai, diplomatai, bet ir visi sąmoningi piliečiai yra politikai. Jei karys saugo valstybės sieną, jei moksleivis sodina medelį valstybei pagražinti, jei kunigas pamokslu doroviškai ugdo pilietį, jei pilietis eina į rinkimus ar piketą, jie visi – aktyvūs politikos dalyviai. Piliečių nušalinimas nuo politikos prilygtų jų išpilietinimui.

|

Apie demokratijos žalą mūsų valstybei

Už tokius žodžius rašinėlio pavadinime, dar jo neperskaičius, autorius turėtų būti demokratiškai (daugumos valia) nukryžiuotas, nes mūsų laikais demokratija laikoma vos ne šventąja karve. Jai priskiriamos vertybės, kurių, autoriaus manymu, demokratija niekad savyje neturėjo, neturi ir neturės. Tačiau iškart tenka pridurti, kad demokratija žalinga ne visoms valstybėms. Ji, priklausomai nuo visuomenės brandos, gali tapti gėriu. Ir ne demokratijos pasmerkimo, o dėl jos ydų ir grimasų pavojų išvengimo einant į rinkimus, siūloma su demokratija, jos mechanizmu susipažinti nors paviršutiniškai. Pirmučiausia, dėl paties žodžio „demokratija”. Kai norima prastą vaistą įpiršti, blogą šunėką padaryti geručiu, netikusią idėją įsiūlyti, jiems duodamas gražus ar nesuprantamas pavadinimas, tarkim, – lotyniškas ar graikiškas. Tuomet jau labiau veikia ne pats daiktas ar reiškinys, o jo pavadinimas. Taip yra ir su žodžiu demokratija. Šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia liaudies valdymą. Turime lietuvišką atitikmenį savivalda. Tačiau kažkodėl vartojame tarptautinį, tarsi jis nuo to įgytų kažkokių mistinių galių. Kita vertus, paprastą žmogų nesuprantami žodžiai atbaido. Jis su tokiu žodžiu, taigi ir su reiškiniu, nenori turėti reikalų. Taip ir yra įvykę: daugelis demokratijos išsigando, nesuvokę jos privalumo savo reikalus tvarkyti patiems, patikėjo juos vakarykštiems prievartautojams.

|

Homofobijos apraiškos ir dvigubų standartų taikymas Lietuvoje

Lietuvoje Kiekvienoje valstybėje egzistuoja dilema – ar teisė turi atspindėti visuomenėje esamą vertybių sistemą ir moralines normas ar būti vienu žingsniu toliau pažengusi į priekį, taip skatinant pažangesnį visuomenės vystymąsi. Pastarasis variantas sudėtingesnis ir gali iššaukti nepatenkintos visuomenės daugumos atmetimo reakciją, įgyvendinant priimtas teisės normas praktikoje. Pastarųjų dienų įvykiai Lietuvoje rodo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis lygybės ir draudimo diskriminuoti principus, tame tarpe ir seksualinių mažumų atžvilgiu, nėra pakankamai suvokiamas politikų, dvasininkijos atstovų, jaunimo tarpe bei piliečių susibūrusių į opozicinę visuomeninę grupę „Už dorą ir tautą“. Praraja tarp esamo teisinio reglamentavimo ir visuomenės pasirengimo jį įgyvendinti praktikoje ryški kaip niekada. 2007 m. gegužės 17d. minint tarptautinę dieną prieš homofobiją, vykdant Europos bendrijos iniciatyvos EQUAL informacinę akciją „Homoseksualūs darbuotojai turi teisę būti atviri ir saugūs“, buvo siekiama, kad į Vilniaus ir Kauno miestų gatves išvažiuotų „vaivorykštės“ troleibusai su socialinės reklamos šūkiais: „Gėjus gali tarnauti policijoje“, „Lesbietė gali dirbti mokykloje“ ir „Homoseksualūs darbuotojai gali būti atviri visuomenėje“. Tačiau troleibusai su socialine reklama neišvažiavo, o Lietuva tarptautinę dieną prieš homofobiją pasitiko homofobiškomis nuotaikomis ir veiksmais.

Ar tikrai: “Viskas galima kas neuždrausta“?
|

Ar tikrai: “Viskas galima kas neuždrausta“?

Kadangi ankstesnis mano straipsnis šia tema: „Ką gina žmogaus teisių gynėjai…“ informaciniame portale www.straipsniai.lt (dėl naujų straipsnių anplūdžio) jau greitai nebebus tarp 100 populiariausių ir – kadangi pasivadinusieji politikais asmenys visuomenę vis dar tebešiurpina savo daromomis nesąmonėmis – tai aš nusprendžiau papildomai įnešti šiek tiek aiškumo į mūsų gyvenimus ir parašiau šį straipsnį. Šiame straipsnyje mes aiškinsimės visuotinai priimtas, mūsų gyvenimus reguliuojančias tiesas – kurios taip gerai visiems žinomos – kad niekas net nebando jas iš naujo patikrinti. Tai tokios tiesos, kaip: „viskas galima kas neuždrausta“, „pinigų darymas- kaip gyvenimo tikslas“, rizika vardan šampano išgėrimo ir pan. Jūs, gerbiami skaitytojai turbūt jau supratote, kad aš kėsinuosi į mūsų elitinės aukštuomenės gyvenimo prasmę. Todėl Jus kviečiu kartu išsiaiškinti – ar šios aukštuomenės garbinami karaliai nėra nuogi. Tikiuosi, kad Jūs neprieštarausite – jeigu pirmiausiai išsiaiškinsime posovietinių blogybių „Pandoros skrynelę“ posovietinėje Lietuvoje atidariusio „burtažodžio“: “Viskas galima kas neuždrausta“ atitikimą mus supančio pasaulio sandarai ir tos tvarkos sąlygojamoms bendražmogiškoms (visiems bendros, tarptautinės) teisės normoms. Šioje vietoje verta prisiminti, kad bendražmogiškos teisės pagrindai neatsiejami nuo bendražmogiškos moralės, įtvirtinti pasaulio religijose ir (kas svarbiausia) – tūkstantmečių bėgyje visų pasaulio tautų tikrinti ir patvirtinti bandymų bei klydimų metodu.

|

Propagandinis Putino karas prieš Lietuvą. Mes pralaimėjom!

Šiame kare nėra žuvusiųjų, nei belaisvių. Niekam nereikės pasirašinėti ir besąlygiškos kapituliacijos. Keista, bet užpultoji pusė net nesusimąsto apie tai, kad jis vyksta. Šis naujas karas naudoja ypatingus ginklus: masinės žiniasklaidos priemones ir ieško vis naujų. Prieš dešimtmetį kova persikėlė ir į virtualią erdvę. Ji nukreipta prieš Rusijos visuomenę. Rezultatus galime pamatyti jau šiandien. Taip pat galime išskirti ir naujojo karo meno generolus. Mes rusų akyse
– Lietuviai ilgisi diktatūros, jie nekenčia Rusijos ir savo agresyvia užsienio politika jai kenkia, jie siekia, kad Baltarusijoje ir Rusijoje įvyktų oranžiniai perversmai, jų politikai švenčia, kai daugumas gyventojų šąla nešildomuose butuose, o už kiekvieno kampo tūno fašistas – trimituoja Rusijos polittechnologai. Ir išties, nemažai daliai rusų Lietuva – tai mažas, silpnas, bet rėksmingas valstybinis darinys, įrankis svetimų ir Rusijai priešiškų jėgų rankose. Lietuva neturi savo politinės kultūros ir laviruoja ties nuolatinės politinės krizės riba. Apie tai liudija sociologinių tyrimų rezultatai. Lietuvos pavadinimas asocijuojasi su grėsme Rusijos valstybei. Daugiau nei pusė Rusijos gyventojų neatmeta galimybės, kad gali įvykti ginkluotas konfliktas su Baltijos valstybėmis, Gruzija ar Ukraina: 26% procentai teigia, kad toks įvykių scenarijus yra pilnai realus, o 38%, – kad tai mažai tikėtina, bet vis dėl to visiškai realu.

|

Rasizmas ir ksenofobija elektroninėje erdvėje bus nusikaltimas ir Lietuvoje

Už kompiuterinių sistemų pagalba padarytas rasistinio ir ksenofobinio pobūdžio veikas ateityje Lietuvoje turės būti baudžiama kaip už kriminalinius nusikaltimus. Tokią pareigą numato teisingumo ministro Gintauto Bužinsko ketvirtadienį Europos Tarybos teisingumo ministrų konferencijoje Helsinkyje pasirašytas Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų papildomas protokolas, pranešė Teisingumo ministerijos atstovas spaudai, praneša IPA. Protokolo ratifikavimas numatytas Vyriausybės 2004-2008 metų programos įgyvendinimo priemonių plane. Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų papildomas protokolas priskiriamas prie tarptautinių dokumentų, skirtų kovai su organizuotu nusikalstamumu, sukčiavimu bei korupcija. Konvencijos papildomas protokolas buvo priimtas 2003 metų sausio 28 dieną. Protokolo tikslas – papildyti Konvenciją nuostatomis, įpareigojančiomis kriminalizuoti rasistinio ir ksenofobinio pobūdžio veikas, padarytas naudojantis kompiuterinėmis sistemomis. Pačią Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų Seimas ratifikavo dar praėjusiųjų metų sausį.

|

ECRI bendrosios politikos rekomendacija Nr. 6 dėl kovos prieš rasistinės, ksenofobinės ir antisemitinės medžiagos platinimą per internetą

Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija, rekomenduoja valstybių narių vyriausybėms: – įtraukti kovos prieš rasizmą, ksenofobiją ir antisemitizmą klausimą į tarptautinio lygio einamųjų ir ateities darbų planus, skirtus neteisėto turinio pranešimams internete uždrausti; – ryšium su tuo apgalvoti būsimosios Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų specialaus protokolo skirto kovai prieš per internetą vykdomus rasistinius, ksenofobinius ir antisemitinius nusikaltimus rengimą; – imtis reikalingų priemonių, kad stiprinti viso pasaulio teisėsaugos institucijų tarptautinį bendradarbiavimą ir abipusę pagalbą siekiant efektyvesnių veiksmų prieš rasistinės, ksenofobinės ir antisemitinės medžiagos platinimą per internetą; – užtikrinti, kad atitinkami vidaus įstatymai būtų taikomi rasistiniams, ksenofobiniams ir antisemitiniams nusikaltimams, įvykdytiems per internetą, ir traukti baudžiamojon atsakomybėn už tokio pobūdžio nusikaltimus atsakingus asmenis; – nuolat rūpintis teisėsaugos pareigūnų mokymu ryšium su rasistinio, ksenofobinio ir antisemitinio pobūdžio medžiagos platinimu per internetą; – ryšium su tuo apgalvoti galimybę įsteigti nacionalinę konsultacinę instituciją, kuri galėtų veikti kaip nuolatinis priežiūros centras, tarpininkavimo institucija ar partneris rengiant elgesio kodeksus; – remti esamas antirasistines iniciatyvas internete ir kurti naujas tinklalapius skirtus kovai prieš rasizmą, ksenofobiją, antisemitizmą ir netoleranciją;

|

Už rasizmo ir ksenofobijos skleidimą internetu – kriminalinės bausmės

Lietuvoje jau po trijų mėnesių įsigalios Europos Konvencijos protokolas, pagal kurį už rasizmo ir ksenofobijos skleidimą kompiuterinėmis sistemomis bus baudžiama kaip už kriminalinius nusikaltimus. Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų papildomo protokolo dėl rasistinio ir ksenofobinio pobūdžio veikų, padarytų naudojantis kompiuterinėmis sistemomis, kriminalizavimo ratifikaciniai raštai bus deponuoti spalio 13 dieną Jerevane (Armėnija) vyksiančioje Europos teisingumo ministrų konferencijoje. Šis protokolas Lietuvoje įsigalios po trijų mėnesių. Anot Teisingumo ministerijos pranešimo, kriminalizuoti bausmes už rasizmo ir ksenofobijos skleidimą Lietuva įsipareigojo, 2005 metų balandį Helsinkyje Lietuvos teisingumo ministrui pasirašius ir 2006 metais Seime ratifikavus Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų papildomą protokolą. Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų papildomas protokolas priskiriamas prie tarptautinių dokumentų, skirtų kovai su organizuotu nusikalstamumu, sukčiavimu bei korupcija. Konvencijos papildomas protokolas buvo priimtas dar 2003 metų sausio 28 dieną. Protokolo tikslas – papildyti Konvenciją nuostatomis, įpareigojančiomis kriminalizuoti rasistinio ir ksenofobinio pobūdžio veikas, padarytas naudojantis kompiuterinėmis sistemomis. Pačią Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų Seimas ratifikavo dar 2004 metų sausį.